Autorius: Živilė Ramoškaitė

Itališka tema ir variacijos

Šiųmetis Vilniaus festivalis pasižymi itališkų temų gausa. Jo moto „Harmonijos sodai“ pasiskolintas iš italų senosios muzikos ansamblio „Il Giardino Armonico“, kurio koncertas dar tik įvyks, tačiau jau antrajame festivalio koncerte, įvykusiame birželio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje itališka dvasia reiškėsi visu pajėgumu. Pirmiausia dėl to, kad jame dalyvavo garsusis šios šalies violončelininkas Mario Brunello, atlikęs Milane gyvenančios mūsų tautietės Justės Janulytės festivalio užsakymu sukurtą veikalą. Koncerte skambėjusi muzika taip pat siejosi su italų kultūra, jei ne tiesiogiai, tai asociatyviai.

Koncertą atvėrė Gustavo Mahlerio lyrikos perlas Adagietto iš Penktosios simfonijos. Šį opusą labai mėgo ir tebemėgsta įvairių meno rūšių kūrėjai, tačiau gal labiausiai jį išpopuliarino režisieriaus Luchino Visconti 1971 m. sukurtame filme „Mirtis Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzika išreiškia tai, ką vien tik kino priemonėmis nebūtų pavykę. Tad Adagietto atsiradimas programoje taip pat buvo nematomomis gijomis susietas su italų kultūra. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras – styginiai ir arfa – scenoje buvo susodinti kitaip, nei įprasta: violončelės – priešais dirigentą, kontrabosai – ne dešinėje, o kairėje pusėje, greta labai svarbios šioje partitūroje arfos. Matyt, toks muzikantų išdėstymas buvo sumanytas dėl antrojo programoje Janulytės opuso, tačiau Mahleriui jis pasirodė idealus. Nuo pirmųjų tylutėlių frazių, vedamų taupių M. Pitrėno gestų, salėje pasklido toks intymus ir išraiškingas garsas, kokio senokai negirdėjau. Kelios dešimtys stygininkų griežė kaip vienas, įsijautę į mažiausią dinamikos bangelę, ilgesingus garsų sūkurius, ekstaziškus pakilimus ir atoslūgius. Kūrinys buvo atliktas tarsi vienu atsikvėpimu. Sodrus ir intensyvus garsas vibruote vibravo paskutinėje iš pačių sielos gelmių išsiveržusioje kulminacijoje.

Pagaliau susitikome su Elīna Garanča

Vilniaus festivalis visada prasideda kokiu nors ypatingu koncertu. Ne išimtis ir šiųmetis, jau dvidešimt pirmasis. Jį pradėjo pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi latvių dainininkė Elīna Garanča, jau keliolika metų karaliaujanti žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių scenose. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo kartu su soliste atvykęs jos sutuoktinis, maestro Karelas Markas Chichonas.

Dauguma Lietuvos operos mėgėjų mecosopraną Elīną Garančą pažįsta iš Niujorko „Metropolitan“ operos tiesioginių transliacijų „Vingio“ kino teatre. Jų būta ne viena ir ne dvi. Mano atminty išliko Gioacchino Rossini „Pelenė“, Georges’o Bizet „Karmen“, Gaetano Donizetti „Roberto Devereux“ ir visai neseniai, gegužės vidury, transliuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“, kur greta amerikiečių divos Renée Fleming žėrėjo Elīna Garanča, dainavusi vadinamą „kelnėtą partiją“ – jaunąjį grafą Oktavianą. Tai buvo tikra puota ausims ir akims!

Vokalo ir arfos suvilioti

Labai retai prie Nacionalinės filharmonijos centrinių durų pamatai ištiestą raudoną kilimą, o ypač kai jis staiga atsiranda prieš simfoninį koncertą. Gal ir niekad anksčiau to nebuvo, tad praėjusį penktadienį jį pamačiusi sutrikau. Pagalvojau, gal į koncertą atvyko koks karališkasis asmuo. Bet išvydusi šiuo kilimu oriai žengiančius muzikos klausytojus, dvejones nuvijau šalin – buvo akivaizdu, kad filharmonijos lankytojams tai patiko. Taigi, kodėl nesuteikti žmonėms papildomų džiaugsmų ir nuo šiol tą kilimą ištiesti ne tik sezono pabaigai, bet ir pradžiai? Tegul ne tik koncertų, bet ir Aušros Vartų gatvėje šurmuliuojanti sava ir atvykusi publika įsitikina, kad Filharmonijoje vyksta svarbūs dalykai. Antraip galima pamanyti, kad šis pastatas yra tiesiog geras fonas ir užuovėja gretimos kavinės staliukams bei skėčiams...

