7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Julijus Lozoraitis

Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų IV: neįmantri finalo mantra

Pirmojo karantininio sezono potyriai ir polėkiai

Teatrinio karantino mantra. Tą blogą dieną, tą juodąjį penktadienį, 2020 m. kovo 13-ąją, kai siautėjo škvalas ir buvo daug kitokių nelaimingų atsitikimų, dėl COVID-19 epidemijos Vilniuje buvo atšaukti visi vieši renginiai. Per vieną dieną ištuštėjo gatvės, kavinės, teatrai. Visur įsitvyrojo baimė ir nežinia. Po kurio laiko visi žmonės užsidėjo kaukes, ir prasidėjo iki tol dar neregėto masto visuotinis teatrinis vyksmas. Gatvėse žmonių beveik neliko, bet tie, kurie pasirodydavo, visi buvo su kaukėmis. Maža to, žmonių elgesyje atsirado tam tikra choreografija, žmonės pabrėžtinai lankstu apeidavo vieni kitus, o sveikindavosi kojomis arba alkūnėmis.

Tobula taburetė. Suprojektavo Jonas Arčikauskas, pagamino meistras Fadej Sakovič.
J. Lozoraičio nuotr.
Tobula taburetė. Suprojektavo Jonas Arčikauskas, pagamino meistras Fadej Sakovič. J. Lozoraičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Scena iš spektaklio „Tararabumbija“. Dmitrijaus Krymovo laboratorijos nuotr.
Spektaklio „Stabmeldžiai“ scenografijos akcentas (dail. Jonas Arčikauskas). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Stabmeldžiai“ scenografijos akcentas (dail. Jonas Arčikauskas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabmeldžiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabmeldžiai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Novopolskis su kauke-abažūru spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. J. Lozoraičio nuotr.
Valentinas Novopolskis su kauke-abažūru spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. J. Lozoraičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų III: Jonas Arčikauskas spyglių ir rutulių pasaulyje

Spektaklis apie Majakovskį kaip totalinių teatrinių Joninių finalinė pašvaistė

...Ir štai pribrendo momentas aptarti tai, kas svarbiausia įvyko per pastarąjį sezoną. O kad būtų įmanoma apie tai pasamprotauti, tai išnarplioti ir vaizdžiai nupasakoti, teks pasinaudoti moderniu prietaisu dronu, arba skraidykle. Bet tai bus ypatinga – vaizduotės skraidyklė, kuri suteiks įsivaizduojamo skrydžio galimybę. Ją pasitelkus bus galima pakilti į menamas dausas ir apžvelgti neaprėpiamus vaizdingus kraštovaizdžius, nerti žemyn į slėpiningų užkaborių gelmes ir mikliai naršyti įmantrių labirintų vingiais. Ir visa ta skrajojanti vaizduotės kelionė vyks po dailininko scenografo Jono Arčikausko pasaulį – tiksliau, po tą jo neaprėpiamo pasaulio kraštą, kur įspūdingai dunkso spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ jo nuveiktų darbų masyvas.

Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticijoje.
J. Lozoraičio nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticijoje. J. Lozoraičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ repeticija. J. Lozoraičio nuotr.
Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų II: fototeatras ir fake theatre

Mintys po Dmitrijaus Matvejevo fotografijų parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“

Gyvuoja chrestomatinė trijų dešimtmečių senumo istorija, kaip vienas toks vieno teatrinio instituto studentas režisierius (vardas ir pavardė autoriui žinomi) apsigynė neegzistuojantį diplominį spektaklį. Jis pateikė diplominio egzamino komisijai visą komplektą privalomų dokumentų: spektaklio afišą, spektaklio recenziją ir, svarbiausia, šūsnį labai įspūdingų spektaklio nuotraukų. Tad egzaminas praėjo sėkmingai, studentas tapo diplomuotu režisieriumi. Fenomeno esmė ta, kad tasai spektaklis apskritai niekada neegzistavo. Buvo išspausdintas tik tas vienintelis komisijai pateiktas afišos egzempliorius. Neegzistuojančio spektaklio recenziją mašinėle parašė sunkiai įkalbėtas studentas teatrologas. O spektaklio nuotraukos tebuvo užfiksuotos dviejų aktorių išraiškingos pozos, neegzistuojančio vaidinimo „stop kadrai“.

