Neprofesionalaus piešinio siekis

Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.

„Truman Capote“ serija sukurta 2023 m. vasarą, žiūrint dokumentinį filmą „Kapotės įrašai“ („The Capote Tapes“). Kaip jau supratote, apie šią seriją norėčiau kalbėti minimaliai, nors jai sukurta tikrai išmoninga ekspozicija, kitokia, nei įprastai galerijose eksponuojant piešinius. Spalvotos širmos, ant kurių be jokių rėmų buvo rodomi kūriniai, leido žiūrovui susidurti su piešinio linija ir dažo potėpiu be taip dažnai įsiterpiančio stiklo, matyti popierių su visais lygiais ir paplėšytais kraštais, neslepiant jų po rėmu (parodos architektė ir dizainerė Viktorija Rybakova).

Čia turėčiau įterpti nedidelę pastabą: nuolat tekste pasikartojančią pavardę mes įpratome pakeisti žodžiu „menininkas“ arba „autorius“, tačiau rašant apie Liną Jablonskį šie patosu pasaldinti žodžiai visai netinka, kaip prie piešinių nelimpa ir žodis „kūriniai“. Jie – tiesiog piešiniai, atsiradę Jablonskiui žiūrint įvairius filmus, serialus, dokumentiką, kartais inspiruoti knygų ar, kaip dažnai nutinka kūryboje, atpūsti nežinomo, bet smagiai pamišusio ir truputį sarkastiško vėjo. Ne, aš neturiu galių nupasakoti Jablonskio sumegztus vaizdus, personažus, siužetus, kurie kartais spragsi lyg intelektualumu užtaisyti fejerverkai, o kartais stebina sustabdytomis akimirkomis, lyg kokio Henri de Toulouse-Lautreco tapyba. Kodėl čia kalbu apie žymųjį postimpresionistą? Nes jis piešė keistą, margaspalvį scenos ir užkulisių gyvenimą, kaip tai daro Jablonskis, tik žiūrėdamas į ekrano sceną. Mano mėgstamiausios yra jo piešinių serijos iš kulinarinių realybės šou. Na kas dar imtų piešti, kaip gaminamas, tarkim, vištienos padažas? Be abejo, tai galbūt galėtų sudominti jauną šiuolaikinę masinę kultūrą reflektuojantį menininką, bet Jablonskis ne toks ir jaunas, tą liudija jo devyniasdešimtinių nuopelnai. Jauni yra jo piešiniai.

Taip pat nepamirštami lėktuvų katastrofų vaizdai, įsikūniję popieriuje pieštuko ir keliais taupiais guašo potėpiais. Ne bet kokių katastrofų, o į vandenį nukritusių ir skęstančių orlaivių. Tačiau šių serijų parodos kuratorius Paulius Andriuškevičius nepasirinko, kaip ir Jablonskio, vedžiojančio šunį, autoportretų ar daugybės jo nupieštų nuogų vyrų bei moterų. Suprantama, galerijoje „Drifts“ eksponuota serija buvo viena didžiausių, iš karto sukurianti parodą, o tarsi įžanga (jau rėmuose) kabojo dar keli paties Jablonskio atrinkti piešiniai.

Kad ir kaip būtų, ši paroda irgi buvo pilna nuotykių, o kartu puikiai parodė kai kurias Jablonskio piešimo strategijas. Tarkim, jis nuosekliai ne vienus metus dirba, stengdamasis ištobulinti „neprofesionalų“ figūros vaizdavimą. Kaip žinome, puikų piešėją atskleidžia gerai nupieštos žmogaus plaštakos ir pėdos, tad Jablonskis, piešdamas rankas, sąmoningai stengiasi demonstruoti atsainumą, „nemokšiškumą“, kartais sumažina ir viso kūno proporcijas, išdidindamas galvą, tačiau stebėtinai tiksliai pagauna charakterį bei išgauna personažų panašumą. Taip pat vaiposi, apsimesdami „namudiniais“, dažnai piešiniuose matomi šriftai, iš konteksto ištrauktos frazės (pvz., „Kate Harrington Adopted Daughter“) – jie pateikiami lyg atsitiktiniai asmeniniai užrašai, kartais net neįskaitomi.