Raudonas kilimas buvo skirtas pažymėti ypatingam įvykiui – orkestro muzikos koncertų sezono pabaigai. Koncertas sutraukė itin gausią publiką, tad laiku nepasirūpinusiems bilietais teko nusivilti, viskas buvo išparduota. Kas gi taip patraukė ir suviliojo vilniečius? Spėju, ir skambėsianti muzika, ir atlikėjai, ypač pirmąsyk mūsų scenoje pasirodantis arfos virtuozas iš Prancūzijos, gana retai pas mus koncertuojantis Kauno valstybinis choras ir dainuojantis Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Filharmonijos vadovai ir Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas surengė vakarą, tikrai tapusį iškilia muzikos švente tiek muzikos mėgėjams, tiek profesionalams. Pastaruosius labiausiai turėjo sudominti pirmoje koncerto dalyje suskambėję retai pas mus atliekamų autorių simfoniniai opusai. Tai Heitoro Villa-Loboso pjesė Nr. 10 chorui ir orkestrui iš ciklo „Raudos“ ir Joaquíno Rodrigo „Aranchueso koncertas“ (Concierto de Aranjuez) arfai ir orkestrui.

Kamerinės muzikos gurmanams

Prieš gerus metus Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas – pirmąsyk pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje naująja sudėtimi, kurioje kvarteto primariją profesorę Audronę Vainiūnaitę pakeitė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė. Daug koncertavęs Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose, neseniai sugrįžęs iš Kanados, gegužės 3 d. kvartetas vėl susitiko su filharmonijos publika. Šįsyk kamerinės muzikos mėgėjams kolektyvas pristatė intriguojančią, sakyčiau, tiesiog gurmanišką XIX a. muzikos programą, sudarytą iš dviejų stambių veikalų, skirtų ne kvartetui, bet styginių sekstetui. Tai Johanneso Brahmso Styginių sekstetas Nr. 1 B-dur, op. 18, ir Piotro Čaikovskio Sekstetas d-moll „Florencijos suvenyras“, op. 70. Šiems veikalams atlikti buvo pasikviesti du puikūs talkininkai – altininkė Jonė Kaliūnaitė ir violončelininkas Vytautas Sondeckis. Abu kvarteto svečiai gana dažnai koncertuoja Lietuvoje, nors abu senokai gyvena ir darbuojasi Vokietijoje. Štai V. Sondeckis greta šio koncerto pasirodė Violončelės festivalyje Klaipėdoje, o su savo ansambliu „The G-Strings“ – dar ir Kauno džiazo festivalyje.

Premjeros, sukaktys, nauji vardai

Praėjusią savaitę išklausiau tris svarbiausiose Vilniaus salėse vykusius koncertus, kurių kiekvienas buvo reikšmingas vienu ar kitu požiūriu. Pasižadėjusi parašyti apie vieną, tiesiog negaliu nutylėti kitų dviejų, tad apžvelgsiu visus.

Kovo 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje grojo Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Georgas Markas. Šis Vienos universiteto profesorius kolektyvui yra pažįstamas ir visada laukiamas. Koncerte, kurio programoje mainėsi baroko, Vienos klasikų ir XIX–XX a. kūrėjų Antoníno Dvořáko bei Ralpho Vaughano Williamso kūriniai, dalyvavo jauna solistė, sopranas Lina Dambrauskaitė. Tiems, kurie seka naujos atlikėjų kartos pasirodymus, ši profesorės Sigutės Stonytės ugdytinė jau pažįstama. Ji dainuoja įvairiuose šiuolaikinės ir baroko muzikos projektuose, 2015 m. debiutavo Nacionaliniame operos ir baleto teatre: atliko Barbarinos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybose“ ir du vaidmenis Georgo Friedricho Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“. Šiame koncerte L. Dambrauskaitė padainavo aukšto meistriškumo ir brandos reikalaujančius kūrinius: Kleopatros ariją iš Händelio operos „Julijus Cezaris“ ir Amintos ariją iš Mozarto operos „Karalius piemuo“ bei trijų dalių motetą „Exsultate, jubilate“. Skaidrus ir lakus dainininkės balsas laisvai sklandė po salę. Pirmoji suskambėjo sudėtinga Händelio arija, atlikta ryžtingai ir užtikrintai. Barokinių puošmenų prisodrinta muzika atskleidė solistės techninius įgūdžius, laisvai valdomą balsą. Ypač pagirtinai, turint omenyje Lietuvos vokalistų kontekstą, jaunoji solistė atliko sudėtingąjį Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“. Negaliu prisiminti, ar kuri nors iš anksčiau dainavusių mūsų solisčių būtų taip drąsiai ir be streso įveikusi visas moteto technines vingrybes, gausias puošmenas, ilgas frazes, fioritūras, plačius balso šuolius. Jei dar ką yra tobulinti, tai frazavimo kryptingumą, jis muzikai suteiktų papildomos gyvybės. Dar vienas pagirtinas L. Dambrauskaitės bruožas – puiki, sakyčiau, teisinga sceninė laikysena, lemianti sėkmingą kontaktą su publika.

