Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Tos bangos paliesti

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.  

Iš vandens ir akmens

Gilių muzikos tradicijų šalyje Austrijoje, netoli Zalcburgo esančiame Helbrune, Alpių lauko scenoje, prie parko fontanų, taip pat Zalcburgo Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche) austrų publika buvo supažindinta su Broniaus Kutavičiaus muzika. Su baltų tautų savastimi ir archaika persmelktais Kutavičiaus kūriniais austrus nusprendė supažindinti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kaip tik baigianti Zalcburgo teatro muzikos vadovės kadenciją ir vadovausianti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Vizualinių sprendimų pasiūlė aktorė, režisierė ir šio projekto scenarijaus autorė Birutė Mar. Sugrįžusią po sėkmingų renginių maratono, vykusio gegužės 11–19 bei 25 ir 28 dienomis, režisierę Birutę Mar paprašiau pasidalyti šio reikšmingo tarptautinio įvykio įspūdžiais.

Keletas „Eglės“ inspiracijų

Jau gerą pusmetį išgirdusi apie pagonybę krūpteliu. To, ką buvo normalu suvokti kaip mūsų tautos mitą, istoriją, pagarbą protėviams ir amžiną būtį, po kai kurių veikėjų kalbų pradedu purtytis lyg kokio užkrato. Bijau, kad pagal savo siaurą suvokimą iš aukštų tribūnų netrukus bus subanalinta ir mūsų mitologija – tie dvasinio turto klodai, iš kurių daug ko semiasi ir menas (ne tik lietuviškas, prisiminkime muzikos šedevrus nuo Richardo Wagnerio iki, pavyzdžiui, skandinavų kūrėjų). Manau, daugelis dabarties žmonių pagonybę priimame kaip senąjį baltų tikėjimą, o ne mūsų religiją, kad ir kaip to norėtų butaforija pasidabinę šiandieniniai pseudožyniai ir vaidilutės. Netgi kalbėdami apie kažkokį „įteisinimą“. Pagonybė tapo mitologija, tautosaka, pasaka, kuri niekada nevirs tikrove. Vienas nuostabiausių lietuvių tautosakos lobyno perlų yra „teogoninis mitas“ (pasak Gintaro Beresnevičiaus) „Eglė žalčių karalienė“, kurioje herojai (dievybės) transformuojasi, keičia pavidalus ir juda tarp kosmoso sferų, egzistuoja ne tik baltų, bet ir Egipto, indų mitologijoje, kas išplečia archajinių mūsų tautos šaknų suvokimą iki begalybės. Ši pasaka iki šiol suteikia neaprėpiamus horizontus interpretacijoms, hipotezėms, moksliniams ir jausminiams atradimams, netgi aktualijoms. Visai neseniai, pernai, buvo parodytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, jungiantis keletą semantinių lygmenų, kontraversiškai traktuojamų politinių ir mitinių prasmių. Ne vienas simbolis iškilo ir šįkart, klausantis Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ pagal Sigito Gedos libretą. Daugiau nei prieš 30 metų „Eglės žalčių karalienės“ tema draugėn subūrė tris menininkus – kompozitorių Laimį Vilkončių, poetą Sigitą Gedą ir idėjos iniciatorių Vytautą Kernagį, kuris ketino operą pastatyti, tačiau vėliau šios idėjos atsisakė. Gaila, kad „Eglė“ tuomet nepasirodė scenoje – būtų sukėlusi tikrą revoliuciją ir smarkiai sudrebinusi sovietų ideologijos pamatus. Tiesa, neišvengiami dalykai būtinai įvyks – šį revoliucinį darbą akademinės muzikos srityje nudirbo Bronius Kutavičius, savo muzikoje atvėręs unikalius baltiškus klodus ir pažadinęs ne tik kultūrinio, bet, galima sakyti, ir politinio atgimimo bangą.

Įvyko stebuklas?

