Pandemijos išlaisvintas žiūrovas

„Tegu bus palaimintas karantinas“, – kartoju sau kas kartą, įsijungdama tiesioginę aukščiausios prabos pasaulinio teatro šedevro transliaciją. Žinau, nemadingas Lietuvoje požiūris – lyg ir turėtų supykinti nuo „emocijas naikinančio, įspūdį žlugdančio“ teatrinio subprodukto, bet kol kas kasdienės peržiūros dovanoja tik kokybiško intelektinio pasisotinimo jausmą ir pilnatvės džiaugsmą, kai lieki su teatriniu šedevru visiškoje vienatvėje, gali intymiai bendrauti ir preparuoti tête à tête... Taip pat, kas ypač brangu, karantinas – gera proga neskubriai pasvarstyti apie tai, kodėl, kas ir kuria kryptimi teatre keisis po pandemijos.

Kol kas šio išbandymo pabaigos nematyti, tad, nors ir labai nenoriai, mat karantinas ir kasdienės online veiklos paskatino suvešėti mano prigimtinius egoizmo, uždarumo bei mizantropijos daigus, vis dėlto dalinuosi keliais pastebėjimais bei apibendrinimais, kilusiais paanalizavus, kaip su teatrinio karantino iššūkiais sekasi susidoroti kaimyninei šaliai – Rusijai. Didžiulė šalis karantinui užsidarė paskutinę kovo savaitę, teatras reagavo akimirksniu – tiek siūlydamas kokybiškų įrašų laikinai izoliacijai pagardinti, tiek rizikuodamas išleisti net keletą premjerų virtualiai, kol galiojo pirmos savaitės leidimas vaidinti, bet jau be žiūrovų. Spėjau pamatyti keletą tokių premjerų, viena įsimintinesnių – kovo 27 d. rodyta „Brangioji Jelena Sergejevna“ pagal Liudmilos Razumovskajos pjesę „Satyrikono“ teatre, bet dalis tokiu formatu planuotų premjerų nebeįvyko. Karantino sąlygoms tapus ypač griežtoms, Rusijos teatrai masiškai ir pačiomis įvairiausiomis formomis persikraustė į interneto kanalus.

Antrą karantino savaitę buvo galima pasimėgauti rinktiniais spektakliais – puikią kasdienę tiesiogiai transliuojamų spektaklių programą sudarė aktualų šiuolaikinį teatrą kuriantys: Gogolio centras, „Elektros teatras Stanislavskis“, teatrai „Praktika“, „Satyrikonas“, Nacijų teatras, Vladimiro Majakovskio teatras ir kiti. Mažesnė dalis teatrų pasuko visiškai priešingu keliu, pavyzdžiui, šiuo metu teatrui Malaja bronnaja gatvėje vadovaujantis režisierius Konstantinas Bogomolovas inicijavo edukacinį projektą „БрON AIR“, kai paskaitas apie visą spektrą šiuolaikinio teatro reiškinių skaito didžiosios teatro kritikos ir istorijos žvaigždės. Būtent Bogomolovas pirmasis garsiai išdėstė griežtą poziciją per karantiną tiesiogiai netransliuoti savo vadovaujamo teatro spektaklių, nes, jo manymu, tokios transliacijos gali sukelti publikos pasibjaurėjimą teatru. Nors ši žavaus, ekstravagantiškais poelgiais viešumoje meistriškai žiniasklaidos dėmesį išlaikančio režisieriaus tezė sulaukė daug palaikymo, vis dėlto pats Bogomolovas nevengė pasidžiaugti ir pasidalinti Maskvos Puškino dramos teatro iniciatyva viešai pristatyti prieš dešimt metų teatrinę Maskvą supurčiusį jo pastatymą „Turandot“.

Yra dar keletas svarbių Rusijos teatrų, pasirinkusių nuosaikiai edukacinę poziciją: tikrai rekomenduočiau Rusijos akademinio jaunimo teatro (РАМТ) jutubo platformoje viešinamas paskaitas iš edukacinio ciklo jaunimui „Tetras+“ bei legendinio „Teatr.doc“ teminius edukacinius ciklus – mokymus online. Pati ketinu šį savaitgalį praleisti šio teatro kūrybinėse dirbtuvėse „Stremianka.doc“. Tris dienas truksiančiuose nemokamuose kursuose „Teatr.doc“ režisieriai ir dramaturgai padės gilintis į web dramaturgijos, verbatim, dokumentinio teatro temas.

