Ponas Flagmanas ir jo problemos

„AIZENRINGAS: Tačiau visada geriausia ir tikriausia maskuotė, manau, – tai tikrų tikriausia teisybė. Komiškas būdas. Teisybe niekas netiki.“ (Maxas Frischas, „Bydermanas ir padegėjai“)

Valstybiniame Šiaulių dramos teatre balandžio 14 d. parodytame naujausiame režisieriaus Gildo Aleksos spektaklyje „Bydermanas ir padegėjai“ pagal Maxo Frischo pjesę nepamatysime situaciją ir visuomenės požiūrį pristatančių choro intarpų, tarnaitę Aną pakeičia tarnas Hansas, o vieno iš padegėjų Aizenringo vaidmuo paskirtas aktorei Aistei Šeštokaitei, į kurią kiti veikėjai kreipiasi įvardžiu „jie“. Taigi scenoje veikia Lietuvos teatrui dar menkai pažįstamas nebinarinės lyties tapatybės personažas. Spektaklyje matomas deklaratyvus bandymas įterpti šiuolaikinį cirką į su juo iš pažiūros nieko bendro neturinčią egzistencialistinę pjesę, išskyrus tai, kad vienas iš veikėjų kadaise dirbo cirke. Pjesėje į šoną nustumtai našlei Knechling Aleksos spektaklyje uždedamas paslapties šydas, papildantis kūrinį fantastikos ar net siaubo žanro elementais. Taip pat čia nepamatysime vėlesniesiems Aleksos spektakliams būdingos minimalistinės scenografijos: scenoje – atviras kelių aukštų namas su virtuve, miegamuoju, vonios kambariu, darbine cigarų rūkymo oaze, įsivaizduojama palėpe ir terasa (scenografė Kotryna Klara Rupainytė).

Frischo pjesė pasakoja apie distopinį pasaulį, kuriame karaliauja vadinamieji padegėjai – manipuliuojantys piktadariai, užklystantys į svetimus namus ir juos supleškinantys. Šioje visuomenėje niekas nėra saugus, visi vieni kitus įtarinėja. O tie keli geraširdžiai kaipmat tampa aukomis. Tiesa, nors prašmatnioje viloje gyvenantis Ponas Bydermanas teigia esąs gailestingas ir jautrus šiems ne be reikalo visuomenės atstumtiems asmenims, per jo kalbų ir veiksmų neatitikimą atsiskleidžia didžioji vaizduojamos fikcinės visuomenės moralinė piktžaizdė – veidmainystė.

Palyginti su pjesėje aprašytu godžiu, arogantišku elitistu, spektaklyje aktoriaus Arnoldo Jalianiausko kuriamas Bydermanas simpatiškesnis – visad nustebęs, nenuovokus, galima lengvai apsigauti, kad šioje istorijoje jis pats nekalčiausias, tarsi nuo jo niekas nepriklausytų. Atsitiktinės Bydermano replikos scenoje materializuojasi kerštą ir neprisiimtą atsakomybę reprezentuojančios našlės Knechling (Rusnė Navickaitė) pavidalu. Juodai vilkinti našlė pasirodo tarsi nė į vieną rūšiavimo konteinerį netilpusi išblizginto, iliuzinio Bydermano pasaulio atlieka. Jos pakvaišimas po vyro savižudybės, dėl kurios kaltas Bydermanas, išreiškiamas padriku, raganišku transo šokiu. Galiausiai ji ima kopti virviniu tinklu padengta Bydermano miegamojo siena, ir šio fizinio veiksmo amplitudė parodo ne tik našlės viduje užvirusių emocijų neaprėpiamumą, bet ir Bydermano geros valios bei dosnumo reliatyvumą.

Iš Frischo pjesės panaikinęs chorą, komedijos žanro entuziastas Aleksa vengia tekstualumo, pasirinkdamas medžiagiškesnį, fiziniu teatru ir šiuolaikiniu cirku grįstą kelią. Tai leidžia su sakomu tekstu kurti subtilią distanciją, dar kritiškiau pažvelgti į vaizduojamą visuomenę, vertinant ne tik ją pačią, bet ir dramaturgo žvilgsnį. Tarkim, kulminacinį pragaro epizodą, kuris pjesės autoriui toks svarbus, kad užima didelę jos dalį, Aleksa gerokai sutrumpina, ant pjedestalo iškeldamas procesą, o ne jo rezultatą. Režisieriui mažiau rūpi dramaturgo išryškinta klasių kova, jo dėmesio centre – ne socialiniai aspektai, bet psichologiniai personažų portretai ir tarpusavio santykiai. Pjesės finalo peripetija, kai paaiškėja, kad tarnaitė nėra ta, kuo apsimeta, nestebina, tačiau Aleksos spektaklyje tarno Hanso santykis su ponu Bydermanu kur kas artimesnis, išplėtotas pasitelkiant fizinius veiksmus ir mizanscenas. Jie kaip lygus su lygiu sėdi ant Bydermano lovos, Hansas – jo dešinioji ranka, patarėjas, artimesnis net už žmoną. Todėl spektaklio finalas kelia nuostabą.

Frischas pjesę parašė 1953 m., tačiau joje nagrinėjamos situacijos vis dar aktualios ir šiandien. Kūrinyje pristatomas visuomenės modelis galėtų būti bet kokia nelaisvėje gyvenanti tauta arba žmonija globalių grėsmių akivaizdoje. Tad jį galima interpretuoti įvairiai. Tačiau dėl tos pačios priežasties spektaklio kūrėjams nepasiūlant priemonių, kokiame kontekste jį analizuoti, „Bydermanas ir padegėjai“ paradoksaliai gali pasirodyti kaip pasenusi medžiaga, kurios neišgelbsti net novatoriški formos sprendimai, skirtingų menų sintezė ar įdomūs personažai.