Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Įvyko stebuklas?

Vyresnioji karta užaugo su vieninteliu legendiniu Jurgio Gaižausko „Buratinu“, o jų vaikams atsivėrė tikra įvairovė. Džiugina, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras tapo svetingesnis lietuvių autorių veikalams ir netgi vaikiškoms operoms. Pastarųjų iniciatorė kartu su operos teatru yra Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2008 m. paskelbusi konkursą vaikiškai operai sukurti. Ir štai jau matomi šio bendro darbo vaisiai: sceną išvydo Jono Tamulionio „Bruknelė“, Sigito Mickio kamerinė opera „Zuikis puikis“. Be to, prieš gerą dešimtmetį buvo įgyvendintas LNOBT ir meninės studijos „Diemedis“ bei trijų mokyklų pradinių klasių projektas „Statykime operą!“. Rasos Dikčienės vaikiškas operėles „Kabakšt kabaldakšt“ ir „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ teatro scenoje tuomet atliko daugiau nei 400 Vilniaus darželių ir pradinių mokyklų jaunųjų artistų. Tai tik keletas pavyzdžių iš svarbiausios Lietuvos operos scenos. Reikia pripažinti, kad operų vaikams kūryba pakankamai gyvybinga, pastarąjį dešimtmetį jų rasime įvairiuose Lietuvos teatruose – Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“, Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Antano Kučinsko „Bulvinė pasaka“, vėliau „Makaronų opera“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir kt.

Neeilinė byla

Paskelbtieji Juliaus Juzeliūno metai, pažymint kompozitoriaus 100-metį, praėjo labai turiningai. Muzikų bendruomenė nuoširdžiai dalyvavo daugybėje stambių ar smulkesnių koncertų, salės irgi nebuvo tuščios. Kaip unikalus projektas, Juzeliūno metus papildė įdomi, netgi interaktyvi paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Jos rengėjas kompozitorius Šarūnas Nakas, Juzeliūno mokinys, ten eksponavo ne tik fotografijas, instaliacijas, schemas ir t.t. (beje, kol dar veikia, rekomenduoju apsilankyti), bet ir sugebėjo sukurti trumpus filmus, kondensuotais vaizdais, trumpais užrašais ir Juzeliūno muzikos fonu perteikiančius kelionės į Sankt Peterburgą, baleto ar operų kūrimo istorijas. Ekrane galime išvysti ir 1968 m. sukurtos operos „Žaidimas“ (ne)pastatymo detektyvą. Begarsio kino stilistika suvaidintos (pasitelkti profesionalūs aktoriai ir vienas muzikas) scenos, perteikiančios autoriaus ir teatro artistų bei „partinių“ konfliktus, kompozitoriaus išgyvenimus, kompromiso paieškas, ekrane atrodo gana šmaikščiai. Bet tikrovė buvo kur kas niūresnė, o liūdnai pagarsėjusi istorija apie vis kylančias kliūtis šį veikalą iki galo įgyvendinti palieka ne vieną klaustuką. Solidžiausio Juzeliūno kūrybos tyrinėtojo, šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo monografijoje randame faktų apie operos „kryžiaus kelius“. „Žaidimas“ buvo įtrauktas į LNOBT meno tarybos patvirtintų spektaklių 1970 m. planus. Tačiau kilo nesutarimų tarp autoriaus ir atlikėjų. Kompozitorius atmetė siūlymus koreguoti partijas, taisyti kai kurias partitūros vietas. 1971 m. koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o dirigentas Jonas Aleksa išdainavo visas solines partijas, taip parodydami, kad kūrinys visiškai „įkandamas“. Tačiau galutinis vieno autoritetingo solisto verdiktas, neatmetant ir partijos funkcionierių įsikišimo, padėjo tašką. Opera nebuvo pastatyta. Žinant jos siužetą ir tuo metu neįprastą muzikinę kalbą, dar galima suprasti – anuomet buvo numarintas ne vienas įdomus kūrinys. Tačiau kodėl po kelių dešimtmečių istorija pasikartojo? Suabejojęs veikalo komercine sėkme, juo praturtinti repertuarą atsisakė ir dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; Kauno muzikinio teatro vadovai, „pusmetį vartę gautą operos medžiagą, ją sugrąžino“; Lietuvos kompozitorių sąjungos pasiūlymams dėl koncertinio atlikimo atsispyrė ir Nacionalinis simfoninis orkestras; muzikiniam telefilmui neatsirado reikiamų lėšų. „Aš samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kažkokią vertybę, tai niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužsitęstų operos atlikimas“, – Ambrazo knygoje pateikiami paties Juzeliūno žodžiai.  