Vyresnioji karta užaugo su vieninteliu legendiniu Jurgio Gaižausko „Buratinu“, o jų vaikams atsivėrė tikra įvairovė. Džiugina, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras tapo svetingesnis lietuvių autorių veikalams ir netgi vaikiškoms operoms. Pastarųjų iniciatorė kartu su operos teatru yra Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2008 m. paskelbusi konkursą vaikiškai operai sukurti. Ir štai jau matomi šio bendro darbo vaisiai: sceną išvydo Jono Tamulionio „Bruknelė“, Sigito Mickio kamerinė opera „Zuikis puikis“. Be to, prieš gerą dešimtmetį buvo įgyvendintas LNOBT ir meninės studijos „Diemedis“ bei trijų mokyklų pradinių klasių projektas „Statykime operą!“. Rasos Dikčienės vaikiškas operėles „Kabakšt kabaldakšt“ ir „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ teatro scenoje tuomet atliko daugiau nei 400 Vilniaus darželių ir pradinių mokyklų jaunųjų artistų. Tai tik keletas pavyzdžių iš svarbiausios Lietuvos operos scenos. Reikia pripažinti, kad operų vaikams kūryba pakankamai gyvybinga, pastarąjį dešimtmetį jų rasime įvairiuose Lietuvos teatruose – Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“, Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Antano Kučinsko „Bulvinė pasaka“, vėliau „Makaronų opera“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir kt.

Neeilinė byla

Paskelbtieji Juliaus Juzeliūno metai, pažymint kompozitoriaus 100-metį, praėjo labai turiningai. Muzikų bendruomenė nuoširdžiai dalyvavo daugybėje stambių ar smulkesnių koncertų, salės irgi nebuvo tuščios. Kaip unikalus projektas, Juzeliūno metus papildė įdomi, netgi interaktyvi paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Jos rengėjas kompozitorius Šarūnas Nakas, Juzeliūno mokinys, ten eksponavo ne tik fotografijas, instaliacijas, schemas ir t.t. (beje, kol dar veikia, rekomenduoju apsilankyti), bet ir sugebėjo sukurti trumpus filmus, kondensuotais vaizdais, trumpais užrašais ir Juzeliūno muzikos fonu perteikiančius kelionės į Sankt Peterburgą, baleto ar operų kūrimo istorijas. Ekrane galime išvysti ir 1968 m. sukurtos operos „Žaidimas“ (ne)pastatymo detektyvą. Begarsio kino stilistika suvaidintos (pasitelkti profesionalūs aktoriai ir vienas muzikas) scenos, perteikiančios autoriaus ir teatro artistų bei „partinių“ konfliktus, kompozitoriaus išgyvenimus, kompromiso paieškas, ekrane atrodo gana šmaikščiai. Bet tikrovė buvo kur kas niūresnė, o liūdnai pagarsėjusi istorija apie vis kylančias kliūtis šį veikalą iki galo įgyvendinti palieka ne vieną klaustuką. Solidžiausio Juzeliūno kūrybos tyrinėtojo, šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo monografijoje randame faktų apie operos „kryžiaus kelius“. „Žaidimas“ buvo įtrauktas į LNOBT meno tarybos patvirtintų spektaklių 1970 m. planus. Tačiau kilo nesutarimų tarp autoriaus ir atlikėjų. Kompozitorius atmetė siūlymus koreguoti partijas, taisyti kai kurias partitūros vietas. 1971 m. koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o dirigentas Jonas Aleksa išdainavo visas solines partijas, taip parodydami, kad kūrinys visiškai „įkandamas“. Tačiau galutinis vieno autoritetingo solisto verdiktas, neatmetant ir partijos funkcionierių įsikišimo, padėjo tašką. Opera nebuvo pastatyta. Žinant jos siužetą ir tuo metu neįprastą muzikinę kalbą, dar galima suprasti – anuomet buvo numarintas ne vienas įdomus kūrinys. Tačiau kodėl po kelių dešimtmečių istorija pasikartojo? Suabejojęs veikalo komercine sėkme, juo praturtinti repertuarą atsisakė ir dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; Kauno muzikinio teatro vadovai, „pusmetį vartę gautą operos medžiagą, ją sugrąžino“; Lietuvos kompozitorių sąjungos pasiūlymams dėl koncertinio atlikimo atsispyrė ir Nacionalinis simfoninis orkestras; muzikiniam telefilmui neatsirado reikiamų lėšų. „Aš samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kažkokią vertybę, tai niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužsitęstų operos atlikimas“, – Ambrazo knygoje pateikiami paties Juzeliūno žodžiai.  

