7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Julijus Lozoraitis

Julijus Lozoraitis

Smagi latviška distopija prieblandoje

„Saulės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre

Prasidedant naujam sezonui Klaipėdos dramos teatras didžiojoje scenoje vėl pateikė publikai įspūdingą šviežio latviško teatro dozę. Ypatingas spektaklio „Saulės vaikai“ sceninis žanras galėtų būti įvardytas kaip 3D distopija, kurios esminiai parametrai yra spektaklio scenografija ir kostiumai.

Inga Jankauskaitė (Jelena) spektaklyje „Saulės vaikai“. M. Vilkārsio nuotr.
Inga Jankauskaitė (Jelena) spektaklyje „Saulės vaikai“. M. Vilkārsio nuotr.
Darius Meškauskas (Protasovas) ir Linas Lukošius (Miša) spektaklyje „Saulės vaikai“. M. Vilkārsio nuotr.
Darius Meškauskas (Protasovas) ir Linas Lukošius (Miša) spektaklyje „Saulės vaikai“. M. Vilkārsio nuotr.
Eglė Jackaitė (Melanija) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Eglė Jackaitė (Melanija) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Režisierė Laura Groza. Diena.lt nuotr.
Režisierė Laura Groza. Diena.lt nuotr.
Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė ir scenografas Mārtiņš Vilkārsis. D. Matvejevo nuotr.
Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė ir scenografas Mārtiņš Vilkārsis. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Jackaitė (Melanija), Jonas Baranauskas (Čepurnojus) ir Edvardas Brazys (Vaginas) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Eglė Jackaitė (Melanija), Jonas Baranauskas (Čepurnojus) ir Edvardas Brazys (Vaginas) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Karolina Kontenytė (Liza) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Karolina Kontenytė (Liza) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Vaidas Jočys (Jegoras) ir Darius Meškauskas (Protasovas) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Vaidas Jočys (Jegoras) ir Darius Meškauskas (Protasovas) spektaklyje „Saulės vaikai“. „Kemel photography“
Julijus Lozoraitis

Jubiliejinis talentų paradas

Naujo teatro sezono prognozių bandymas

Mano jaunystės laikais, kai teatro režisierių buvo daug, o gerų knygų apie režisūrą mažai, iš jų itin populiari buvo režisieriaus ir aktoriaus Voldemaro Panso[i] „Darbas ir talentas aktoriaus kūryboje“. Joje estų teatro patriarchas teigė, kad aktoriaus talentas yra netikėtai kaip milijoninis laimėjimas loterijoje žmogų užgriuvusi likimo dovana. Ją savo ruožtu dera puoselėti nepaliaujamu, metodišku aktoriaus triūsu. Savo teoriją Pansas iliustravo pavyzdžiais iš estų teatro panoramos. Tačiau laikas parodė, kad ši teorija, švelniai tariant, nėra tobula.

 

[i] Voldemaras Pansas (1920–1977) – žymus estų teatro režisierius, aktorius ir pedagogas.

Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Vytautas Kernagis Palangos klube „Anapilis“ (1998). J. Lozoraičio nuotr.
Vytautas Kernagis Palangos klube „Anapilis“ (1998). J. Lozoraičio nuotr.
Dalia Tamulevičiūtė, Remigijus Vilkaitis ir Dalia Storyk per „dešimtuko“ diplominių spektaklių savaitę (1975). J. Lozoraičio nuotr.
Dalia Tamulevičiūtė, Remigijus Vilkaitis ir Dalia Storyk per „dešimtuko“ diplominių spektaklių savaitę (1975). J. Lozoraičio nuotr.
Dovydas Judelevičius. R. Danisevičiaus nuotr.
Dovydas Judelevičius. R. Danisevičiaus nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Špokaitė. M. Raškovskio nuotr.
Eglė Špokaitė. M. Raškovskio nuotr.
Vytautas Grigolis. G. Mačiulio nuotr.
Vytautas Grigolis. G. Mačiulio nuotr.
Ligita Kondrotaitė. Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotr.
Ligita Kondrotaitė. Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Dera rašyti laiškus

Vilniaus mažojo teatro „Čia nebus mirties“ ir „Marti“ Lukiškių kalėjime

„Kuo tauta yra labiau senovinė ir pirmapradė, tuo platesniems gyvenamiems plotams ji priskiria namų sąvoką. Antai primityviausios genties tikri namai yra jos apgyventa plati teritorija, o ne toji paskubomis suręsta laikinoji buveinė, kurioje šeimyna pasislepia nuo negandos ir pernakvoja. Visa plati genties žemė, o ne vien vieta, kur ji apsistojo, yra jos namai. Tai yra jų visų žemė, ir jie visi ligi vieno priklauso tai žemei. Užklydęs ateivis čia išsyk baudžiamas mirtimi“ (iš vokiečių etnografo ir sociologo Juliaus Ernsto Lipso (1895–1950) knygos „Daiktų kilmė“).