Pakelta kartelė

Vos daugiau nei prieš savaitę, rugpjūčio 30-ąją, muzikologui, eruditui Adeodatui Tauragiui (1936–2004) būtų sukakę 80 metų. Vyresnės kartos muzikai, ir ne tik jie, gerai prisimena šią ryškią asmenybę, o buvę Muzikos ir teatro akademijos studentai iki šiol dalijasi įspūdžiais apie neeilinius dėstytojo pokštus, ypatingą reiklumą, legendinį griežtumą ir bekompromisį siekį kilstelėti studentų, o ir kolegų, intelektinį lygį, ugdyti pagarbą savo profesijai. Nuoširdžiai vadinome jį Profesoriumi. Daugeliui jis buvo bene verčiausias šio vardo, nors oficialiai – nežinia, ar dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių aplinkybių – tebuvo Muzikos ir teatro akademijos docentas. Jis prisidėjo prie muzikos vadovėlių kūrimo, parašė šimtus įrašų anotacijų, muzikai skirtų laikraščių puslapių, vedė radijo, televizijos laidas, išsamiai komentavo koncertus. A. Tauragis rengė straipsnius apie moderniąją užsienio muziką, kas tuomet „už geležinės uždangos“ buvo gana drąsu. Jis asmeniškai bendravo su žymiuoju britų kompozitoriumi Benjaminu Brittenu. Dar 1965-aisiais Maskvoje A. Tauragis vienas pirmųjų išleido monografiją apie šį tuomet kūrybos zenite buvusį XX a. muzikos klasiką (beje, džiugu, kad šiandien jaunas muzikologas Edvardas Šumila, vadovaujamas Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės, domisi A. Tauragio palikimu ir parengė solidų darbą apie muzikologo ir kompozitoriaus susirašinėjimą). Iš visur, kur tik keliavo, Profesorius partempdavo sunkiausius krepšius čia neprieinamų knygų, plokštelių, žurnalų. A. Tauragis buvo lietuviškos Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys ir leidybos variklis. Be jo veikiausiai išvis neturėtume Muzikos enciklopedijos, daugelis šį unikalų leidinį iki šiol vadina „Tauragio enciklopedija“.

Atsivėrė daugybė prasmių

„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.

 

Ne vien romantika

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, savo turiningą sezoną gegužės 19 d. vainikavo Lietuvoje visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo paskambintu Edvardo Griego Koncertu fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16. Chopino, Čaikovskio konkursų ir prestižinio šių metų „Deutscher Pianistenpreis“ laureatas Lukas Geniušas su LVSO Kongresų rūmuose pastarąjį kartą grojo, regis, 2013-aisiais, kai visus sužavėjo per porą vakarų atlikęs visus penkis Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui. Per tą laiką intensyviai visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, greta solinių ir kamerinių programų, išryškino tam tikrą savo repertuaro koncertų su orkestru trajektoriją –  Beethovenas, Griegas, planuose Ravelis. Taigi, šį kartą Vilniuje – Griegas, bet ne tik jis. Orkestro sezono pabaigos koncerto programa buvo įdomiai praturtinta ir XX a. opusais.

Labai gaiviai ir efektingai nuskambėjo Luko ir Petro Geniušų atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Tai vienas žinomiausių garsiajai „Šešeto grupei“ (siekusiai formos paprastumo ir ryšio su populiariąja muzika bei džiazu) priklausiusio kompozitoriaus veikalų, sukurtas 1932 m., neprarandantis žavesio ir šiandien. Pasirinkdamas tokį nuotaikingą, kupiną virtuozinių pasažų ir kontrastų polistilistinį kūrinį, orkestras ir jo meno vadovas tikrai neapsiriko, juolab kad čia gražiai atsiskleidė ir kolektyvo meistriškumas, ir darnus pučiamųjų skambėjimas, ir abiejų solistų susikalbėjimas, pažaidimas temomis ir aliuzijomis, nuvedančiomis iki Paryžiaus bulvarų, kino muzikos ar net iki cirko. Jautėsi, kad Petrui Geniušui – dažnam įvairių kamerinių, teatro ir džiazo projektų dalyviui – ypač pritiko tokia stilistika.

Aistros dėl vėrinio

Kadangi muzikinė Vasario 16-osios šventės išraiška kaskart sulaukia įvairių, o daugiausiai nepalankių nuomonių, nutariau atsiliepti į socialiniuose portaluose šmėžuojančius, o ir šiaip pokalbiuose sklindančius keistai ir netgi ciniškai išreikštus komentarus. Jų taikinys – iškilmingas Vasario 16-osios paminėjimas Nacionalinėje filharmonijoje „Vėrinys Tėvynei“, kurį su aukščiausiais valstybės vadovais galėjo stebėti ne tik buvę salėje, bet ir visi, įsijungę tiesioginę transliaciją per LRT.