Pakelta kartelė

Vos daugiau nei prieš savaitę, rugpjūčio 30-ąją, muzikologui, eruditui Adeodatui Tauragiui (1936–2004) būtų sukakę 80 metų. Vyresnės kartos muzikai, ir ne tik jie, gerai prisimena šią ryškią asmenybę, o buvę Muzikos ir teatro akademijos studentai iki šiol dalijasi įspūdžiais apie neeilinius dėstytojo pokštus, ypatingą reiklumą, legendinį griežtumą ir bekompromisį siekį kilstelėti studentų, o ir kolegų, intelektinį lygį, ugdyti pagarbą savo profesijai. Nuoširdžiai vadinome jį Profesoriumi. Daugeliui jis buvo bene verčiausias šio vardo, nors oficialiai – nežinia, ar dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių aplinkybių – tebuvo Muzikos ir teatro akademijos docentas. Jis prisidėjo prie muzikos vadovėlių kūrimo, parašė šimtus įrašų anotacijų, muzikai skirtų laikraščių puslapių, vedė radijo, televizijos laidas, išsamiai komentavo koncertus. A. Tauragis rengė straipsnius apie moderniąją užsienio muziką, kas tuomet „už geležinės uždangos“ buvo gana drąsu. Jis asmeniškai bendravo su žymiuoju britų kompozitoriumi Benjaminu Brittenu. Dar 1965-aisiais Maskvoje A. Tauragis vienas pirmųjų išleido monografiją apie šį tuomet kūrybos zenite buvusį XX a. muzikos klasiką (beje, džiugu, kad šiandien jaunas muzikologas Edvardas Šumila, vadovaujamas Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės, domisi A. Tauragio palikimu ir parengė solidų darbą apie muzikologo ir kompozitoriaus susirašinėjimą). Iš visur, kur tik keliavo, Profesorius partempdavo sunkiausius krepšius čia neprieinamų knygų, plokštelių, žurnalų. A. Tauragis buvo lietuviškos Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys ir leidybos variklis. Be jo veikiausiai išvis neturėtume Muzikos enciklopedijos, daugelis šį unikalų leidinį iki šiol vadina „Tauragio enciklopedija“.

Atsivėrė daugybė prasmių

„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.

 

Ne vien romantika

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, savo turiningą sezoną gegužės 19 d. vainikavo Lietuvoje visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo paskambintu Edvardo Griego Koncertu fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16. Chopino, Čaikovskio konkursų ir prestižinio šių metų „Deutscher Pianistenpreis“ laureatas Lukas Geniušas su LVSO Kongresų rūmuose pastarąjį kartą grojo, regis, 2013-aisiais, kai visus sužavėjo per porą vakarų atlikęs visus penkis Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui. Per tą laiką intensyviai visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, greta solinių ir kamerinių programų, išryškino tam tikrą savo repertuaro koncertų su orkestru trajektoriją –  Beethovenas, Griegas, planuose Ravelis. Taigi, šį kartą Vilniuje – Griegas, bet ne tik jis. Orkestro sezono pabaigos koncerto programa buvo įdomiai praturtinta ir XX a. opusais.

Labai gaiviai ir efektingai nuskambėjo Luko ir Petro Geniušų atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Tai vienas žinomiausių garsiajai „Šešeto grupei“ (siekusiai formos paprastumo ir ryšio su populiariąja muzika bei džiazu) priklausiusio kompozitoriaus veikalų, sukurtas 1932 m., neprarandantis žavesio ir šiandien. Pasirinkdamas tokį nuotaikingą, kupiną virtuozinių pasažų ir kontrastų polistilistinį kūrinį, orkestras ir jo meno vadovas tikrai neapsiriko, juolab kad čia gražiai atsiskleidė ir kolektyvo meistriškumas, ir darnus pučiamųjų skambėjimas, ir abiejų solistų susikalbėjimas, pažaidimas temomis ir aliuzijomis, nuvedančiomis iki Paryžiaus bulvarų, kino muzikos ar net iki cirko. Jautėsi, kad Petrui Geniušui – dažnam įvairių kamerinių, teatro ir džiazo projektų dalyviui – ypač pritiko tokia stilistika.

Aistros dėl vėrinio

Kadangi muzikinė Vasario 16-osios šventės išraiška kaskart sulaukia įvairių, o daugiausiai nepalankių nuomonių, nutariau atsiliepti į socialiniuose portaluose šmėžuojančius, o ir šiaip pokalbiuose sklindančius keistai ir netgi ciniškai išreikštus komentarus. Jų taikinys – iškilmingas Vasario 16-osios paminėjimas Nacionalinėje filharmonijoje „Vėrinys Tėvynei“, kurį su aukščiausiais valstybės vadovais galėjo stebėti ne tik buvę salėje, bet ir visi, įsijungę tiesioginę transliaciją per LRT.