Muzikoje ieškoti savo tiesos

Atlikėjo technika – tik priemonė, jo misija – kalbėti muzikos garsais ir turėti ką jais pasakyti. Tokią mintį būtinai išgirsime iš ne vieno žymaus muziko, pedagogo ar mąslaus muzikos gerbėjo. Panašiai, gal ne visai šiais žodžiais, po Jaschos Heifetzo konkursų nesyk sakė ir jo žiuri pirmininkas, vienas originaliausių mūsų amžiaus atlikėjų, muzikos filosofas Gidonas Kremeris. Tačiau konkurse, pripažinkime, jauno atlikėjo grojimo technika, virtuoziniai gebėjimai vis dėlto labai svarbūs, jie yra tas pagrindas, be kurio neprakalbinsi natose užrašytų garsų, nesuteiksi jiems prasmės. Ieškoti savos individualios kalbėsenos, savosios tiesos muzikoje – ne kiekvienam pasiekiama užduotis. Turėdamas tai omenyje, Kremeris J. Heifetzo konkurso laureatus yra perspėjęs: palyginus su konkursu, kiekvieno muzikanto laukia kur kas sunkesnis dalykas – gyvenimo konkursas.

 

Kodėl prisiminiau anksčiau pasakytas Kremerio mintis? Penktą kartą šis menininkas vadovavo J. Heifetzo konkurso žiuri, bet pirmąsyk man niekaip nepavyko išprašyti bent trumpučio interviu spaudai apie konkurso finalistus ir laureatus. Žiuri pirmininkas, regis, tikrai jautėsi pavargęs... Ką darysi, belieka pasidžiaugti, kad savo ir orkestro „Kremerata Baltica“ sukaktis švenčiantis menininkas surado laisvą kelių dienų tarpelį tiesiai iš gastrolių JAV ir Kanadoje atskristi į Vilnių, surengti su orkestru jubiliejinį koncertą, kitą dieną nuo pat ryto išklausyti konkurso finalą, o dar kitą dieną vykti į Europos gastroles.

Legendiniam vilniečiui

Šįsyk jau turėjo nelikti sostinės gyventojo, kuris nežinotų pasaulinio garso smuiko legendos Jaschos Heifetzo vardo. Jį vis kartojo radijas ir televizija, jis mirgėjo ant sostinės reklamos stulpų, jį galėjai pamatyti pačioje miesto širdyje esančioje Totorių gatvėje prie namo, kuriame įsikūręs vienintelis Vilniuje natų knygynas (oficialus pavadinimas Viešoji įstaiga „Natų knygynas“). Šis knygynas tapo beveik visą vasario mėnesį vykusio projekto „Hommage à Heifetz“ organizatoriumi ir vykdytoju. Pagrindinis projekto tikslas – surengti Penktąjį tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą. Bet ne tik tai. Kartu siekta prisiminti patį smuikininką, kaip vieną iš litvakų, padiskutuoti apie jų indėlį į Lietuvos kultūrą, įdėmiau pažvelgti į litvakų kultūros paveldą, integruoti jį į šiandienos kultūrinę sąmonę.

 

2001-aisiais Vilniuje minint Jaschos Heifetzo (1901–1987) šimtmetį buvo surengtos Smuiko dienos ir pirmasis tarptautinis konkursas, sulaukęs didelio muzikų ir visuomenės dėmesio. Nors pirmasis konkursas buvo palyginti kuklus, jis tikrai pavyko. Visiems jo rengėjams ir prijaučiantiems tada tapo visiškai aišku, kad Jaschos Heifetzo vardas turi visam laikui sugrįžti į Vilnių, kad padėtų plėsti tarptautinius smuiko meno atstovų ryšius ir skatintų jaunųjų Lietuvos smuikininkų profesinį ir meninį augimą. Šiomis dienomis, prabėgus šešiolikai metų, vyksta jau Penktasis konkursas. Palyginus su pirmuoju jį galima pavadinti grandioziniu, sutraukusiu didžiulį būrį užsienio šalių atlikėjų. Visi jie puikiai žino, kodėl atvyko būtent į Vilnių, kas sieja Heifetzą su šiuo miestu. Pasivaikščioję po Vilniaus senamiestį jie galėjo pabūti prie namo, kuriame Heifetzas praleido savo vaikystę (šviesaus atminimo profesoriaus Sauliaus Sondeckio liudijimu, tai dabartinės Maironio gatvės 27 namas), taip pat stabtelėti prie Vilniaus gatvės 25 numeriu pažymėto pastato, ant kurio sienos kabo memorialinė lenta, skelbianti, kad Jascha Heifetzas mokėsi čia veikusioje muzikos mokykloje... Vos ne kasdien man tenka žingsniuoti Vilniaus gatve ir nudžiungu pamačiusi prie šios lentos sustojusius turistus. Tai visai konkretus Heifetzo gyvenimo ir muzikos mokymosi ištakų Vilniuje liudijimas! Beje, už tai, kad memorialinė lenta kabo, reikia dėkoti Muzikų rėmimo fondo direktorei Liucijai Stulgienei, pasirūpinusiai jos atsiradimu.