Apsimestinis „nesąmonės“, lengvo sarkazmo, „netyčia“ metodas taikomas ir renkantis siužetus, kurie, iškirpti iš filmo naratyvo, veikia tuo pačiu principu, kaip veikė Andy Warholo sriubos skardinė, ištraukta iš kasdienybės pilkumos ir staiga tapusi meno kūriniu. Na gerai, suprantu, kad Andy Warholas ar Henri de Toulouse-Lautrecas yra iš dievų kategorijos, o lyginti su dievais – šiek tiek keistoka, tačiau tvirtai galima sakyti, kad Jablonskis man visuomet priminė Johną Watersą, jo iškadruotą pompastišką TV kasdienybę, perkuriamą, rekontekstualizuojamą popkultūrą ir savitą cinizmą. Jablonskio piešiniuose cinizmo mažiau, jis greičiau prajuokina ir pralinksmina, nors perkuriamos popkultūros srovė čia itin galinga – parodos piešiniuose galėjome matyti tokias ikonas, kaip amerikietiškoji Laisvės statula, Niujorko vaizdai, jo grietinėlė, rašytojo kūrinių veikėjai, draugai bei mylimieji.

Tiesa, Jablonskio inspiracijų laukas, iš kurio, lyg iš skrybėlės, traukiami triušiai, yra ne tik filmai, bet ir buitis, nes joje taip pat pakanka logikos trūkių ar juokingų siužetų. Jis sarkastiškas net savo atžvilgiu, nupiešęs autoportretus su šunimi. Nuo tų laikų, kai turėjau šunį, mūsų šeimos leksikone išliko kategorija „šuns vedžiojimo drabužiai“. Tai apranga, į kurią įlendi ankstyvą šlapdriba permerktą lapkričio rytą, su kuria gali brautis per ištižusio sniego plotus pavasarį, ši apranga ne tik kad nepavaldi madai, bet tiesiog jai priešinga, netinkama jokiam susidūrimui su pažįstamais, o kartais ir nepažįstamais žmonėmis. Jablonskis ramiai piešia save su keistomis spalvotomis timpomis, su kuriomis vedžioja šunį, arba porą, plaukiojančią ežere, tiksliau, dvi virš vandens kyšančias galvas. Turbūt ne vienas yra pagalvojęs, kad maudynės dažnai atrodo komiškai – ežere matyti daug virš vandens kyšančių galvų. Viena mauduolė buvo rodoma ir šioje parodoje tarp tų kelių įžangos funkciją atliekančių įrėmintų darbų, o plaukiojanti pora su burlaiviu fone įtraukta į „Truman Capote“ seriją.

Tačiau čia norėjau kalbėti ne tik apie Jablonskio ironiją. Ta žavi kasdienybės, įvairių kultūros sluoksnių ir jos kūrėjų, politinių veikėjų, seksualumo, asmeniškų patirčių, net prokrastinacijos simbiozė turi gilesnį šaknų tinklą: Jablonskio piešiniai ne tik linksmina – jie yra graudūs, sunkiasvoriai savo prasminiu krūviu, nors nupiešti lengva atsainia linija, o kartais net labai atviri. Sakyčiau, juose ne tik srūva akivaizdžiai matomos popkultūros upės, bet ir sūkuriuoja daugybė povandeninių sūkurių, kurie įtraukia žiūrovą į provokatyvius bei nenuspėjamus žaidimus.

Taip, žinau, kad paroda jau baigėsi, bet stalčiuose guli nemažos krūvos nerodytų piešinių. Taigi, ko gali tikėtis žiūrovas, tas, kuris kada nors juos pamatys pirmą kartą? Tikėtis galima to paties, ko mes tikimės iš naujo serialo: nuotykio, aštraus siužeto, puikaus atlikimo, įdomių herojų, o paprastai sakant – nežinia ko. To „nežinia ko“ – netikėto, stipraus, meistriškai įgyvendinto – Jablonskio piešiniai turi su kaupu, tiek, kad nepamirštum ir su malonumu pažiūrėtum dar kartą. Jablonski, ar girdi? Renk parodas dažniau!

Paroda veikė iki balandžio 19 d.