Autorius: Rūta Gaidamavičiūtė
Rūta Gaidamavičiūtė
Ypatingos auros koncertas
Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atsisveikinimo-prisiminimo koncertas, skirtas Vidmanto Bartulio 70-mečiui
Vidmantas Bartulis (1954–2020) buvo plačios širdies asmenybė. To širdingumo daug liko ir jo muzikoje. Gal todėl minint kompozitoriaus 70-metį tarp Šv. Kristoforo orkestro, diriguojamo meno vadovo Modesto Barkausko, ir publikos užsimezgė toks vieningumo ryšys. Koncerto vedėja Gerūta Griniūtė pristatymo žodyje palinkėjo patirti gelmiškų apmąstymų ir bartuliškos šviesos. Linkėjimai išsipildė su kaupu.
Rūta Gaidamavičiūtė
Tikrojo išgyvenimo ilgesys
Vidmanto Bartulio gimtadienio koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje
Buvusiųjų tame pačiame laike ir ant tos pačios bangos noras dar kartą patirti Vidmanto Bartulio (1954–2020) muzikos magiją jo septyniasdešimtmečio dieną (balandžio 3-iąją) į Kauno valstybinę filharmoniją sukvietė ne tik jo gimtojo miesto bičiulius, bet ir nemažą būrį vilniečių. Nuo vakaro pradžios iki pabaigos sutelktą nuotaiką kūrė vientisos stilistikos programa. Pasitiko mus iš įrašo skambančios paties Vidmanto atliekamos „Sąvartynų dainos“ (2007), kurios pažinojusiems lyg grąžino būtąjį ryšį.
Rūta Gaidamavičiūtė
Trečias kartas nemelavo
Tarptautinio Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finalas Valdovų rūmuose
Latvių deivės išbūrė, kad jų Nepriklausomybės dieną (lapkričio 18-ąją) vykusiame tarptautiniame Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finale sėkmė lydės mūsų brolius. Latvių choro „Ave sol“ (dirigentas Andris Veismanis) atliekamas kompozitoriaus Jēkabo Bernāto kūrinys „Historia von D. Johann Fausten“ už šiuolaikišką, konceptualų, chorinių klišių išvengusį opusą mišriam chorui pelnė pirmąją premiją. Tai intonaciškai sudėtinga, kaskart stebinanti naujais skambesiais, tik tokio meistriškumo kolektyvams įveikiama muzika.
Rūta Gaidamavičiūtė
In memoriam Vidai Marijai Krakauskaitei
(1924 04 15 – 2018 01 20)
Yra žmonių, kurie išeidami paskui save palieka tik šviesių prisiminimų taką. Tokia reto gerumo asmenybė buvo muzikė, ilgametė mokytoja Vida Krakauskaitė. Daugybė kartų turėjo tiesioginio bendravimo dovaną, tačiau nepalyginamai daugiau mokėsi iš jos parengtų vadovėlių, pradedant visus skambinančiuosius lydėjusiu „Jaunuoju pianistu“ ir baigiant daugybe solfedžio vadovėlių, mokymo priemonėmis bendrojo lavinimo mokykloms, metodinėmis priemonėmis pedagogams, net muzikos terminų žodynėliu. Su kolegėmis parengė pirmuosius lietuviškus muzikos literatūros vadovėlius, o su Antanu Jozėnu parengta „Muzika“ I–IV klasėms buvo vienas pirmųjų vadovėlių visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Jau Nepriklausomybės laiku, sulaukusi 70-ties, dalyvaudavo konkursuose naujoms mokymo programoms rengti ir juos laimėdavo. Mokytoja su dėkingumu minėdavo savo fortepijono pedagogą kompozitorių Balį Dvarioną, kuris dar jaunystėje nesiūlė gatavų receptų, o privertė sėsti ir kurti pačią.
Rūta Gaidamavičiūtė
Kai publika nesijaučia nesupratusi
Kompozitoriaus Fausto Latėno autorinis koncertas Vilniaus festivalyje
Kai bandai prisiminti dvidešimt Vilniaus festivalio vasarų, kaip viršūnės iškyla jo inicijuoti specialūs naujų lietuvių kompozitorių kūrinių užsakymai. Be festivalio turbūt neturėtume nei Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“, nei Vidmanto Bartulio oratorijos „Nelaimėlis Jobas“, Algirdo Martinaičio „Pietos“, „Muzikinės aukos“, Ramintos Šerkšnytės kūrinio „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ ar Mindaugo Urbaičio baleto „Acid city“. Čia surengti V. Bartulio, M. Urbaičio, Onutės Narbutaitės autoriniai koncertai. O štai Faustui Latėnui pasisekė net du kartus – jo autorinį girdėjome 1998-aisiais ir šiemet, autoriui svarbios sukakties metais.
Fausto Latėno kūryba yra puikiausias pavyzdys, kad šiandienos muzika gali būti klausoma daug kartų. Apima savotiškas azartas, kai eini į koncertą, kurio muziką beveik moki atmintinai, ir vis tiek tikiesi kažko naujo. Tokio koncerto privalumai yra tai, kad bent dvi dedamosios jau būna užtikrintos – atlikėjai žino, kaip groti, ką toje muzikoje akcentuoti, klausytojai – kaip klausyti, o vertintojai vis tiek turi atrasti kažką naujo. Negali parašyti to paties, nes laikas jau būna kitas ir neišvengiamai išryškėja nauji dalykai. Štai klausydamasi šį sykį suvokiau, kad Latėno kūrybos metodui labai tiktų terminas iš vieno O. Narbutaitės kūrinio pavadinimo – skiautinys. Niekada negali numatyti, kas bus „susiūta“ ir atsidurs greta, bet prilips kaip čia buvęs. Toks metodas puikiai atitinka gyvenimo kaleidoskopą. Klausant pirmą kartą daug kas būna netikėta, sukelia prasminių šifruočių poreikį, o vėliau jau gali stebėti, kaip tai padaryta.
