„Musica humana“ – 50

Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblis „Musica humana“ šiemet švenčia 50-metį ir balandžio 24 d. kviečia į jubiliejinį koncertą „Muzika žmogui ir dangui“ Nacionalinėje filharmonijoje. Koncerte dalyvaus pats ansamblis, vadovaujamas Roberto Beinario, choras „Vilnius“, moksleivių chorai „Viva voce“ bei „Kivi“ ir didžiulis būrys solistų. Jubiliejiniame vakare skambės Marco-Antoine’o Charpentier „Te Deum“, lietuviškų miuziklų „Sidabrinis Ežerinis“, „Dzūkiška sakmė“, operų „Meilės legenda“, „Neringa“ fragmentai – muzika, pabrėžianti dabartinį ansamblio kūrybinį ir stilistinį įvairiapusiškumą. Bus pristatyta naujausia kompaktinė plokštelė ir ansamblio jubiliejui skirta knyga.  

Intensyviai koncertuojanti „Musica humana“ visos Lietuvos publikai pažįstama ne tik kaip festivalių „Kuršių nerija“, tarptautinio J.S. Bacho muzikos festivalio, Varėnos krašto muzikos festivalio „Su Palaimintuoju Teofiliumi“ rengėja bei atlikėja, bet ir kaip palanki dirva pasirodyti jauniems dainininkams bei instrumentininkams, savo programomis („Muzikiniai šachmatai“, „Disnėjaus filmų muzika“ ir daugeliu kitų) besistengianti pritraukti ir jauniausių klausytojų.

Kokia buvo ansamblio pradžia ir siekiai, sau ir kitiems keliama meninė kartelė? Savo prisiminimais dalijasi ilgametė „Musica humana“ solistė Giedrė Kaukaitė.

Ansamblio kūrimosi idėją išgirdau apie 1972 metus iš studijų bičiulio obojininko Juozo Rimo ir neseniai iš studijų Rygoje grįžusio violončelininko Jurgio Banevičiaus. Motyvas buvo toks: obojus ir violončelė ypač gražiai dera, tad pasitelkus basso continuo atsivers puikios senosios muzikos interpretavimo galimybės. Trečiuoju dalyviu pakviestas išskirtinis anų dienų ansamblio meistras pianistas Gytis Trinkūnas, jis skambinsiąs klavesinu.

Terpė baroko muzikos ansamblio idėjai Lietuvoje jau buvo subrendusi. Juk Vilniuje apsilankantis ansamblis „Hortus Musicus“ („Muzikos sodas“) iš Estijos, vadovaujamas Andreso Mustoneno, griežęs viduramžių ir ankstyvojo baroko muziką vilkėdamas autentiškais kostiumais, bei maskviškis „Madrigalas“, atlikdavęs vėlyvojo baroko muziką, kunigaikščių palikuonio Andrejaus Volkonskio vadovaujamas, sulaukdavo neregėto pasisekimo. Visoje Europoje tuo metu lyg susitarus prasidėjo baroko ir Renesanso muzikos atgimimas. Pasigėrėtina, kad trys mūsiškiai entuziastai – tarp pirmųjų.

Senosios muzikos ansamblis – tokį nepretenzingą pavadinimą pasirinko jo įkūrėjai. 1974-aisiais, netrukus po pirmojo viešo pasirodymo, dalyvauti ansamblio koncertuose buvau pakviesta ir aš. Susitikau su ką tik susibūrusia sudėtimi: greta jau minėtų obojininko Juozo Rimo ir violončelininko Jurgio Banevičiaus klavesinu skambino kitas studijų bičiulis pianistas ir  kompozitorius Julius Andrejevas, pakeitęs tragiškai žuvusį Gytį Trinkūną. Prie ansamblio buvo prisijungęs ir fleitininkas Algirdas Vizgirda. Taigi, du solistai ir tęstinis dviejų instrumentų – klavesino bei violončelės – akompanimentas (basso continuo). 

Naujasis ansamblis sparčiai populiarėjo. Publiką traukė ne tik graži, tauri senųjų amžių muzika, viliojo patsai reiškinys – kito laiko, kitos kultūros, kitų papročių iliuzija bei galimybė atsiriboti nuo „socialistinio realizmo“ aplinkos. Ansamblis greit įgijo pripažinimą ir tarp lietuvių muzikos kūrėjų. Greta baroko programose suskambo šiuolaikinė muzika, todėl kilo poreikis sukurti prasminį ansamblio pavadinimą, nusakantį platesnio spektro repertuarą. Sustota ties talpiu pusiau lietuvišku pavadinimu „Muzika humana“ (Žmogaus, Žmonių, Žmonijos muzika). Vėliau abu žodžiai imta rašyti lotyniškai – „Musica humana“.