Intelektualumo ir spontaniškumo dermė

Tokį, o ne kokį kitą pavadinimą padiktavo Luko Geniušo atlikti du fortepijono literatūros šedevrai – pirmu numeriu pažymėti Piotro Čaikovskio ir Maurice’o Ravelio koncertai. Šiuos kūrinius gruodžio 10-ąją pianistas skambino su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

 

Ar atliekant kūrinį būna idealus intelekto ir spontaniškumo santykis? Jeigu jo esama, ar galėtume kokiu nors objektyviu būdu, pasitelkę patikimus įrankius, apskaičiuoti šį santykį ir nustatyti, kiek procentų intelekto ir kiek spontaniškumo telpa genialioje interpretacijoje? Tokio uždavinio, esu tikra, nėra sau iškėlęs nė vienas muzikantas, nors panašius, kitais žodžiais įvardijamus dalykus daugelis jų praeityje svarstė, tebesvarsto ir dabar. Tokie svarstymai ypač artimi atlikėjams, visa siela atsidavusiems muzikai ir kartu pasiryžusiems eiti savosios individualybės, savo talento diktuojamu keliu. Ar talentas gali diktuoti? Taip, jis diktuoja nepaisant nieko, nepaisant išorinių aplinkybių, ar tai būtų meninė konjunktūra, ar mados, ar dar kokie kiti dalykai.

Violeta Urmana – Menininkė taikai

UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, į kurią Lietuva įstojo 1991 m. spalio 7 d., taigi prieš 25 metus. Lietuvoje ši organizacija labiausiai žinoma kaip globojanti paveldą. Kultūringi piliečiai žino, kad nemažai Lietuvos kultūros, gamtos ir dokumentinio paveldo saugotinų vertybių yra įrašytos į UNESCO sąrašus. Dažniausiai minimas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, sutartinės, bet visų dabar jau dešimties, spėju, daug kas gali ir neatsiminti. Naudojuosi proga juos išvardyti, juolab kad galiu remtis informacija, pateikta dailiame lankstinuke, kurį išleido generalinės sekretorės Astos Junevičienės vadovaujama Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Užsienio reikalų ministerija. Tai Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija, Struvės geodezinis lankas (jis tęsiasi per dešimt valstybių nuo Šiaurės Norvegijos iki Izmailo Ukrainoje ir yra bendra dešimties šalių vertybė), Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Sutartinės – lietuvių polifoninės dainos, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, Žuvinto biosferos rezervatas, Baltijos kelias, Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.

Tarsi įžengus į kino kadrą

Dar išvakarėse Ūla Žebriūnaitė sakė, kad šis koncertas jai labai svarbus, nes pasirodys kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, su kuriuo, diriguojant Sauliui Sondeckiui, ji pagriežė savo pirmąjį koncertą su orkestru. Taip pat dėl to, kad gros toje pačioje scenoje tą patį kūrinį, kaip ir prieš dvidešimt metų, – Niccolò Paganini Sonatą per la Grand Viola. Ir dar vienas, bene pats jai maloniausias dalykas, kad koncerte bus pagerbtas pirmasis ir mylimiausias jos alto profesorius Petras Radzevičius. Šis koncertas įvyko Nacionalinėje filharmonijoje spalio 26 d., programą sudarė Roberto Šerveniko diriguojami Luigi Boccherini, Gioacchino Rossini, Paganini, Benjamino Britteno ir Davido Shorto (g. 1951) kūriniai.

 

Jau septinti metai, kaip Ūla Ulijona Žebriūnaitė gyvena Turine, yra Turino nacionalinio radijo ir televizijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Kolegos ją gerbia ne tik dėl aukšto profesionalumo, bet dar ir todėl, kad neretai ji tampa tarpininke tarp italų muzikantų ir gastroliuojančių užsienio dirigentų, savo pastabas orkestrui išsakančių svetimomis kalbomis. Pamačiusi, kad italų kolegos tų pastabų nesupranta, ji imasi tarpininkauti. Ūla susikalba keliomis užsienio kalbomis, o italų kalbą išmoko per dvejus metus. 

PUSLAPIS
6

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”