Gana harmoninga pusiausvyra tarp teatrinių produktų, užtvindžiusių interneto kanalus, ir rimtos, profesionalios edukacijos bei teatro, bandančio išlikti karantino sąlygomis, kaip reiškinio, analizė šiuo metu Rusijos teatralams jau leidžia rasti atsakymus į esminius klausimus. Kokius spektaklius įdomu žiūrėti ekrane, o kokius ne? Kokią vertę šiuolaikinis teatras įgaus ir ko išmoks po šios unikalios patirties? Kaip dokumentuoti šiuolaikinį teatrą, kad išsaugotume bent dalį jo didžiosios vertės? Kaip galima išeitis, numatant, kad pandemijos cikliškai grįžta, įvardijama tendencija kurti ypač lengvai nufilmuojamus spektaklius. Kitas galimas postpandeminio teatro kelias – plėtoti formatus, nepasiduodančius nufilmavimui, bet pasižyminčius visišku žiūrovo įsitraukimu kaip imersiniame teatre. Tokios diskusijos verda, o juk praėjo tik kelios teatrinio karantino savaitės Rusijoje.

Pagrindiniu informaciniu šaltiniu, besidominčiu šiuolaikiniu teatru ir gebančiu kas dieną pateikti aktualiausius kitos dienos teatro įvykius Rusijoje ir užsienyje, be konkurencijos lieka žurnalas „Teatr“. Rusijos Federacijos teatro sąjungos įsteigtas leidinys didžiulėmis redkolegijos ir vyriausiosios redaktorės Marinos Davydovos pastangomis yra tapęs vienu patikimiausių informacijos šaltinių, išsiskiriančių įspūdingu tekstų archyvu ir momentine reakcija į aktualijas. Svarbia veikla karantino metu užsiima ir jau minėta Teatro sąjunga, siūlanti kompleksinę pagalbą teatrams, ieškantiems išlikimo modelių karantino ir po jo numanomos krizės sąlygomis. Vienas šios sąjungos projektų „Teatr vs Covid“ suburia į apskritojo stalo diskusijas profesionalus, galinčius formuluoti globalias teorines ir praktines įžvalgas, pavyzdžiui, tokiomis temomis: kaip krizės pakeitė rusišką teatrą; kodėl ir kaip transliuoti teatrą; teatras vaikams: kuo mes galime būti naudingi tėvams karantino metu; naujas kūrybinis produktas – spektakliai sukurti specialiai transliuoti tiesiogiai; ryšys su žiūrovu – naujos komunikacijos formos; vidinis teatro gyvenimas izoliacijos metu. Toliau nevardysiu, nes natūraliai kils noras užduoti klausimą, o kas mus, Lietuvos teatro profesionalus, vienija, buria į bendruomenę šio karantino ir po jo ateisiančios krizės akistatoje...

Vis dėlto yra ir keletas spektaklių, kurių tiesioginė peržiūra padarė ypač gilų, sukrečiantį įspūdį. Visų pirma projekto „Stage Russia“ iniciatyva savaitgaliais rodomi geriausi pastarojo meto pastatymai, užfiksuoti HD įrašo kokybe, suviliojo pasižiūrėti Novosibirsko teatre „Krasnyj fakel“ režisieriaus Timofejaus Kuliabino sukurtas „Tris seseris“. Prieš penkerius metus sukurtas spektaklis vaidinamas gestų kalba. Rusiška gestų kalba lyg švitriniu popieriumi nugramdė teatrinėmis banalybėmis apaugusį Antono Čechovo kūrinį. Tyloje, natūraliame gyvenimo garsyne ir intensyviai bendraujančių „kurčiųjų“ foniniame mykime, gargaliavime, švokštime perinstaliuojamas klasikinis tekstas išgyvenamas visiškai naujų pojūčių lygmeniu, stebint savitą erdvės, laiko bei ritmo transformaciją. Kas turi atsitikti, kad žiūrėdamas spektaklio įrašą fiziškai išgyventum vidinio regėjimo, vidinės žiūros įsijungimo į sceninio vyksmo refleksiją stebuklą. Tai tebuvo įrašo transliacija, bet tradicinio teatro užslopinta empatija, vaizduotė įsijungė ir įtraukė mane, žiūrinčią ir kartu išgyvenančią visą Čechovo šedevro kardiogramą nuo pirmo sakinio: „Tėvas mirė lygiai prieš metus, kaip tik šią dieną, gegužės penktą, per tavo vardines, Irina...“ Šią frazę aktorė rodė ir įprasmino pirštais, plaštakomis, mimika, bet ataidėjo ji mūsų sielos raizgalynėje.