Gabrielė Tuminaitė ir Rimas Tuminas po spektaklio „Čia nebus mirties“, skirto VMT 30-mečiui ir suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Gabrielė Tuminaitė ir Rimas Tuminas po spektaklio „Čia nebus mirties“, skirto VMT 30-mečiui ir suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė spektaklyje „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė spektaklyje „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Burneikaitė spektaklyje „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Burneikaitė spektaklyje „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Jokūbas Bareikis spektaklyje „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Jokūbas Bareikis spektaklyje „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Čia nebus mirties“ buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Marti“, suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Marti“, suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė (Katrė) spektaklyje „Marti“, suvaidintame buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė (Katrė) spektaklyje „Marti“, suvaidintame buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (Vingienė) ir Arvydas Dapšys (Vingis) spektaklyje „Marti“, suvaidintame buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (Vingienė) ir Arvydas Dapšys (Vingis) spektaklyje „Marti“, suvaidintame buvusiame Lukiškių kalėjime. L. Vansevičienės nuotr.
Julijus Lozoraitis

Dūris virusui į širdį

Spektaklis „Tinklas“ Klaipėdos dramos teatre

Karantinui pasiekus apogėjų, vakarop užlipdamas ant vienos iš Sapieginės kalvų, žvelgdavau į apačioje besidriekiantį nuščiuvusį Vilniaus miestą ir klausydavausi tos neįprastos kurtinančios tylos. Galvojau: „Štai mes visi buvome gentis. Tokie skirtingi, nepanašūs, nuolat tarpu savęs besiriejantys, priekabiaujantys, aistringai mylintys ir taip pat aistringai neapkenčiantys, vargus vargstantys ir savo bei svetimą laiką švaistantys... genties nebėra...“

Rimantas Pelakauskas ir Jonas Baranauskas  spektaklyje „Tinklas“. „Kemel photography“
Rimantas Pelakauskas ir Jonas Baranauskas spektaklyje „Tinklas“. „Kemel photography“
Adelė Šuminskaitė ir Valentinas Novopolskis  spektaklyje „Y: Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y: Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Irina Komissarova, Agnija Leonova, Oskaras Koršunovas, Marius Ivaškevičius ir Antanas Jasenka per spektaklio „Rusiškas romanas“ repeticijas. J. Lozoraičio nuotr.
Irina Komissarova, Agnija Leonova, Oskaras Koršunovas, Marius Ivaškevičius ir Antanas Jasenka per spektaklio „Rusiškas romanas“ repeticijas. J. Lozoraičio nuotr.
Režisierė Agnija Leonova. E. Galkutės-Karačiovienės nuotr.
Režisierė Agnija Leonova. E. Galkutės-Karačiovienės nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilionio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilionio nuotr.
Olando kepurė. J. Lozoraičio nuotr.
Olando kepurė. J. Lozoraičio nuotr.
Spektaklio „Tinklas“ aktorių vaidybinio kambario vaizdas. „Kemel photography“
Spektaklio „Tinklas“ aktorių vaidybinio kambario vaizdas. „Kemel photography“
Jonas Baranauskas ir Liudas Vyšniauskas spektaklyje „Tinklas“. „Kemel photography“
Jonas Baranauskas ir Liudas Vyšniauskas spektaklyje „Tinklas“. „Kemel photography“
Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų IV: neįmantri finalo mantra

Pirmojo karantininio sezono potyriai ir polėkiai

Teatrinio karantino mantra. Tą blogą dieną, tą juodąjį penktadienį, 2020 m. kovo 13-ąją, kai siautėjo škvalas ir buvo daug kitokių nelaimingų atsitikimų, dėl COVID-19 epidemijos Vilniuje buvo atšaukti visi vieši renginiai. Per vieną dieną ištuštėjo gatvės, kavinės, teatrai. Visur įsitvyrojo baimė ir nežinia. Po kurio laiko visi žmonės užsidėjo kaukes, ir prasidėjo iki tol dar neregėto masto visuotinis teatrinis vyksmas. Gatvėse žmonių beveik neliko, bet tie, kurie pasirodydavo, visi buvo su kaukėmis. Maža to, žmonių elgesyje atsirado tam tikra choreografija, žmonės pabrėžtinai lankstu apeidavo vieni kitus, o sveikindavosi kojomis arba alkūnėmis.

