Teatras

Goda Dapšytė

Spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“

Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.

Miglė Munderzbakaitė

„The Wooster Group“ spektaklis „Brace up!“

Laikotarpiu be gyvo teatro susidaro vis palankesnės sąlygos pažinti užsienio teatrų spektaklius virtualiose platformose. Vienas jų – JAV teatras „The Wooster Group“, transliuojantis savo kūrybą. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius susikūręs teatras, suvienijęs septynis eksperimentuoti nusiteikusius teatro menininkus (Elizabeth LeCompte, Willemą Dafoe, Jimą Clayburghą, Spaldingą Gray’ų, Peytoną Smitą, Kate Valk ir Roną Vawterį), 1989 m. ėmėsi Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“. 1991 m. režisierės Elizabeth LeCompte spektaklį „Brace up!“ žiūrovai išvydo teatro erdvėje „The Performing Garage“, tapusioje neatsiejama šio teatro dalimi. 2003 m. atgaivinto spektaklio įrašą teatras transliavo balandžio 13 dieną.

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Lietuvoje labai retai analizuojami dramos kūriniai. Šiandien – unikali proga apie Antono Čechovo „Žuvėdrą“ pakalbėti su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Čechovas kartu su Henriku Ibsenu yra pagrindiniai XX a. pradžios „naujosios dramos“ kūrėjai. Jie – tam tikras atskaitos taškas visoje dramaturgijoje. Tad kalbant apie paskiausią Koršunovo darbą – spektaklį „Žuvėdra“, kurio premjera įvyko 2020 m. vasario 28 d. Dailės teatre Maskvoje (MCHAT’e), įdomu išgirsti režisieriaus požiūrį ne tik į šią pjesę, bet ir visą šiuolaikinį teatrą.    

Miglė Munderzbakaitė

Pokalbis su Andra Kavaliauskaite

Su režisiere, dramaturge, aktore ir Alytaus miesto teatro meno vadove Andra Kavaliauskaite kalbamės apie jos kuriamą socialiai jautrų teatrą, spektaklių įkvėpimo šaltinius – tikras istorijas – ir ypatingą dėmesį kiekvienam žiūrovui bei santykiui su juo.

Julijus Lozoraitis

Apie teatro civilizaciją

Instrukcijos yra labai naudingas, kartais stačiai privalus dalykas, ypač teatre. Štai toks pavyzdys: 2014 m. vasara, Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) Jonas Vaitkus pradeda repetuoti „Karalių Lyrą“. Pagrindinis klasikinės tragedijos įvykis čia lyg ir aiškus: despotas senis karalius išdalina savo žemes dukroms, ir nuo to prasideda tragiškas įvykių virsmas. Bet režisierius sugeba suaktualinti klasiką: svarbiausios tampa ne karalystės dalybos, o įvykiai, kurie, kaip įsivaizduojama, galėtų vykti anksčiau, iki pjesės pasakojimo pradžios. Kada karaliui apskritai toptelėjo galvon ši beprotiška idėja – savanoriškai atsisakyti sosto ir išdalinti žemes, kai jis dar kupinas ryžto, jėgų ir pašėlimo. Taip Lyro istorija, kaip ją sumąstė Vaitkus, tapo ne tradicine pasaka apie išniekintą sukriošusią karaliaus senatvę, o šiuolaikiniu siužetu apie neeilinių gabumų žmogų, kuris, turėdamas neribotą valdžią, padarė mirtiną eksperimentą, metė iššūkį savo likimui. Dėl šio eksperimento Lyras, išsiveržęs iš likimo spąstų, iš banalios gyvenimo rutinos, išvydo realų ir siaubingą visatos vaizdą ir per tai pražuvo.

Miglė Munderzbakaitė

Pokalbis su Deividu Breive

Jaunosios kartos teatro ir kino aktorius Deividas Breivė, vaidinantis Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose „Iš kūno ir kraujo“ ir „Bestuburiada“, Jaunimo teatro spektaklyje „Pasirinkimas“, taip pat seriale „Černobylis“ bei „Širdys“, dalijasi mintimis apie vaidmenis teatre bei kine ir šiandieninę profesijos situaciją mūsų šalyje.

Rengėjų inf.

Ingrida Ragelskienė

Rusijos teatrai per karantiną

„Tegu bus palaimintas karantinas“, – kartoju sau kas kartą, įsijungdama tiesioginę aukščiausios prabos pasaulinio teatro šedevro transliaciją. Žinau, nemadingas Lietuvoje požiūris – lyg ir turėtų supykinti nuo „emocijas naikinančio, įspūdį žlugdančio“ teatrinio subprodukto, bet kol kas kasdienės peržiūros dovanoja tik kokybiško intelektinio pasisotinimo jausmą ir pilnatvės džiaugsmą, kai lieki su teatriniu šedevru visiškoje vienatvėje, gali intymiai bendrauti ir preparuoti tête à tête... Taip pat, kas ypač brangu, karantinas – gera proga neskubriai pasvarstyti apie tai, kodėl, kas ir kuria kryptimi teatre keisis po pandemijos.

Julijus Lozoraitis

Teatro menas ir tautodailė

Mantra apie du teatrus. Antono Čechovo pjesėje „Trys seserys“ yra personažas pavarde Solionas („Sūrusis“). Linksmoje seserų Prozorovų ir jų gerbėjų, artilerijos garnizono karininkų, kompanijoje jis jaučiasi kaip balta varna. Nors jo štabskapitono laipsnis yra kiek viršesnis nei kitų poručikų, niekas čia jo rimtai nevertina. Išprususių snobų, kurių tarp šių karininkų dauguma, kompanijoje visi į jį žvelgia šiek tiek atsainiai, ir tai jį skaudžiai žeidžia. „Maskvoje yra du universitetai!“ – bando jis pajuokauti, bet niekas jo neklauso. Kažkada sykį jis buvo inteligentiškoje kompanijoje, kur šis juokelis sukėlė darnų visų kvatojimą. Bet ten, matyt, buvo kitoks kontekstas. To nesuvokdamas, štabskapitonas Solionas pakartoja savo bandymą inteligentiškai pajuokauti: „Maskvoje yra du universitetai – senas ir naujas!“

Ramunė Balevičiūtė

Pokalbis su Arvydu Dapšiu

Lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius Arvydas Dapšys balandžio 12-ąją mini 60 metų jubiliejų. Kuklus ir santūrus žmogus, patikimas partneris, kantrus mokytojas. Šiomis žvaigždei, regis, visiškai netinkančiomis savybėmis pasižymintis aktorius yra suvaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Rimo Tumino „Maskarade“ ir „Minetyje“. O jo nedideli vaidmenys Tumino „Vyšnių sode“, „Revizoriuje“, „Madagaskare“ – tikri komiškosios formos šedevrai. Vaidmenys Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Mariaus Ivaškevičiaus spektakliuose atskleidė dar kitas Dapšio sceninės savasties puses, o pernai aktorius išties įsimintiną vaidmenį sukūrė Šarūno Barto filme. Apie ūkininko Pliaugos personažą „Sutemose“ jis yra sakęs: „Koks žmogus – toks ir jo gyvenimas.“ Ar galima tai pritaikyti ir pačiam Dapšiui?