Autorius: Živilė Ramoškaitė

Vokalo ir arfos suvilioti

Labai retai prie Nacionalinės filharmonijos centrinių durų pamatai ištiestą raudoną kilimą, o ypač kai jis staiga atsiranda prieš simfoninį koncertą. Gal ir niekad anksčiau to nebuvo, tad praėjusį penktadienį jį pamačiusi sutrikau. Pagalvojau, gal į koncertą atvyko koks karališkasis asmuo. Bet išvydusi šiuo kilimu oriai žengiančius muzikos klausytojus, dvejones nuvijau šalin – buvo akivaizdu, kad filharmonijos lankytojams tai patiko. Taigi, kodėl nesuteikti žmonėms papildomų džiaugsmų ir nuo šiol tą kilimą ištiesti ne tik sezono pabaigai, bet ir pradžiai? Tegul ne tik koncertų, bet ir Aušros Vartų gatvėje šurmuliuojanti sava ir atvykusi publika įsitikina, kad Filharmonijoje vyksta svarbūs dalykai. Antraip galima pamanyti, kad šis pastatas yra tiesiog geras fonas ir užuovėja gretimos kavinės staliukams bei skėčiams...

Raudonas kilimas buvo skirtas pažymėti ypatingam įvykiui – orkestro muzikos koncertų sezono pabaigai. Koncertas sutraukė itin gausią publiką, tad laiku nepasirūpinusiems bilietais teko nusivilti, viskas buvo išparduota. Kas gi taip patraukė ir suviliojo vilniečius? Spėju, ir skambėsianti muzika, ir atlikėjai, ypač pirmąsyk mūsų scenoje pasirodantis arfos virtuozas iš Prancūzijos, gana retai pas mus koncertuojantis Kauno valstybinis choras ir dainuojantis Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Filharmonijos vadovai ir Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas surengė vakarą, tikrai tapusį iškilia muzikos švente tiek muzikos mėgėjams, tiek profesionalams. Pastaruosius labiausiai turėjo sudominti pirmoje koncerto dalyje suskambėję retai pas mus atliekamų autorių simfoniniai opusai. Tai Heitoro Villa-Loboso pjesė Nr. 10 chorui ir orkestrui iš ciklo „Raudos“ ir Joaquíno Rodrigo „Aranchueso koncertas“ (Concierto de Aranjuez) arfai ir orkestrui.

Kamerinės muzikos gurmanams

Prieš gerus metus Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas – pirmąsyk pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje naująja sudėtimi, kurioje kvarteto primariją profesorę Audronę Vainiūnaitę pakeitė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė. Daug koncertavęs Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose, neseniai sugrįžęs iš Kanados, gegužės 3 d. kvartetas vėl susitiko su filharmonijos publika. Šįsyk kamerinės muzikos mėgėjams kolektyvas pristatė intriguojančią, sakyčiau, tiesiog gurmanišką XIX a. muzikos programą, sudarytą iš dviejų stambių veikalų, skirtų ne kvartetui, bet styginių sekstetui. Tai Johanneso Brahmso Styginių sekstetas Nr. 1 B-dur, op. 18, ir Piotro Čaikovskio Sekstetas d-moll „Florencijos suvenyras“, op. 70. Šiems veikalams atlikti buvo pasikviesti du puikūs talkininkai – altininkė Jonė Kaliūnaitė ir violončelininkas Vytautas Sondeckis. Abu kvarteto svečiai gana dažnai koncertuoja Lietuvoje, nors abu senokai gyvena ir darbuojasi Vokietijoje. Štai V. Sondeckis greta šio koncerto pasirodė Violončelės festivalyje Klaipėdoje, o su savo ansambliu „The G-Strings“ – dar ir Kauno džiazo festivalyje.

Premjeros, sukaktys, nauji vardai

Praėjusią savaitę išklausiau tris svarbiausiose Vilniaus salėse vykusius koncertus, kurių kiekvienas buvo reikšmingas vienu ar kitu požiūriu. Pasižadėjusi parašyti apie vieną, tiesiog negaliu nutylėti kitų dviejų, tad apžvelgsiu visus.

Kovo 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje grojo Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Georgas Markas. Šis Vienos universiteto profesorius kolektyvui yra pažįstamas ir visada laukiamas. Koncerte, kurio programoje mainėsi baroko, Vienos klasikų ir XIX–XX a. kūrėjų Antoníno Dvořáko bei Ralpho Vaughano Williamso kūriniai, dalyvavo jauna solistė, sopranas Lina Dambrauskaitė. Tiems, kurie seka naujos atlikėjų kartos pasirodymus, ši profesorės Sigutės Stonytės ugdytinė jau pažįstama. Ji dainuoja įvairiuose šiuolaikinės ir baroko muzikos projektuose, 2015 m. debiutavo Nacionaliniame operos ir baleto teatre: atliko Barbarinos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybose“ ir du vaidmenis Georgo Friedricho Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“. Šiame koncerte L. Dambrauskaitė padainavo aukšto meistriškumo ir brandos reikalaujančius kūrinius: Kleopatros ariją iš Händelio operos „Julijus Cezaris“ ir Amintos ariją iš Mozarto operos „Karalius piemuo“ bei trijų dalių motetą „Exsultate, jubilate“. Skaidrus ir lakus dainininkės balsas laisvai sklandė po salę. Pirmoji suskambėjo sudėtinga Händelio arija, atlikta ryžtingai ir užtikrintai. Barokinių puošmenų prisodrinta muzika atskleidė solistės techninius įgūdžius, laisvai valdomą balsą. Ypač pagirtinai, turint omenyje Lietuvos vokalistų kontekstą, jaunoji solistė atliko sudėtingąjį Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“. Negaliu prisiminti, ar kuri nors iš anksčiau dainavusių mūsų solisčių būtų taip drąsiai ir be streso įveikusi visas moteto technines vingrybes, gausias puošmenas, ilgas frazes, fioritūras, plačius balso šuolius. Jei dar ką yra tobulinti, tai frazavimo kryptingumą, jis muzikai suteiktų papildomos gyvybės. Dar vienas pagirtinas L. Dambrauskaitės bruožas – puiki, sakyčiau, teisinga sceninė laikysena, lemianti sėkmingą kontaktą su publika.

Muzikoje ieškoti savo tiesos

Atlikėjo technika – tik priemonė, jo misija – kalbėti muzikos garsais ir turėti ką jais pasakyti. Tokią mintį būtinai išgirsime iš ne vieno žymaus muziko, pedagogo ar mąslaus muzikos gerbėjo. Panašiai, gal ne visai šiais žodžiais, po Jaschos Heifetzo konkursų nesyk sakė ir jo žiuri pirmininkas, vienas originaliausių mūsų amžiaus atlikėjų, muzikos filosofas Gidonas Kremeris. Tačiau konkurse, pripažinkime, jauno atlikėjo grojimo technika, virtuoziniai gebėjimai vis dėlto labai svarbūs, jie yra tas pagrindas, be kurio neprakalbinsi natose užrašytų garsų, nesuteiksi jiems prasmės. Ieškoti savos individualios kalbėsenos, savosios tiesos muzikoje – ne kiekvienam pasiekiama užduotis. Turėdamas tai omenyje, Kremeris J. Heifetzo konkurso laureatus yra perspėjęs: palyginus su konkursu, kiekvieno muzikanto laukia kur kas sunkesnis dalykas – gyvenimo konkursas.

 

Kodėl prisiminiau anksčiau pasakytas Kremerio mintis? Penktą kartą šis menininkas vadovavo J. Heifetzo konkurso žiuri, bet pirmąsyk man niekaip nepavyko išprašyti bent trumpučio interviu spaudai apie konkurso finalistus ir laureatus. Žiuri pirmininkas, regis, tikrai jautėsi pavargęs... Ką darysi, belieka pasidžiaugti, kad savo ir orkestro „Kremerata Baltica“ sukaktis švenčiantis menininkas surado laisvą kelių dienų tarpelį tiesiai iš gastrolių JAV ir Kanadoje atskristi į Vilnių, surengti su orkestru jubiliejinį koncertą, kitą dieną nuo pat ryto išklausyti konkurso finalą, o dar kitą dieną vykti į Europos gastroles.

Legendiniam vilniečiui

Šįsyk jau turėjo nelikti sostinės gyventojo, kuris nežinotų pasaulinio garso smuiko legendos Jaschos Heifetzo vardo. Jį vis kartojo radijas ir televizija, jis mirgėjo ant sostinės reklamos stulpų, jį galėjai pamatyti pačioje miesto širdyje esančioje Totorių gatvėje prie namo, kuriame įsikūręs vienintelis Vilniuje natų knygynas (oficialus pavadinimas Viešoji įstaiga „Natų knygynas“). Šis knygynas tapo beveik visą vasario mėnesį vykusio projekto „Hommage à Heifetz“ organizatoriumi ir vykdytoju. Pagrindinis projekto tikslas – surengti Penktąjį tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą. Bet ne tik tai. Kartu siekta prisiminti patį smuikininką, kaip vieną iš litvakų, padiskutuoti apie jų indėlį į Lietuvos kultūrą, įdėmiau pažvelgti į litvakų kultūros paveldą, integruoti jį į šiandienos kultūrinę sąmonę.

 

2001-aisiais Vilniuje minint Jaschos Heifetzo (1901–1987) šimtmetį buvo surengtos Smuiko dienos ir pirmasis tarptautinis konkursas, sulaukęs didelio muzikų ir visuomenės dėmesio. Nors pirmasis konkursas buvo palyginti kuklus, jis tikrai pavyko. Visiems jo rengėjams ir prijaučiantiems tada tapo visiškai aišku, kad Jaschos Heifetzo vardas turi visam laikui sugrįžti į Vilnių, kad padėtų plėsti tarptautinius smuiko meno atstovų ryšius ir skatintų jaunųjų Lietuvos smuikininkų profesinį ir meninį augimą. Šiomis dienomis, prabėgus šešiolikai metų, vyksta jau Penktasis konkursas. Palyginus su pirmuoju jį galima pavadinti grandioziniu, sutraukusiu didžiulį būrį užsienio šalių atlikėjų. Visi jie puikiai žino, kodėl atvyko būtent į Vilnių, kas sieja Heifetzą su šiuo miestu. Pasivaikščioję po Vilniaus senamiestį jie galėjo pabūti prie namo, kuriame Heifetzas praleido savo vaikystę (šviesaus atminimo profesoriaus Sauliaus Sondeckio liudijimu, tai dabartinės Maironio gatvės 27 namas), taip pat stabtelėti prie Vilniaus gatvės 25 numeriu pažymėto pastato, ant kurio sienos kabo memorialinė lenta, skelbianti, kad Jascha Heifetzas mokėsi čia veikusioje muzikos mokykloje... Vos ne kasdien man tenka žingsniuoti Vilniaus gatve ir nudžiungu pamačiusi prie šios lentos sustojusius turistus. Tai visai konkretus Heifetzo gyvenimo ir muzikos mokymosi ištakų Vilniuje liudijimas! Beje, už tai, kad memorialinė lenta kabo, reikia dėkoti Muzikų rėmimo fondo direktorei Liucijai Stulgienei, pasirūpinusiai jos atsiradimu.

Intelektualumo ir spontaniškumo dermė

Tokį, o ne kokį kitą pavadinimą padiktavo Luko Geniušo atlikti du fortepijono literatūros šedevrai – pirmu numeriu pažymėti Piotro Čaikovskio ir Maurice’o Ravelio koncertai. Šiuos kūrinius gruodžio 10-ąją pianistas skambino su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

 

Ar atliekant kūrinį būna idealus intelekto ir spontaniškumo santykis? Jeigu jo esama, ar galėtume kokiu nors objektyviu būdu, pasitelkę patikimus įrankius, apskaičiuoti šį santykį ir nustatyti, kiek procentų intelekto ir kiek spontaniškumo telpa genialioje interpretacijoje? Tokio uždavinio, esu tikra, nėra sau iškėlęs nė vienas muzikantas, nors panašius, kitais žodžiais įvardijamus dalykus daugelis jų praeityje svarstė, tebesvarsto ir dabar. Tokie svarstymai ypač artimi atlikėjams, visa siela atsidavusiems muzikai ir kartu pasiryžusiems eiti savosios individualybės, savo talento diktuojamu keliu. Ar talentas gali diktuoti? Taip, jis diktuoja nepaisant nieko, nepaisant išorinių aplinkybių, ar tai būtų meninė konjunktūra, ar mados, ar dar kokie kiti dalykai.

Violeta Urmana – Menininkė taikai

UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, į kurią Lietuva įstojo 1991 m. spalio 7 d., taigi prieš 25 metus. Lietuvoje ši organizacija labiausiai žinoma kaip globojanti paveldą. Kultūringi piliečiai žino, kad nemažai Lietuvos kultūros, gamtos ir dokumentinio paveldo saugotinų vertybių yra įrašytos į UNESCO sąrašus. Dažniausiai minimas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, sutartinės, bet visų dabar jau dešimties, spėju, daug kas gali ir neatsiminti. Naudojuosi proga juos išvardyti, juolab kad galiu remtis informacija, pateikta dailiame lankstinuke, kurį išleido generalinės sekretorės Astos Junevičienės vadovaujama Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Užsienio reikalų ministerija. Tai Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija, Struvės geodezinis lankas (jis tęsiasi per dešimt valstybių nuo Šiaurės Norvegijos iki Izmailo Ukrainoje ir yra bendra dešimties šalių vertybė), Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Sutartinės – lietuvių polifoninės dainos, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, Žuvinto biosferos rezervatas, Baltijos kelias, Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.

Tarsi įžengus į kino kadrą

Dar išvakarėse Ūla Žebriūnaitė sakė, kad šis koncertas jai labai svarbus, nes pasirodys kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, su kuriuo, diriguojant Sauliui Sondeckiui, ji pagriežė savo pirmąjį koncertą su orkestru. Taip pat dėl to, kad gros toje pačioje scenoje tą patį kūrinį, kaip ir prieš dvidešimt metų, – Niccolò Paganini Sonatą per la Grand Viola. Ir dar vienas, bene pats jai maloniausias dalykas, kad koncerte bus pagerbtas pirmasis ir mylimiausias jos alto profesorius Petras Radzevičius. Šis koncertas įvyko Nacionalinėje filharmonijoje spalio 26 d., programą sudarė Roberto Šerveniko diriguojami Luigi Boccherini, Gioacchino Rossini, Paganini, Benjamino Britteno ir Davido Shorto (g. 1951) kūriniai.

 

Jau septinti metai, kaip Ūla Ulijona Žebriūnaitė gyvena Turine, yra Turino nacionalinio radijo ir televizijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Kolegos ją gerbia ne tik dėl aukšto profesionalumo, bet dar ir todėl, kad neretai ji tampa tarpininke tarp italų muzikantų ir gastroliuojančių užsienio dirigentų, savo pastabas orkestrui išsakančių svetimomis kalbomis. Pamačiusi, kad italų kolegos tų pastabų nesupranta, ji imasi tarpininkauti. Ūla susikalba keliomis užsienio kalbomis, o italų kalbą išmoko per dvejus metus. 

Apoloniškas švytėjimas

Naująjį Filharmonijos koncertų sezoną pirmasis pradėjo Nacionalinis simfoninis orkestras su aštuoniasdešimtmetį švenčiančiu Juozu Domarku. Prieš savaitę apie tai rašė Vytautė Markeliūnienė, atkreipusi dėmesį ir į seniau Vilniuje gyvavusias simfoninio muzikavimo tradicijas, kurias tęsė penkis dešimtmečius orkestrui vadovavęs maestro Domarkas. Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 24 d., filharmonijos scenoje karaliavo taip pat naująjį sezoną pradedantis vienas iškiliausių filharmonijos kolektyvų – Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Šįsyk koncerte neišgirdome nei Wolfgango Amadeus Mozarto, nei Antonio Vivaldi, orkestras grojo XX a. kūrinius, vienijamus saikingai modernios muzikinės kalbos. Tai anglų kompozitoriaus Geraldo Finzi „Romansas styginiams“ Es-dur, op. 11, Igorio Stravinskio „Apolonas Musagetas“, Andrzejaus Panufniko Koncertas smuikui ir orkestrui ir Bélos Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ smuikui ir orkestrui, aranžuota A. Strelnikovo. Visus išvardytus kūrinius Vilniaus publikai orkestras ir jo vadovas atliko pirmąsyk. Visą vakarą klausėmės styginių orkestro, tačiau nė sykio nešmėkštelėjo mintis apie kokią nors skambėjimo ar interpretacijos monotoniją. Su kiekvienu kūriniu darėsi vis įdomiau, džiaugiausi orkestro garso turtingumu, dinaminiu paslankumu, vidinės šviesos sklidinu prasmingu ir itin pakiliu muzikavimu. Jautėsi, kad kolektyvas yra „ant bangos“ ir tiesiog švyti. Matyt, naujų kūrybinių impulsų greta intensyvaus kasdienio darbo jam suteikė neseniai firmos „Deutsche Grammophon“ išleista kompaktinė plokštelė su Antonio Vivaldi koncertais ir sėkmingos vasaros gastrolės Siono, Liublianos ir Krokuvos festivaliuose. Pastebėjau pasikeitimų orkestro sudėtyje. Ilgametis koncertmeisteris Eugenijus Urbonas savo vietą prie pirmojo pulto galutinai užleido jaunesniems smuikininkams. Koncertmeisterio kėdėje šįsyk išvydome orkestre seniai grojančią smuikininkę Irmą Bakševičienę. Ji puikiai susitvarkė su atsakingomis pareigomis ir jai tekusiais solo epizodais Finzi ir Stravinskio kūriniuose.

Nauja įsimintina pažintis

Neretai išgirstame, kad vienas ar kitas muzikos kolektyvas pakliuvo tarp penkių, dešimties ir t.t. savo žanro geriausiųjų. Šios naujienos labiausiai, regis, domina jaunus vadybininkus ir reklamos specialistus. Profesionalūs muzikantai į tuos sąrašus dažniausiai žvelgia su didesne ar mažesne skepsio doze. Ir nieko peiktino čia nėra, juk profesionalui svarbiausia tuos „išrinktuosius“ išgirsti pačiam, o jau tada spręsti apie jų pajėgumą. Būna labai smagu, jei minėtas skepsis išsisklaido.

 

Laukiant į Vilniaus festivalį atvykstančio Vengrijos festivalio orkestro, apie „dešimtuką“ taip pat kalbėta. Mat šis kolektyvas yra patekęs taip geriausiųjų pasaulio orkestrų, tik mes Lietuvoje iki šiol jo negirdėjome. Tad pirmoji pažintis intrigavo ir buvo labai laukiama. Dabar po svečių koncerto, birželio 7 d. vykusio Operos ir baleto teatre, drąsiai tvirtinu, kad laukimo viltys pasiteisino su kaupu, o išrinktųjų dešimtukas jokių abejonių nekelia. Ir muzikos profesionalai, kurių šiame koncerte buvo kaip niekada daug, ir gausiai susirinkusi publika koncertu liko sužavėti. Orkestras, jo dirigentas ir solistas pianistas Dénesas Várjonas tiesiog pritrenkė nepaprastai paveikiu muzikavimu ir išpuoselėta meistryste.

PUSLAPIS
6

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”