Tobula taburetė. Suprojektavo Jonas Arčikauskas, pagamino meistras Fadej Sakovič.
J. Lozoraičio nuotr.
Tobula taburetė. Suprojektavo Jonas Arčikauskas, pagamino meistras Fadej Sakovič. J. Lozoraičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Spektaklio „Stabmeldžiai“ scenografijos akcentas (dail. Jonas Arčikauskas). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Stabmeldžiai“ scenografijos akcentas (dail. Jonas Arčikauskas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabmeldžiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabmeldžiai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Novopolskis su kauke-abažūru spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. J. Lozoraičio nuotr.
Valentinas Novopolskis su kauke-abažūru spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. J. Lozoraičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų III: Jonas Arčikauskas spyglių ir rutulių pasaulyje

Spektaklis apie Majakovskį kaip totalinių teatrinių Joninių finalinė pašvaistė

...Ir štai pribrendo momentas aptarti tai, kas svarbiausia įvyko per pastarąjį sezoną. O kad būtų įmanoma apie tai pasamprotauti, tai išnarplioti ir vaizdžiai nupasakoti, teks pasinaudoti moderniu prietaisu dronu, arba skraidykle. Bet tai bus ypatinga – vaizduotės skraidyklė, kuri suteiks įsivaizduojamo skrydžio galimybę. Ją pasitelkus bus galima pakilti į menamas dausas ir apžvelgti neaprėpiamus vaizdingus kraštovaizdžius, nerti žemyn į slėpiningų užkaborių gelmes ir mikliai naršyti įmantrių labirintų vingiais. Ir visa ta skrajojanti vaizduotės kelionė vyks po dailininko scenografo Jono Arčikausko pasaulį – tiksliau, po tą jo neaprėpiamo pasaulio kraštą, kur įspūdingai dunkso spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ jo nuveiktų darbų masyvas.

Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticijoje.
J. Lozoraičio nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticijoje. J. Lozoraičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų II: fototeatras ir fake theatre

Mintys po Dmitrijaus Matvejevo fotografijų parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“

Gyvuoja chrestomatinė trijų dešimtmečių senumo istorija, kaip vienas toks vieno teatrinio instituto studentas režisierius (vardas ir pavardė autoriui žinomi) apsigynė neegzistuojantį diplominį spektaklį. Jis pateikė diplominio egzamino komisijai visą komplektą privalomų dokumentų: spektaklio afišą, spektaklio recenziją ir, svarbiausia, šūsnį labai įspūdingų spektaklio nuotraukų. Tad egzaminas praėjo sėkmingai, studentas tapo diplomuotu režisieriumi. Fenomeno esmė ta, kad tasai spektaklis apskritai niekada neegzistavo. Buvo išspausdintas tik tas vienintelis komisijai pateiktas afišos egzempliorius. Neegzistuojančio spektaklio recenziją mašinėle parašė sunkiai įkalbėtas studentas teatrologas. O spektaklio nuotraukos tebuvo užfiksuotos dviejų aktorių išraiškingos pozos, neegzistuojančio vaidinimo „stop kadrai“.

Eimuntas Nekrošius per festivalį „Life“ repetuoja spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1996). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius per festivalį „Life“ repetuoja spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1996). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje repetuoja spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje repetuoja spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje stebi spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje stebi spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Kalės vaikai“ (2018). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Kalės vaikai“ (2018). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų I: raudóna, júoda ir bálta

Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“

Nuo COVID-19 karantino Lietuvoje pradžios praėjo lygiai du mėnesiai. Žiniasklaidoje ir internete taip įkyriai buvo kartojama, jog nuo šiol viskas bus kitaip, kad parūpo tą „kitaip“ kuo skubiau išvysti. Dėl to smalsumo nuskubėta į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų Vilniuje (LTMKM), į Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų parodą. Ši paroda yra pradžia renginių ciklo „Kvadratas“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybai, jį rengia LTMKM ir „Meno fortas“. Beje, ciklo „Kvadratas“ pradžia buvo numatyta tą nelemtą „juodąjį penktadienį“, kovo 13 dieną, jis turėjo prasidėti kitu renginiu. Bet tai, kad Nekrošiui skirtas ciklas prasideda nuo Matvejevo nuotraukų, yra, mano galva, labai dėsninga ir teisinga.