 

Nesirengiu čia cituoti nežinia ką pašiepiančių (mūsų folklorą, Lietuvą, muziką?) komentarų, o turiu tikslą šiek tiek pasvarstyti apie vertybinį atspalvį ir šio koncerto koncepciją. Iškilmingi koncertai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Nacionalinėje filharmonijoje vyksta jau ne pirmi metai. Lietuvos kompozitoriai šiai progai specialiai kuria ir dedikuoja naujausius savo opusus, tarp kurių įvairiais metais jau skambėjo žinomų dabarties autorių Lino Rimšos, Vaclovo Augustino, Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio, taip pat kaimynų – latvio Richardo Dubros ir esto Cyrilluso Kreeko kūriniai. Pastaraisiais metais su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo subrandinta ir įgyvendinta dalis unikalaus projekto, siekiančio iki 2018-ųjų svarbiais kūrybiniais darbais paminėti Nepriklausomybės 100-metį. Kompozitorių sąjunga inicijavo šiuolaikinės simfoninės muzikos dirbtuves „Orkestro kodas“, apimančias tris Lietuvos simfoninius orkestrus, o jų kūrybos vaisiai – nauji kūriniai – jau skamba ir dar skambės įvairiuose koncertuose. Kompozitoriai kasmet dėmesį sutelkia vis į kitą temą (folkloras, istorija, sakralinė muzika), kuri inspiruoja naujų opusų gimimą. Taigi, šiemet buvo įgyvendinta tema „Orkestras ir folkloras“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas), o tokios tematikos kūriniai užsakyti pripažintiems įvairių kartų autoriams – Algirdui Martinaičiui, Ryčiui Mažuliui, Algirdui Klovai, Arūnui Navakui, Donatui Zakarui, Jonui Jurkūnui.

Tiesiog graži muzika

Kompozitorius Algirdas Klova šio laikraščio skaitytojams bene labiausiai pažįstamas iš nuolatinių informatyvių straipsnių apie džiazo festivalius ar svarbius world muzikos įvykius. Taip pat dažnai jis šmėsteli TV ekranuose, griežiantis smuiku su savo kapela „Vydraga“, ištikimai dalyvauja country muzikos festivaliuose, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje. O kur dar skoningos jo popmuzikos dainos, pavyzdžiui, „Vakar vakare“, „Aš noriu Kalėdų“ ir kt., kurių vis norisi pasiklausyti kaip atgaivos prie rusenančio židinio. Bet šįkart ne apie tai. Po įvairiais jo kūrybinės veiklos sluoksniais slepiasi dar vienas, ir bene svarbiausias, kurio pagrindu kompozitorius ir gali plėtoti minėtąsias kombinacijas – tai profesionalioji akademinė muzika, kurią kurti Klova mokėsi iš profesoriaus Juliaus Juzeliūno (beje, 2016-aisiais minime šios asmenybės metus). Tad šiemet Klova nutarė drąsiai atkurti savo, kaip akademinės muzikos kūrėjo, vardą, ir išleido autorinę kompaktinę plokštelę (leidybą parėmė Gedimino Kuprevičiaus fondas „Gerasis Ruonis“ ir LKS), ją sausio 12 d. pristatė Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Atrodytų, šiais komercinės sėkmės vaikymosi laikais kompozitoriai veikiau jau elgtųsi priešingai – angažuotųsi ten, kur sulauks daugiau populiarumo, daugiau perklausų youtube, ar bandytų prisiderinti prie europinių avangardo tendencijų. O Klova elgiasi originaliai, sakyčiau, pagal kūrėjo sąžinę – kukliai, bet nuoširdžiai pateikia savo autentiškos sampratos vaisius. Tai muzika, kuri jam pačiam artima, profesionaliai sukomponuota, nesubanalinanti ir nenuleidžianti savosios gildijos meistriškumo kartelės. Kita vertus, kas, jei ne Klova, gali klasikinės, akademinės muzikos vertybes priartinti prie vadinamosios plačiosios visuomenės? Jo kūriniai bene ryškiausiai byloja apie tai, jog akademinė muzika nei nuobodi, nei sausa, juolab ji visuomet „paspalvinama“ folkloro atgarsiais ir šviesia lyrika. Artimas autoriui minimalizmas čia santūrus ir lietuviškų šaknų, o kaip svarbiausias elementas visuomet girdisi melodija. „Aš esu melodistas, noriu rašyti tiesiog gražią muziką“, – prisipažįsta Klova.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”