Atrasti tai, ko trūksta

Kompozitorius Jokūbas Tulaba sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Bydermanas ir padegėjai“ (rež. Gildas Aleksa, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2024), „Make Love“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Titas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2021), „Tik suaugusiems“ (rež. Justas Tertelis, „Atviras ratas“, 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Hotel Universalis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2019), „Zygfrydas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018), „CV, arba Kas aš esu?“ (rež. Tertelis, „Atviras ratas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (rež. Aleksa, Kauno miesto kamerinis teatras, 2018), „Teroristas“ (rež. Aleksa, „Atviras ratas“, 2017), „Ilgoji pertrauka“ (rež. Olga Lapina, Keistuolių teatras, 2016) ir kt.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote vaidybą, vėliau garso režisūrą. Kokias patirtis įgijote ir kodėl vis dėlto nusprendėte studijas mesti?

Dar mokykloje man labai patiko teatras, palaikiau draugiškus santykius su teatro mokytoja, taip pat mano krikštatėvis – aktorius, tad šis menas mane traukė. Į akademiją įstojau kartu su kitais „bepročiais“, kurie taip pat įsivaizdavo, kad tai nuostabiausia specialybė pasaulyje. Vis dėlto po truputį svajonė ėmė griūti. Supratau, kiek reikia darbo, atrodė, kad esu didžiausias nevykėlis, nutolęs nuo to, kuo įsivaizdavau galėsiantis būti. Tada pastebėjau, kad man lengva kurti muziką. Tarkim, kai reikėdavo sugalvoti vaidybos etiudą, tam sugaišdavau penkias valandas, o muzikinius iššūkius išspręsdavau per kelias minutes. Vis kurdavau muziką kitų studentų spektakliams, tada pajutęs, kad tai – mano kelias, nusprendžiau vaidybos studijas mesti. Gavęs vis daugiau muzikinių pasiūlymų supratau, kad galiu išgyventi kurdamas, tad įstojau į garso režisūros studijas. Tačiau jos taip pat nebuvo man skirtos, nes orientavosi į kiną, kino įrašus, o man tai nebuvo priimtina, todėl palikau ir jas.

Kurį savo ankstyvosios kūrybos spektaklį išskirtumėte?

Vienas rimtesnių darbų – režisierės Olgos Lapinos Keistuolių teatre statytame spektaklyje „Ilgoji pertrauka“. Tai pirmas nepriklausomas mano darbas nuo akademijos. Buvo baisu, bet išėjo puikus darbas tiek iš aktorių, tiek iš režisūros, tiek iš muzikos pusės. Net dabar, kai jį rodome, pasižiūriu, ką esu sukūręs, nes išties gera tai prisiminti.

Kiek įsitraukiate į spektaklio kūrybinį procesą?

Kiek įmanoma mažiau. Kartą buvo ypač lengva kurti muziką: režisierius Gildas Aleksa statė „Zygfrydą“ ir atsiuntė piešinius apie tai, kaip žmonės prieš šimtą metų įsivaizdavo pasaulį po šimtmečio. Tai mane kūrybiškai užkabino ir pradėjau lieti muziką kibirais. Tada Gildas atsirinko jam tinkančius garso takelius. Dažniausiai kūrybos procesas taip ir plėtojasi: kai turime patvirtintą spektaklį ir jau vyksta arba dar net nevyksta skaitymai, aš sukuriu daug skirtingų minutės trukmės garso takelių, režisierius atsirenka, o aš juos ištęsiu iki keturių ar šešių minučių įrašų. Tada prasideda koregavimas, muzikos taikymas prie spektaklio matmenų. Tai ilgiausias ir sudėtingiausias procesas, bet kai jį įveiki, muzikos kūrimas būna baigtas.

Tikriausiai ne visuomet pavyksta taip lengvai?

Neseniai Valstybiniame Šiaulių dramos teatre su Gildu statėme spektaklį „Bydermanas ir padegėjai“. Niekaip negalėjau atrasti muzikos, sukurti ką nors gero, visa, ką dariau, nepatiko ir neskambėjo. Tada Gildas pasakė, kad bus akordeonų scena, o šiuo instrumentu groti nemoku. Tad įsigijau melodiką, nes ji panašiai skamba, ir sugalvojau motyvą. Mano manymu, padariau pačią didžiausią ekstravaganzą, kokią esu ligi šiol daręs, nusiunčiau Gildui ir jis atsakė, kad tai nuostabu. Beveik per visą spektaklį skamba tas pats motyvas, tik grojamas apie dvidešimčia skirtingų būdų.

Neseniai su „Teatrono“ trupe išleidote muzikinį spektaklį „Make Love“. Koks buvo šis kūrybinis procesas?

Procesas buvo dar keistesnis. Kadangi tai spektaklis apie seksą, jį kurdami bendravome su seksologe, kuri papasakojo, kokios problemos egzistuoja, apie jas kūrinyje ir kalbame. Susitikdavome su aktoriais, režisieriumi ir scenariste, aptardavome muzikos tempą, melodiją, tuomet užsidėjęs ausines plėtodavau idėją ir per kokias dešimt minučių sukurdavau greitą muzikinį motyvą, o jie parašydavo tekstą temomis, kurias prieš tai jau buvo išsigryninę. Po kurio laiko leidome muziką ir mėginome sudėti tekstą į dainas, vis ką nors keisdami, įterpdami ar iškirpdami. Procesas buvo linksmas, o įvykus premjerai pasirodė, kad žiūrovams to reikia: kad ir kur rodytume spektaklį, žmonės jį priima labai pozityviai. Lukiškių kalėjimo cerkvėje skamba akustinė spektaklio versija, tad reikėjo adaptuoti muziką; spektaklyje gyvai groju gitara, taigi ir šis procesas visai smagus.

Daug bendradarbiaujate su režisieriumi Gildu Aleksa. Kaip susipažinote ir koks jūsų kūrybos procesas?

Mes neprisimename, kaip pradėjome kartu dirbti. Abu užmiršome mūsų pradžią. Tikriausiai oficialiai susipažinome akademijoje, vėliau ten pat šventėme Naujuosius metus. Ir, kiek pamenu, pirmasis mūsų darbas buvo „Atviro rato“ spektaklis „Teroristas“. Mes labai gerai sutariame, nes puikiai suprantame vienas kitą, turime daug panašumų. Nors augome skirtingoje aplinkoje, veikiausiai matėme tuos pačius filmus, klausėmės panašios muzikos. Mūsų dažniai kažkaip sutampa, todėl mums paprasta kurti kartu. Gildas man puse žodžio pasako, kokios muzikos reikėtų, arba kažką panašaus į „bum bam bim“, aš padarau gindamasis, kad čia didžiausia nesąmonė, kokią esu sukūręs, o jis atsako, jog „nuostabu“.

O kaip sekasi dirbti su mažiau pažįstamais režisieriais?

Visi darbai labai skiriasi. Su vienais režisieriais būna paprasta, nes arba jiems tikrai patinka sukurta muzika, arba jie nedrįsta pasakyti kitaip. Jie net nesivelia į kokias nors diskusijas. O su Gildu dažnai diskutuojame, iš jo jaučiu kūrybinį impulsą. Ir, žinoma, būna tokių režisierių, kurie nori aiškintis kiekvieną detalę ir prie jos dirbti.

Neseniai tapote antruoju „Teatrono“ meno vadovu. Ar tai, kad trupė susitelkia ir į šiuolaikinį cirką, kaip nors paveiks jūsų muzikinę kūrybą?

Nemanau, vis tiek taikysiuosi prie to, ko reikės spektakliui. Nesvarbu, kam kuriu muziką, visada stengiuosi atrasti tai, ko nėra, ko trūksta, kad visuma taptų kuo įdomesnė žiūrovui ar klausytojui. Tad šiuo atveju didelio pokyčio nejausiu. Žinoma, kiek teko susidurti su šiuolaikiniu cirku, jame mažiau kalbama, o muzika skamba didžiąją laiko dalį arba net per visą pasirodymą. Į tai reikia atsižvelgti, kad muzika nepradėtų erzinti ir užpildytų galimas pasirodymo spragas. Be to, per pasirodymą atlikėjų judesiai kartais užtrunka ilgiau, užsitęsia, todėl muzika turi būti pakankamai lanksti, kad sugebėtų išlaikyti dėmesį, bet nepradėtų kenkti artistams.

Ar spektakliams kuriama muzika visada patinka jums pačiam?