Naujasis baroko repertuaras man atvėrė turtingą, be galo įdomų muzikos lauką. Turėjau perprasti instrumentiniam dainavimui artimą mažai vibruojančio garso išgavimo būdą, mokiausi raiškios artikuliacijos, įvairių niuansų sąmoningos kaitos. Mokiausi kolegų balsus bei kūrinio faktūrą girdėti tarsi „iš vidaus“, sekdama muzikinę sintaksę – tuos meninius kablelius, kabliataškius, klaustukus ir šauktukus, taškus arba daugtaškius, kas ir suteikia muzikai gyvastį. Ansamblio repeticijos tapo nauja konservatorija: buvo tikra prabanga dalyvauti įkvėpto kūrybinio proceso virtuvėje, klausantis, kaip kolegos konstruoja kūrinio koncepciją, formą, kaip kuria prasminį frazių intonavimą.

Buvome jauni, to paties amžiaus, tos pat aplinkos, panašaus skonio, nuostatų ir pažiūrų, kupini entuziazmo ir romantiškų paskatų. Todėl muzikavimas bei mūsų pačių noras būti drauge virsdavo bendrystės švente. Obojininkas Juozas Rimas jau pirmaisiais veiklos metais Broniaus Kutavičiaus paprašė: „Broniau, parašyk kantatą man ir Kaukaitei.“ Kompozitorius susidomėjo ir 1978 m. įteikė kamerinę kantatą pagal Rabindranato Tagorės eiles „Du paukščiai girių ūksmėj“. Iki tol buvome įpratę girdėti pompastiškas kantatas, gausios instrumentų sudėties, su chorais ir sureikšmintomis solistų partijomis. O naujoji Kutavičiaus kantata balsui, obojui ir preparuotam fortepijonui, stryko plaušais braukiant per atviras fortepijono stygas bei minkštais plaktukais išgaunamu ritmu, kūrė egzotišką tolimos šalies atmosferą. Šis rafinuotas garsynas buvo nepaprastai įtaigus. Televizijos režisierė Dalia Bičiūnaitė (Kutavičienė) šią kantatą tuomet nuotaikingai nufilmavo, tik apmaudu, kad juosta dingo 1991-aisiais, kai televizijoje įsitaisė „kaspervizininkai“...

Su „Musica humana“ pirmieji atlikome ir kitus mūsų autorių kūrinius, kurie netruko pasirodyti. Tai Felikso Bajoro kūrybos perlas – vokalinis ciklas liaudies dainų tekstais „Kalendorinės dainos“ (1982), Jurgio Juozapaičio ciklas pagal Aldonos Gustas eiles „Už atsiminimų tvoros“ (1984), Justino Bašinsko ciklas Algimanto Mikutos tekstu „Apuoko valanda“ (1985) ir, žinoma, iki šiol nepralenkta muzikinė viršūnė – Algirdo Martinaičio „Cantus ad futurum“ („Giesmė ateičiai“, 1984) pagal paties autoriaus tekstus lotynų ir lietuvių kalbomis. Šio kūrinio premjera Nacionalinės filharmonijos salėje sukėlė tikrą furorą. Nors anonsuota, kad kūrinį inspiravo gamtosaugos tema, visi supratome, kad rūpestis dėl nykstančių paukščių – tik trapi kaukė. Iš tikrųjų – tai giesmė tautos išlikimo dramai. Prasminis kodas – dramatiška finalinė fleitos improvizacija, paskutinio žūstančio paukščio klyksmas. Nuskambėjus kūriniui, po pauzės, tarsi ištikus šokui, publikos aplodismentai virto kone manifestacija. Iki Sąjūdžio – dar keleri metai...

Keliauti su „Musica humana“ buvo smagu, koncertavome Lietuvoje, lankėmės kaimyniniuose Baltijos kraštuose, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, daugelyje didžiausių buvusios Sovietų Sąjungos miestų, Tolimuosiuose rytuose, Kaukaze... Į ansamblio koncertus rinkdavosi  elitinė publika, besiilginti gero skonio meno, aristokratiškumo, puoselėjanti šviesius kriterijus. Jerevane sutiktas senosios muzikos fanatikas kompozitorius Danelianas, tuometis Jerevano senosios muzikos ansamblio vadovas, tapo nuoširdžiu draugu. Jis įteikė kelias V amžiaus (!) armėnų krikščionių giesmes, jo paties aranžuotas balsui, violončelei ir klavesinui, prašydamas jas atlikti. Giesmių melodijos buvo užrašytos be takto brūkšnių, taigi prašėsi laisvės, asimetrijos, o violončelės ir klavesino kuriamas akompanimentas skambėjo rūsčiai, kone atšiauriai, tarsi iš priešistorinio laiko transliuodamas stiprų nerimą, tačiau drauge nepaprastai ilgesingai. Kitą sykį atvykę į Jerevaną, giesmes ne tik atlikome koncerte, bet ir buvome nufilmuoti kalnuose prie senos armėnų bažnytėlės. Po įrašo Danelianas paklausė, ar neturiu armėniško kraujo. Nusijuokiau, nors nenustebau – juk dainavau lygiu, „necivilizuotu“ garsu, lyg autentiškas žemaitiškas dainas, ir tai senosioms armėnų giesmėms labai tiko! Dovanotąsias armėnų giesmes pamėgome ir grįžę į Vilnių tuometėje Mažojoje baroko salėje (dabar Šv. Kryžiaus bažnyčia) jas ne kartą atlikome. 