 

Nesirengiu čia cituoti nežinia ką pašiepiančių (mūsų folklorą, Lietuvą, muziką?) komentarų, o turiu tikslą šiek tiek pasvarstyti apie vertybinį atspalvį ir šio koncerto koncepciją. Iškilmingi koncertai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Nacionalinėje filharmonijoje vyksta jau ne pirmi metai. Lietuvos kompozitoriai šiai progai specialiai kuria ir dedikuoja naujausius savo opusus, tarp kurių įvairiais metais jau skambėjo žinomų dabarties autorių Lino Rimšos, Vaclovo Augustino, Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio, taip pat kaimynų – latvio Richardo Dubros ir esto Cyrilluso Kreeko kūriniai. Pastaraisiais metais su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo subrandinta ir įgyvendinta dalis unikalaus projekto, siekiančio iki 2018-ųjų svarbiais kūrybiniais darbais paminėti Nepriklausomybės 100-metį. Kompozitorių sąjunga inicijavo šiuolaikinės simfoninės muzikos dirbtuves „Orkestro kodas“, apimančias tris Lietuvos simfoninius orkestrus, o jų kūrybos vaisiai – nauji kūriniai – jau skamba ir dar skambės įvairiuose koncertuose. Kompozitoriai kasmet dėmesį sutelkia vis į kitą temą (folkloras, istorija, sakralinė muzika), kuri inspiruoja naujų opusų gimimą. Taigi, šiemet buvo įgyvendinta tema „Orkestras ir folkloras“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas), o tokios tematikos kūriniai užsakyti pripažintiems įvairių kartų autoriams – Algirdui Martinaičiui, Ryčiui Mažuliui, Algirdui Klovai, Arūnui Navakui, Donatui Zakarui, Jonui Jurkūnui.

Tiesiog graži muzika

Kompozitorius Algirdas Klova šio laikraščio skaitytojams bene labiausiai pažįstamas iš nuolatinių informatyvių straipsnių apie džiazo festivalius ar svarbius world muzikos įvykius. Taip pat dažnai jis šmėsteli TV ekranuose, griežiantis smuiku su savo kapela „Vydraga“, ištikimai dalyvauja country muzikos festivaliuose, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje. O kur dar skoningos jo popmuzikos dainos, pavyzdžiui, „Vakar vakare“, „Aš noriu Kalėdų“ ir kt., kurių vis norisi pasiklausyti kaip atgaivos prie rusenančio židinio. Bet šįkart ne apie tai. Po įvairiais jo kūrybinės veiklos sluoksniais slepiasi dar vienas, ir bene svarbiausias, kurio pagrindu kompozitorius ir gali plėtoti minėtąsias kombinacijas – tai profesionalioji akademinė muzika, kurią kurti Klova mokėsi iš profesoriaus Juliaus Juzeliūno (beje, 2016-aisiais minime šios asmenybės metus). Tad šiemet Klova nutarė drąsiai atkurti savo, kaip akademinės muzikos kūrėjo, vardą, ir išleido autorinę kompaktinę plokštelę (leidybą parėmė Gedimino Kuprevičiaus fondas „Gerasis Ruonis“ ir LKS), ją sausio 12 d. pristatė Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Atrodytų, šiais komercinės sėkmės vaikymosi laikais kompozitoriai veikiau jau elgtųsi priešingai – angažuotųsi ten, kur sulauks daugiau populiarumo, daugiau perklausų youtube, ar bandytų prisiderinti prie europinių avangardo tendencijų. O Klova elgiasi originaliai, sakyčiau, pagal kūrėjo sąžinę – kukliai, bet nuoširdžiai pateikia savo autentiškos sampratos vaisius. Tai muzika, kuri jam pačiam artima, profesionaliai sukomponuota, nesubanalinanti ir nenuleidžianti savosios gildijos meistriškumo kartelės. Kita vertus, kas, jei ne Klova, gali klasikinės, akademinės muzikos vertybes priartinti prie vadinamosios plačiosios visuomenės? Jo kūriniai bene ryškiausiai byloja apie tai, jog akademinė muzika nei nuobodi, nei sausa, juolab ji visuomet „paspalvinama“ folkloro atgarsiais ir šviesia lyrika. Artimas autoriui minimalizmas čia santūrus ir lietuviškų šaknų, o kaip svarbiausias elementas visuomet girdisi melodija. „Aš esu melodistas, noriu rašyti tiesiog gražią muziką“, – prisipažįsta Klova.

Melodinga ir graudi istorija

 „Naują sezoną pradėti Massenet „Manon“ pastatymu – drąsus teatro sprendimas“, – sakė operos muzikos vadovas ir dirigentas iš Prancūzijos Cyrilas Diederichas. Mat net ir Prancūzijoje dar joks sezonas nėra atidarytas su „Manon“, ši opera išvis nėra itin gerai pažįstama šiandienos prancūzams. Ką jau kalbėti apie mus – nors viena kita prancūzų autorių opera teatre statoma, daug patirties atliekant prancūziškas operas neturime, o ir Massenet mums dar – tikras atradimas (išskyrus „Bohemiečių“ rodytą jo „Verterį“). Beje, „Manon“ Lietuvoje buvo pastatyta tik du kartus ir seniai – 1939 m. Kaune ir 1964 m. Vilniuje. Dabartinis pastatymas ypatingas ir tuo, kad buvo kuriamas bendrai su San Fransisko ir Izraelio operomis, spektaklį išvys ne tik Lietuvos, bet ir JAV bei Izraelio publika.

Jules’is Massenet „Manon“ rašė dvejus metus ir, iškart po premjeros 1884 metais prestižiniame Paryžiaus „Opéra Comique“, sulaukė didžiulės sėkmės. Henri Meilhaco ir Philippe’s Gille’o operos libretas grįstas prancūzų rašytojo Antoine’o François Prévost novele „Riterio de Grijė ir Manon Lesko istorija“ („L’histoire du Chevalier des Grieux et de Manon Lescaut“), išspausdinta 1731 m. ir iš karto uždrausta (ir vis dėlto inspiravusia ne vieną kompozitorių). Ji pasakoja jaunos merginos ir jos aplinkos gyvenimo istoriją, kurios baigtis, ko gero, priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir vertybių.

Žavesys ir pavojai

Vienas iš svarbiausių muzikos renginių – Vilniaus festivalis – šiais metais prasidėjo birželio 1 d. Filharmonijoje tarsi iššautu šampanu – jaunatvišku šventiniu šou, o tą bruožą lėmė pirmojo koncerto dalyviai, kurių drąsus „šiuolaikiškas“ įvaizdis akademinėse scenose tiek pat akcentuojamas, kiek ir jų profesiniai pasiekimai: tai pirmą kartą Lietuvoje viešintis, Estijoje gimęs ir nuo vaikystės Niujorke gyvenantis itin madingas dirigentas Kristjanas Järvi, stilingoji gražuolė, jaunosios kartos pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos bei energingai savo vietą Europos scenose užkariaujantis ambicingasis kompozitorius Gediminas Gelgotas su savo Naujų idėjų kameriniu orkestru (NIKO). Tradicijai atstovavo nebent Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, tačiau, tokių spalvingų svečių įkvėptas, ir jis, atrodo, nusimetė akademinį fraką. Koncertas sukėlė įvairių minčių – nuo susižavėjimo energija trykštančia jaunąja karta iki pamąstymų apie vertybes, „piarą“, „vartotojų rinkos logiką“, saviraiškos pastangas, „postklasikinę“ kūrybą, pagaliau keistai sudarytą programą iš poros, atrodytų, „nesusisiekiančių“ kūrinių – Sergejaus Rachmaninovo Antrojo koncerto fortepijonui ir orkestrui c-moll, op. 18, ir Gedimino Gelgoto „Extracultural“ („Supercivilizacija“).

Tiltai į dabartį

Dabar įsigalėjo „liberaliojo“ (plačiąja prasme) jaunimo epocha. Drąsūs, įžūlūs, ištikimi savoms tiesoms ir saviems autoritetams, jie žvelgia tik pirmyn ir yra įsitikinę, kad tik nuo jų ir prasideda pasaulis, kurį jie, beje, ir kuria. Atgal nesigręžioja, nebent dar pasipainioja koks pensininkas ar juos pamokyti sumanęs atgyvenęs autoritetas, kurio nei vardo, nei pavardės jiems įsidėmėti nebūtina. Nupiešiau tokį drastišką vaizdelį todėl, kad ir meno pasaulyje daugelis jaučiame vis didėjantį dvasinį atotrūkį tarp visiškai netolimos paveldimos tradicijos ir šiandienos vertybių. Neseniai išėjusių iškilių kultūros asmenybių vardai ar darbai jauniems menininkams jau mažai ką sako, ką jau kalbėti apie tai, kad ir dar gyvieji autoritetai yra nurašomi čia ir dabar. Visiškai suprantama, jog nauji laikai atneša savas estetines nuostatas ir būtinas išlikimui taisykles, tačiau įdomu, ar įmanoma nutiesti tikrą, protingą ir neapipelijusį atminimo tiltą tarp šių tolstančių krantų? Ko gero, tai priklauso nuo to, kokia buvo toji „praeities“ asmenybė ir ar buvo užmezgusi nuoširdų ryšį su jaunąja karta. Matyt, tuos tiltus į ateities atminimą „buvusieji“ turi pastatyti patys.

PUSLAPIS
4

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”