Iš ąžuoliuko į ąžuolą

Retas vokalistas 75-metį gali švęsti scenoje, juolab dar atlikdamas ir visai naujai parengtą kūrinį. O Vladimiras Prudnikovas gali! Ir padainuoja taip, kad jo klausanti publika lieka be žado. Ne veltui jis tituluojamas gyva legenda.

Dainininko kelio pradžia – „Ąžuoliuko“ choras, įskiepijęs talentingam vaikui stiprią meilę muzikai, kuri lydi jį visą gyvenimą, kurstydama kūrybines aistras ir meninius siekius. Krištolinis ir nepaprastai skambus buvo jaunučio ąžuoliuko balsas, įsiminęs per vieną ankstesnių solisto jubiliejų Operos ir baleto teatre parodžius unikalų įrašą. Nuostabiausia, kad tas balsas nebuvo sugadintas ar kaip nors netinkamai pakreiptas, tad ir šiandien jis skambus, tvirtas, galingas. Atmintis išsaugojo kitą svarbų momentą, kai 1981 m. pelnęs laureato vardą solistas sugrįžo iš tarptautinio Marios Callas konkurso Atėnuose. Po šios pergalės Prudnikovo vardas tapo žinomas už Lietuvos ribų, o sėkmingai padainuota Boriso partija Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“ išgarsino jį Europoje, JAV, Japonijoje ir kitose šalyse. Nuo to laiko nutekėjo daug vandens, Vladas, kaip jį vadina artimieji, su žmona Nijole Ralyte užaugino dukrą Ievą, taip pat kaip jis puikiai dainuojančią ir mylinčią muziką.

Per netrumpą kūrybingą gyvenimą Prudnikovas parengė apie aštuoniasdešimt operos vaidmenų, gausybę solinių partijų stambios formos kūriniuose, nesuskaičiuojamų koncertų su pianiste Nijole Ralyte ir Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Valstybiniu simfoniniu orkestru. Šį jubiliejų, kaip sakė jubiliatas, paskatino surengti būtent maestro Rinkevičius, su kuriuo jie koncertavo dirigentui dar būnant studentu.

Klausiamas apie mėgstamiausias operas, solistas pirmiausia pamini Giuseppe’s Verdi „Don Karlą“ bei kitas, taip pat Richardo Wagnerio veikalus, pridurdamas, kad lietuvių autorių galėtų būti daugiau. Beje, visai neseniai, 2022-ųjų rudenį, Prudnikovas labai sėkmingai atliko Profesoriaus vaidmenį naujai pastatytoje Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Dabar solistas vos ne triskart per savaitę būna Nacionaliniame operos ir baleto teatre, įdėmiai klausydamasis spektaklių, džiaugdamasis atlikėjų sėkme, sielodamasis, jei ne viskas pasisekė. Didelė jautri širdis neleidžia jam būti itin griežtam: žinodamas, ką reiškia būti scenoje, jubiliatas sako, kad solistą pabarus būtina jį ir paglostyti. Kiekvienas atlikėjas, žinoma, su džiaugsmu pritars tokiam požiūriui. Tebedirbdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesorius Prudnikovas augina jaunąją dainininkų kartą, kuri dalyvavo mokytojo koncerte, audringais aplodismentais reaguodama į kiekvieną jo ir visų vakaro dalyvių pasirodymą.

Jubiliejinis koncertas su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Valstybiniu simfoniniu orkestru įvyko balandžio 12 d. šio orkestro koncertų salėje, gausiai susirinkus jubiliato bičiuliams ir talento gerbėjams. Didelė dviejų dalių programa atspindėjo vokalinės muzikos grožį, raiškos spektrą ir stilių įvairovę. Pirmoje dėmesys skirtas giliems apmąstymams apie meilę, pagrindinei šios dalies temai, plėtojamai trijuose vokaliniuose cikluose, kuriuos su orkestru padainavo Ieva Prudnikovaitė, Vytautas Juozapaitis ir Vladimiras Prudnikovas. Ciklus sukūrę trys skirtingų laikotarpių kompozitoriai – amerikietis Peteris Liebersonas, prancūzas Maurice’as Ravelis ir austras Hugo Wolfas – savo požiūrį į gyvenimą ir meilę raiškia ne tik skirtinga muzikos kalba, bet ypač – pasirinktais tekstais. Ravelis naudoja ironišką šmaikštų tekstą ir ispaniškas liaudies melodijas, papuošdamas jas taikliomis spalvingomis harmonijomis, o Liebersono apmąstymai paremti emocinga Nerudos meilės poezija ir jos kalbines intonacijas įgarsinančiomis rečitatyvinėmis melodijomis. Wolfas, dievinęs Wagnerio muziką, renkasi filosofiškus Michelangelo sonetų tekstus ir įgarsina juos savita kalba. Šių veikalų atlikimas suteikė galimybę dar kartą apmąstyti žodžio reikšmę vokalinėje muzikoje. Ar kompozitorius komentuoja pasirinktą žodinį tekstą, ar vos ne kiekvienam skiemeniui ieško savotiškos garsinės raiškos?

Koncertą pradėjusi Ieva Prudnikovaitė atliko tris dainas (antrą, ketvirtą ir penktą) iš Liebersono penkių dainų ciklo „Nerudos dainos“, sukurtų 2005 m. mecosopranui ir orkestrui pagal Pablo Nerudos eilėraščius. Visą šį ciklą apie meilę, skirtingus jos pavidalus Prudnikovaitė beveik prieš dešimt metų sėkmingai atliko Nacionalinėje filharmonijoje. Dabar solistė jaučiasi dar tvirčiau, jos interpretuojamos dainos alsavo nuoširdžiu išgyvenimu ir tikėjimu kiekviena muzikos fraze. Žavėjo puikiai valdomas plataus diapazono balsas, gilus kūrinio teksto ir muzikos suvokimas, jautri dinamika, paskutinėje dainoje atvedusi į šviesią finalinę kulminaciją. Šiame koncerte Ieva dar padainavo ir Segidiliją iš Georges’o Bizet „Karmen“. Antrasis programos ciklas – spalvingu ispanišku koloritu alsuojančios Ravelio „Trys Don Kichoto dainos Dulsinėjai“. Jas išraiškingai atliko Vytautas Juozapaitis, neseniai taip pat atšventęs jubiliejinę sukaktį.

Pradžioje paminėtas naujai jubiliato parengtas kūrinys – tai Hugo Wolfo „Trys dainos pagal Michelangelo sonetus“ („Michelangelo-Lieder“). Šios dainos yra paskutinis kompozitoriaus kūrinys, sukurtas 1897 metais. Tragiško likimo autorius daugiau nieko neparašė, 1903 m. mirė beprotnamyje Vienoje. Itin reikšmingu Lied žanro kūrėju laikomas Wolfas sukūrė apie 300 dainų pagal labai įvairius tekstus, nejungdamas jų į ciklus. Tik šios trys paskutinės dainos, kaip rašo biografai, yra jo paties įvardytos kaip ciklas. Pasirinkti Michelangelo sonetai atskleidžia sielą draskančią kompozitoriaus būseną, apmąstymus apie meilę, nenumaldomą laiko tėkmę, skausmingas dvejones. „Dažnai mąstau apie praėjusį gyvenimą / Koks buvo jis prieš įsimylint man tave“ (vertė Laūra Karnavičiūtė). Šie pirmojo soneto žodžiai tiesiogiai siejasi su Wolfo gyvenimu. Tamsiai prasidėjusi pirmoji daina skendi neapibrėžtuose muzikiniuose pavidaluose be aiškaus tonalinio centro, muzika klaidžioja tarsi piešdama žodinio teksto prasmes. Orkestre neliko smuikų, atsirado papildomų varinių instrumentų, timpanai, didysis būgnas. Solisto balse – skausmingos intonacijos, išaugančios į kraštutinių emocijų proveržius. Sunkūs apmąstymai tęsiami, jauti kartėlį ir rezignaciją, kol finalinėje dainoje galiausiai pasiekiamas šviesos spindulys. Prudnikovas šią muzikinę filosofinę kelionę atliko su vokalo meistro užmoju, pasitelkęs gausius balso raiškos resursus, didžiulę sceninę patirtį.

Filosofinių apmąstymų kupiną pirmą koncerto dalį keitė kur kas linksmesnė antroji. Joje išgirdome būrelį profesoriaus Prudnikovo mokinių, kurie pakaitomis su patyrusiais meistrais atliko populiarias operų arijas. Pradžioje jubiliatas raiškiai ir spalvingai padainavo Fiesko ariją iš Verdi operos „Simonas Bokanegra“, paskui Ieva Barbora Juozapaitytė atliko gražiąją Undinės ariją iš Antoníno Dvořáko „Undinės“, o ją pakeitęs Juozapaitis sužėrėjo su populiariąja Ūdrio daina iš Vytauto Klovos „Pilėnų“. Įdomu buvo išgirsti profesoriaus auklėtinį Alfredą Miniotą, simpatiškai padainavusį Uberto ariją iš Giovanni Battistos Pergolesi operos „Tarnaitė ponia“. Vieną iš sopranų ypač mėgstamų arijų – Adrianos iš Francesco Cilea operos „Adriana Lecouvreur“ – atliko Kamilė Bontė, sužavėjusi jautria frazuote, gražiu legato, puikiu balso skambėjimu. Išgarsėjęs bosas Tadas Girininkas meistriškai padainavo Don Bazilijo ariją, pasitelkęs ne tik balsą, bet ir įspūdingą vaidybą. Toreodoro kupletai iš „Karmen“ – operos numeris, žinomas visiems bent kiek susipažinusiems su muzika, tad juos atlikęs Raimundas Juzuitis sulaukė karštos publikos reakcijos. Nepaminėjau Prudnikovo itin jausmingai padainuotos Carlo Bohmo melodingos dainos „Rami, kaip naktis“.  

Vakarą užbaigė muzika, jubiliejiniam koncertui suteikusi dar daugiau energijos ir pakilių emocijų: George’o Gershwino operos „Porgis ir Besė“ fragmentai, atlikti soluojant jubiliatui, o pabaigoje prisijungus visiems vakaro dalyviams ir kitiems profesoriaus mokiniams.

Legendiniam bosui Vladimirui Prudnikovui linkime ilgiausių, laimingų, kūrybingų metų!