Koncertinės kelionės su „Musica humana“ buvo patrauklios ne tik repertuaru – viliojo pats keliavimo džiaugsmas, galimybė atsitraukti nuo kasdienybės. Vienas įspūdingiausių – mėnesio turas Prancūzijoje 1981 metais. Per 30 dienų atlikome 27 koncertus, kaskart vis kito miesto viduramžių katedroje, teatre ar kultūros centre. Į koncertų repertuarą buvome įtraukę ir Kutavičiaus „Du paukščius girių ūksmėj“. Įsiminė pažintis su koncerte Paryžiuje apsilankiusiais lietuvių bendruomenės veikėjais Petru Klimu, Ugne Karvelis, o labiausiai – su garsiojo tėvynainio Juliaus Greimo dukra Ada bei įspūdingu jos katinu, vardu Puškinas, vos keleto metrų ploto miesto bute. Ir, žinoma, Luvras, nors tik lenktyniniu būdu perbėgtas.

Tęsdama autentišką baroko tradiciją, „Musica humana“ ilgus metus koncertavo be dirigento. Tai buvo keturių individualybių tarpusavio sąveika, kūrusi subtilų, spalvingą, labai asmenišką solistų instrumentų skambėjimą. Siekiant maksimalaus dalyvių susiklausymo, grojant visuomet kuriasi stipri emocinė įtampa, tarsi balansuojant ant lyno ar tilto atbrailos. Šio intensyvaus proceso metu kūrybinės energijos smaigalys dažniausiai koncentruojasi į pirmąjį balsą grojantį muzikantą, tą, kurio rankose melodija. Nors žinoma ir kita galimybė – kai kūrinį moderuoja basso continuo (klavesinu skambinantis muzikantas). Ansamblio „Musica humana“ vedliu tapo fleitininkas Algirdas Vizgirda, pasižymėjęs stiprios individualybės iniciatyva bei poreikiu įtvirtinti savąjį koncepcijų supratimą. 

Sakoma, kad bet kurio kūrybinio instituto harmoningas gyvybingumas tveria apie septynerius–dešimtį metų. Ilgainiui dalyviai ima atpažinti vieni kitų galimybių ribas, idėjų bagažas senka, randasi rutinos grėsmė. „Musica humana“ pusšimčio metų tėkmėje taip pat bus išgyvenusi ne vieną egzistencinį pokytį. Įvairiu metu dėl skirtingų priežasčių iš ansamblio pasitraukė obojininkai Juozas Rimas, Eugenijus Piličiauskas, Romualdas Staškus, violončelininkai Jurgis Banevičius ir Arvydas Griškevičius, klavesinu skambinęs pianistas ir kompozitorius Julius Andrejevas. Jau amžinai prarastas violončelininkas Raimundas Jasiukaitis... Kone pusšimtį metų ansamblyje išliko fleitininkas Algirdas Vizgirda – lyderis, ėmęsis ir diriguoti. Daugiau kaip keturis dešimtmečius ansamblyje muzikuoja ir kūrinius jam aranžuoja klavesinininkas ir vargonininkas Gediminas Kviklys. Epizodiškai bendradarbiavo klavesinininkas Balys Vaitkus. Nuo 2018 m. ansambliui vadovauja ir jam diriguoja ilgametis kolektyvo narys obojininkas Robertas Beinaris.                                                                                

Dabartinė „Musica humana“ koncertuoja su dirigentu. Viena iš priežasčių – smalsaujančios savasties poreikis kūrybinį procesą kontroliuoti, sutelkiant jį į vienas rankas. Kita – ansamblio sudėčiai išaugus, dirigavimas tampa būtinas. Iš tiesų, dabar „Musica humana“, papildyta gausaus stygininkų būrio, jau prilygsta orkestrui. Muzikantai atlieka patį įvairiausią repertuarą, kuria temines programas, vykdo didelio užmojo projektus, kolektyvui rašomi stambios formos kūriniai su daugeliu solistų, chorais bei skaitovais, net operos ir miuziklai. Atskiro specialistų žvilgsnio prašosi ansamblio repertuaro trajektorija, kaip ir grojimo maniera, siekianti aprėpti atliekamų kūrinių stilistinę įvairovę. 

Jubiliejinio penkiasdešimtmečio koncertų programose išgirsime naujojo lietuviškos muzikos repertuaro opusų. Smalsu bus patirti, kaip ansamblis laiko tėkmėje moduliuodamas savąjį įvaizdį išsaugojo pirmtakų muzikavimo prioritetus, kaip šiandien greta aukštosios prabos repertuaro dera populiaresni žanrai ir kaip naujasis lietuviškas repertuaras koreliuoja su partitūromis, kurtomis ansambliui anuo, pereito šimtmečio antrosios pusės lietuviškos kamerinės muzikos „aukso amžiaus“ laiku.