Scena iš spektaklio „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (Elsinoro pilis, 2001). D. Matvejevo nuotr.
Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (Elsinoro pilis, 2001). D. Matvejevo nuotr.
Vladas Bagdonas ir Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Vladas Bagdonas ir Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Jobo knyga“ (2014).  D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Jobo knyga“ (2014). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bado meistras“ (2015). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bado meistras“ (2015). D. Matvejevo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Priedas prie erezijos nr. 3: vartojimo instrukcija

Apie teatro civilizaciją

Instrukcijos yra labai naudingas, kartais stačiai privalus dalykas, ypač teatre. Štai toks pavyzdys: 2014 m. vasara, Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) Jonas Vaitkus pradeda repetuoti „Karalių Lyrą“. Pagrindinis klasikinės tragedijos įvykis čia lyg ir aiškus: despotas senis karalius išdalina savo žemes dukroms, ir nuo to prasideda tragiškas įvykių virsmas. Bet režisierius sugeba suaktualinti klasiką: svarbiausios tampa ne karalystės dalybos, o įvykiai, kurie, kaip įsivaizduojama, galėtų vykti anksčiau, iki pjesės pasakojimo pradžios. Kada karaliui apskritai toptelėjo galvon ši beprotiška idėja – savanoriškai atsisakyti sosto ir išdalinti žemes, kai jis dar kupinas ryžto, jėgų ir pašėlimo. Taip Lyro istorija, kaip ją sumąstė Vaitkus, tapo ne tradicine pasaka apie išniekintą sukriošusią karaliaus senatvę, o šiuolaikiniu siužetu apie neeilinių gabumų žmogų, kuris, turėdamas neribotą valdžią, padarė mirtiną eksperimentą, metė iššūkį savo likimui. Dėl šio eksperimento Lyras, išsiveržęs iš likimo spąstų, iš banalios gyvenimo rutinos, išvydo realų ir siaubingą visatos vaizdą ir per tai pražuvo.

Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas“. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas“. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.
Vladimiras Dorondovas (Juokdarys) ir Vytautas Anužis (Lyras) spektaklyje „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Vladimiras Dorondovas (Juokdarys) ir Vytautas Anužis (Lyras) spektaklyje „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Oskaras Koršunovas repetuoja spektaklį „Rusiškas romanas“. Filmuotos medžiagos kadras
Oskaras Koršunovas repetuoja spektaklį „Rusiškas romanas“. Filmuotos medžiagos kadras
Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Darela spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Darela spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Erezija nr. 3. Ar karnavalas vakar baigės?

Teatro menas ir tautodailė

Mantra apie du teatrus. Antono Čechovo pjesėje „Trys seserys“ yra personažas pavarde Solionas („Sūrusis“). Linksmoje seserų Prozorovų ir jų gerbėjų, artilerijos garnizono karininkų, kompanijoje jis jaučiasi kaip balta varna. Nors jo štabskapitono laipsnis yra kiek viršesnis nei kitų poručikų, niekas čia jo rimtai nevertina. Išprususių snobų, kurių tarp šių karininkų dauguma, kompanijoje visi į jį žvelgia šiek tiek atsainiai, ir tai jį skaudžiai žeidžia. „Maskvoje yra du universitetai!“ – bando jis pajuokauti, bet niekas jo neklauso. Kažkada sykį jis buvo inteligentiškoje kompanijoje, kur šis juokelis sukėlė darnų visų kvatojimą. Bet ten, matyt, buvo kitoks kontekstas. To nesuvokdamas, štabskapitonas Solionas pakartoja savo bandymą inteligentiškai pajuokauti: „Maskvoje yra du universitetai – senas ir naujas!“

Adomo Jacovskio eskizas spektakliui „Katė už durų“ (VJT, 1980). Vytauto Širvinsko reprodukcija. LTMKM nuotr.
Adomo Jacovskio eskizas spektakliui „Katė už durų“ (VJT, 1980). Vytauto Širvinsko reprodukcija. LTMKM nuotr.
Gerardas Žalėnas ir Dalia Brenciūtė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Gerardas Žalėnas ir Dalia Brenciūtė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Scena iš spektaklio „Gulbės giesmė“ (VJT, 1975). Sekunde.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Gulbės giesmė“ (VJT, 1975). Sekunde.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Šokių mokytojas“ (VJT, 1978). Kamane.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Šokių mokytojas“ (VJT, 1978). Kamane.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys mylimos“ (VJT, 1979). A. Zavadskio nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys mylimos“ (VJT, 1979). A. Zavadskio nuotr.
Scena iš spektaklio „Šmėklos“ (VJT, 1980). S. Kairio nuotr.
Scena iš spektaklio „Šmėklos“ (VJT, 1980). S. Kairio nuotr.
Violeta Podolskaitė ir Ina Kartašova spektaklyje „ Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Violeta Podolskaitė ir Ina Kartašova spektaklyje „ Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Eugenija Pleškytė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Eugenija Pleškytė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas