Autorius: Julijus Lozoraitis
Julijus Lozoraitis
Teatrinė erezija ar feminizmo manifestas?
Įžvalgos po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“
Kalbant apie Vilniaus mažojo teatro (VMT) naujojo sezono pirmąją premjerą „Scilė nori būti žmogumi“, tenka pradėti iš toli, t.y. nuo pandemijos meto. Pačiame karantino įkarštyje, 2021 m. sausį, izoliacijos ir griežto kaukių režimo sąlygomis režisierė Gabrielė Tuminaitė, panaudodama teatro sceną kaip kino filmavimo paviljoną, surengė eksperimentą – sukurti film noir filmą pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“.
Julijus Lozoraitis
Ko kauniečiams pavydėtų Mickas Jaggeris ir Klausas Kinski
Dar kartą apie Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį „Peras Giuntas“
Baisus dalykas yra senatvinė nostalgija. Stebint Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklio „Peras Giuntas“ premjerą, atmintyje nejučiomis iškilo kita šios Henriko Ibseno pjesės versija, prieš daugiau nei keturis dešimtmečius matyta toje pačioje scenoje.
Julijus Lozoraitis
Lenkų teatro duobkasys palaidojo ir Rusiją
Jano Klatos „Borisas Godunovas“ Klaipėdos dramos teatre
Prieš spektaklį „Borisas Godunovas“ įžengiant į Klaipėdos dramos teatro žiūrovų salę, netikėtai teko įveikti keletą stačių laiptelių, o tai išsyk pakylėjo žiūrovus į aukštesnį lygį. Mat režisierius Janas Klata, pasinaudodamas unikaliomis šios salės techninėmis galimybėmis, žiūrovinę dalį padarė gerokai statesnę.
Julijus Lozoraitis
Scenografijos klasikų „Navigacija“
Paroda galerijoje „Arka“
Troški sostinės teatrinė vasara šiemet buvo kaip reta gausi „neiškeptų“, dorai neartikuliuotų spektaklių pusfabrikačių. Šioje amorfinėje panoramoje brandumu ir solidumu išsiskyrė renginys, nepriskirtinas teatro spektaklių žanrui, bet teatriškumo dvasia visus juos pralenkiantis. Tai paroda „Navigacija“, vykusi sostinės galerijoje „Arka“ birželio–liepos mėnesiais.
Julijus Lozoraitis
„Caravaggiomeronas“ – Valdo žvilgsniu
Agatos Dudos-Gracz spektaklis festivalyje „TheATRIUM“
Vis dėlto jis įvyko – šių metų (post)karantininis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“. Pagarba ir dėkingumas jo rengėjams už atkaklumą, entuziazmą, tikėjimą teatro dvasia ir rankų nenuleidimą. Įprastais kasdieniais kriterijais šio įvykio dar negalima vertinti, o tikrieji istoriniai vertinimai – dar ateityje. Bet jų tikrai bus, ir rengėjai dar sulauks deramo dėkingumo ir pagarbos. Tikiu, kad sulauks, nes tikrai yra už ką. Tokiomis nestandartinėmis ir nepalankiomis sąlygomis surengti visavertį festivalį – tikras kultūrinis žygdarbis. Kas to dar nesuprato, kam privalu suprasti, tikiu, supras ateityje.
Julijus Lozoraitis
Samprotavimai apie Vaitkų, Arčikauską ir Vydūną
Spektaklis „Ne sau žmonės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Spektakliu „Ne sau žmonės“ Nacionalinis Kauno dramos teatras galų gale užbaigė kiek užtrukusį Valstybės teatro įkūrimo šimtmečio jubiliejų, ir, dera pripažinti, užbaigė svariai. Spektaklis, kurio antras pavadinimas „Vydūnas“, yra reiškinys, svarbus dėl ištisos puokštės reikšmių, kurias ir bus pamėginta čia išvardinti.
Julijus Lozoraitis
Smagi latviška distopija prieblandoje
„Saulės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre
Prasidedant naujam sezonui Klaipėdos dramos teatras didžiojoje scenoje vėl pateikė publikai įspūdingą šviežio latviško teatro dozę. Ypatingas spektaklio „Saulės vaikai“ sceninis žanras galėtų būti įvardytas kaip 3D distopija, kurios esminiai parametrai yra spektaklio scenografija ir kostiumai.
Julijus Lozoraitis
Jubiliejinis talentų paradas
Naujo teatro sezono prognozių bandymas
Mano jaunystės laikais, kai teatro režisierių buvo daug, o gerų knygų apie režisūrą mažai, iš jų itin populiari buvo režisieriaus ir aktoriaus Voldemaro Panso[i] „Darbas ir talentas aktoriaus kūryboje“. Joje estų teatro patriarchas teigė, kad aktoriaus talentas yra netikėtai kaip milijoninis laimėjimas loterijoje žmogų užgriuvusi likimo dovana. Ją savo ruožtu dera puoselėti nepaliaujamu, metodišku aktoriaus triūsu. Savo teoriją Pansas iliustravo pavyzdžiais iš estų teatro panoramos. Tačiau laikas parodė, kad ši teorija, švelniai tariant, nėra tobula.
[i] Voldemaras Pansas (1920–1977) – žymus estų teatro režisierius, aktorius ir pedagogas.
Julijus Lozoraitis
Dera rašyti laiškus
Vilniaus mažojo teatro „Čia nebus mirties“ ir „Marti“ Lukiškių kalėjime
„Kuo tauta yra labiau senovinė ir pirmapradė, tuo platesniems gyvenamiems plotams ji priskiria namų sąvoką. Antai primityviausios genties tikri namai yra jos apgyventa plati teritorija, o ne toji paskubomis suręsta laikinoji buveinė, kurioje šeimyna pasislepia nuo negandos ir pernakvoja. Visa plati genties žemė, o ne vien vieta, kur ji apsistojo, yra jos namai. Tai yra jų visų žemė, ir jie visi ligi vieno priklauso tai žemei. Užklydęs ateivis čia išsyk baudžiamas mirtimi“ (iš vokiečių etnografo ir sociologo Juliaus Ernsto Lipso (1895–1950) knygos „Daiktų kilmė“).
Julijus Lozoraitis
Dūris virusui į širdį
Spektaklis „Tinklas“ Klaipėdos dramos teatre
Karantinui pasiekus apogėjų, vakarop užlipdamas ant vienos iš Sapieginės kalvų, žvelgdavau į apačioje besidriekiantį nuščiuvusį Vilniaus miestą ir klausydavausi tos neįprastos kurtinančios tylos. Galvojau: „Štai mes visi buvome gentis. Tokie skirtingi, nepanašūs, nuolat tarpu savęs besiriejantys, priekabiaujantys, aistringai mylintys ir taip pat aistringai neapkenčiantys, vargus vargstantys ir savo bei svetimą laiką švaistantys... genties nebėra...“