Spektaklyje „SoDra, Mon Amour“ sukūriau dainą pagal režisieriaus norus. Gildas siekė, kad ji būtų kiek įmanoma kvailesnė. Man ji nepatiko: muzika labai lėkšta, o ir žodžiai – ne stebuklas. Tačiau sujungus muziką ir veiksmą, atsiradus kontekstui, žiūrovai tiesiog leipdavo iš juoko. Vis dėlto Gildas žinojo, ko nori, ir aš su skausmu tai įgyvendinau. Manau, kad spektaklis yra režisieriaus darbas, o aš padedu išpildyti jo viziją. Esu didesnio paveikslo dalis.

Ar turite savo kūrybos stilių?

Man atrodo – ne, bet kiti vis pasako, kad „oi, muzika visiškai Jokūbo“ arba „kaip jaučiasi, kad tu kūrei muziką“. Keliu sau uždavinį, kad mano muzikos neatpažintų, bet man nepavyksta. Tad vis dėlto tenka pripažinti, kad savo muzikos stilių turiu.

Viename interviu minėjote, kad nebendraujate su kitais kompozitoriais. Ar situacija nepasikeitė?

Nepasikeitė. Šiek tiek jaučiuosi teatro bendruomenės dalimi, bet labiau „Teatrono“ dalimi. Galbūt teatrai manęs nepriima į bendruomenę, o kompozitoriai yra kasta, kurios nariai nebendrauja tarpusavyje. Nepriklausau kokioms nors kompozitorių bendruomenėms, todėl mūsų keliai nesusikerta. Dažnai kompozitoriai vaizduojami sėdintys kampe, užsidėję ausines, dirbantys prie kompiuterio ir parašę muziką atsisveikinantys. Dažniausiai taip ir yra. Kompozicija – vieno žmogaus darbas.

Taip pat dirbu su atlikėju „FC Baseball“, jis irgi sako, kad dirba vienas, o su kitais atlikėjais susitinka kur nors koncertų užkulisiuose. Kompozitoriai neturi tokios vietos, kur susitiktų ir galėtų pasišnekėti. Tačiau čia tik mano patirtis, galbūt kiti kompozitoriai papasakotų kitaip.

Ar skaitote kritikų recenzijas ir kiek jums svarbi jų nuomonė apie jūsų muziką?

Yra buvę, kad kritikai parašo daugybės puslapių recenziją apie spektaklį, kuriame didžiąją laiko dalį skamba muzika, bet apie ją nepasako nė žodžio arba tik įvardija, kad ją sukūriau aš. Man būdavo labai keista, vis galvodavau, kur bus paminėta muzika, nes prie jos daug dirbau. Vėliau man paaiškino, kad studijuodami teatro kritikai neįgyja tinkamo muzikinio išsilavinimo, todėl šios srities dažniausiai nekritikuoja. Šiuo metu man tai ne itin rūpi, juk dirbu sau ir pats žinau, kiek įdedu pastangų. Dabar yra tiek daug skirtingos ir įvairios muzikos, kad aš irgi nežinočiau, ką daug pasakyti apie kito kompozitoriaus darbą. Esame labai pripratę prie muzikos, ji skamba visur aplink mus, o jeigu reikėtų išnagrinėti, tikrai nežinotume, kur skamba koks sintezatorius, ar to sintezatoriaus skambėjimas turi prasmę, ar tiesiog kūrėjui patiko tonas. Todėl neabejoju, kad tokia analizė daugumai yra neįveikiama užduotis. Pavyzdžiui, minėtoje spektaklio „SoDra, Mon Amour“ dainoje nėra jokios gilios ar paslėptos prasmės. Taigi iš pradžių nerimavau, kad kritikai manęs negirdi, bet paskui juos supratau. Kartais išgirstu savo muziką ir pats svarstau, ar čia mano muzika, ar ne.

Kadangi teatre dažnai tenka įgyvendinti kitų idėjas, ar planuojate kurti ką nors savo?

Visa mano kūryba yra kietajame diske. Kol kas nesu nieko išleidęs, bet gal tai padarysiu. Taip pat, jei tik gausime finansavimą, su „Teatronu“ planuojame statyti naują kūrinį. Noriu kurti spektaklį kiek kitaip, nei įprasta režisieriams. Turiu savotišką idėją ir labai norėčiau ją išbandyti. Turime įdomios medžiagos, o Gildas mane prižiūrėtų, kad nepridaryčiau nesąmonių.

Dėkoju už pokalbį.