Ypač smalsu buvo išvysti pirmą Kirilo Serebrennikovo projektą, sukurtą po pasibaigusio įkalinimo namuose, – tai puikiai nufilmuotas Gogolio centro spektaklis-koncertas „Mūsų Ala“, dedikuotas popmuzikos deivės Alos Pugačiovos jubiliejui. Kaip deivę pačią Alą matė ir elegantiškos, efektingos, daugiaveidės deivės pavidalu scenoje įkūnijo visų pirma režisierius. Dainininkė žiūrovų akyse atgimsta nauju, visaverčiu žmogumi: meistriškai derindamas šiuolaikines, aktorių gyvai atliekamas Pugačiovos dainų aranžuotes su autentiškais prisiminimais apie dainininkės kilmę, šeimą, kūrybą, Serebrennikovas sukūrė odę laisvam žmogui, teatrinę dedikaciją moteriai, leidusiai sau scenoje daina, muzika išsakyti vienintelį troškimą – mylėti ir būti mylimai. Spektaklio vaizdo įrašas salėje užfiksavo į dainų atlikimą ir ypač paties režisieriaus skaitomus tekstus gyvai reaguojančią pačią Alą Pugačiovą su dukra. Tekstiniame koliaže buvo Svetlanos Aleksijevič parašytas tekstas, ištrauka apie Alos mamą, per karą tarnavusią dalinyje, gynusiame Maskvą nuo bombų. Kelios eilutės iš tų prisiminimų apie kas dieną gyvybę dėl miesto išlikimo aukojančią žvitrią geraširdę mergaičiukę ypač taikliai kliudė dainininkę, net privertė ją pašokti iš vietos. Tokia visu kūnu išreikšta reakcija į sakralius prisiminimus – svarbiausias štrichas sceninėje odėje apie „Mūsų Alą“.

Teatras „Praktika“ pastaruoju metu tapo tikru eksperimentiniu naujosios dramaturgijos centru, dirbančiu rezidentūros platformos studijas baigusių aktorių kursams principu. Čia ypač svarbus nepriklausomų prodiuserių įdirbis, meninė uoslė ir drąsa tiek pasirenkant dramaturgiją, tiek suburiant kūrybinę komandą. Tikrą tokio teatrinio koegzistavimo sėkmės modelį reprezentuoja šio teatro tiesiogiai transliuotas spektaklis „Sparnuotosios sūpynės“ pagal Konstantino Stešiko pjesę. Pastatymo stiprybė – geležinis kūrybinis komandos kumštis, pradedant aktorių žvaigždžių atranka ir atsiremiantis į lygiavertę dailininkės ir režisierės kūrybinę partnerystę. Marfos Gorvic ir Ksenijos Peretruchinos kūrybinis tandemas asmenišką, jautrią istoriją apie beveik keturiasdešimtmečių kartą, kurios pasaulėžiūrą suformavo pankroko grupė „Graždanskaja oborona“, pavertė apibendrinta metafora žmonijos, praradusios bet kokią būties prasmę ar bent apčiuopiamą atramą, gyvenime leidžiančią pasijusti bent truputį gyvam ir reikšmingam. Kas atsitinka su pasauliu, kuriame nebėra ko griauti? Jis virsta baugia šešėlių ir lygių paviršių erdve, suaugusį žmogų įkalinančia pačiame baisiausiame vaikystės košmare.

Tai tik keli ryškesni teatriniai įspūdžiai, padovanoti begalinio karantino, bet net jie leidžia pagaliau pasprukti nuo teatro, reikalaujančio emocinio įsijautimo, sufleruoja egzistuojant daugiau teatrinės refleksijos būdų nei standartinis ašarų liaukų kutenimas. Gal pandemija dovanoja žiūrovui galimybę atsitraukti nuo gerokai pradvisusių, užsistovėjusių meninių procesų ir saugiu atstumu juos kritiškai ištyrinėti, perprasti? O galiausiai išanalizavus teatro ir šio pasaulio mechanizmus pabandyti juos rekonstruoti ar bent jau optimizuoti!