Eimuntas Nekrošius per festivalį „Life“ repetuoja spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1996). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius per festivalį „Life“ repetuoja spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1996). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje repetuoja spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje repetuoja spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje stebi spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius Elsinoro pilyje Danijoje stebi spektaklį „Hamletas“ (2001). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Kalės vaikai“ (2018). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Eimuntas Nekrošius repetuoja spektaklį „Kalės vaikai“ (2018). D. Matvejevo nuotrauka iš parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“
Julijus Lozoraitis

Teatras be ribų I: raudóna, júoda ir bálta

Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“

Nuo COVID-19 karantino Lietuvoje pradžios praėjo lygiai du mėnesiai. Žiniasklaidoje ir internete taip įkyriai buvo kartojama, jog nuo šiol viskas bus kitaip, kad parūpo tą „kitaip“ kuo skubiau išvysti. Dėl to smalsumo nuskubėta į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų Vilniuje (LTMKM), į Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų parodą. Ši paroda yra pradžia renginių ciklo „Kvadratas“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybai, jį rengia LTMKM ir „Meno fortas“. Beje, ciklo „Kvadratas“ pradžia buvo numatyta tą nelemtą „juodąjį penktadienį“, kovo 13 dieną, jis turėjo prasidėti kitu renginiu. Bet tai, kad Nekrošiui skirtas ciklas prasideda nuo Matvejevo nuotraukų, yra, mano galva, labai dėsninga ir teisinga.

Scena iš spektaklio „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (Elsinoro pilis, 2001). D. Matvejevo nuotr.
Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (Elsinoro pilis, 2001). D. Matvejevo nuotr.
Vladas Bagdonas ir Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Vladas Bagdonas ir Andrius Mamontovas spektaklyje „Hamletas“ (1997). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Makbetas“ (1999). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Jobo knyga“ (2014).  D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Jobo knyga“ (2014). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bado meistras“ (2015). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bado meistras“ (2015). D. Matvejevo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Priedas prie erezijos nr. 3: vartojimo instrukcija

Apie teatro civilizaciją

Instrukcijos yra labai naudingas, kartais stačiai privalus dalykas, ypač teatre. Štai toks pavyzdys: 2014 m. vasara, Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) Jonas Vaitkus pradeda repetuoti „Karalių Lyrą“. Pagrindinis klasikinės tragedijos įvykis čia lyg ir aiškus: despotas senis karalius išdalina savo žemes dukroms, ir nuo to prasideda tragiškas įvykių virsmas. Bet režisierius sugeba suaktualinti klasiką: svarbiausios tampa ne karalystės dalybos, o įvykiai, kurie, kaip įsivaizduojama, galėtų vykti anksčiau, iki pjesės pasakojimo pradžios. Kada karaliui apskritai toptelėjo galvon ši beprotiška idėja – savanoriškai atsisakyti sosto ir išdalinti žemes, kai jis dar kupinas ryžto, jėgų ir pašėlimo. Taip Lyro istorija, kaip ją sumąstė Vaitkus, tapo ne tradicine pasaka apie išniekintą sukriošusią karaliaus senatvę, o šiuolaikiniu siužetu apie neeilinių gabumų žmogų, kuris, turėdamas neribotą valdžią, padarė mirtiną eksperimentą, metė iššūkį savo likimui. Dėl šio eksperimento Lyras, išsiveržęs iš likimo spąstų, iš banalios gyvenimo rutinos, išvydo realų ir siaubingą visatos vaizdą ir per tai pražuvo.

Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas“. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas“. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.
Vladimiras Dorondovas (Juokdarys) ir Vytautas Anužis (Lyras) spektaklyje „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Vladimiras Dorondovas (Juokdarys) ir Vytautas Anužis (Lyras) spektaklyje „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Oskaras Koršunovas repetuoja spektaklį „Rusiškas romanas“. Filmuotos medžiagos kadras
Oskaras Koršunovas repetuoja spektaklį „Rusiškas romanas“. Filmuotos medžiagos kadras
Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Darela spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Darela spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Erezija nr. 3. Ar karnavalas vakar baigės?

Teatro menas ir tautodailė

Mantra apie du teatrus. Antono Čechovo pjesėje „Trys seserys“ yra personažas pavarde Solionas („Sūrusis“). Linksmoje seserų Prozorovų ir jų gerbėjų, artilerijos garnizono karininkų, kompanijoje jis jaučiasi kaip balta varna. Nors jo štabskapitono laipsnis yra kiek viršesnis nei kitų poručikų, niekas čia jo rimtai nevertina. Išprususių snobų, kurių tarp šių karininkų dauguma, kompanijoje visi į jį žvelgia šiek tiek atsainiai, ir tai jį skaudžiai žeidžia. „Maskvoje yra du universitetai!“ – bando jis pajuokauti, bet niekas jo neklauso. Kažkada sykį jis buvo inteligentiškoje kompanijoje, kur šis juokelis sukėlė darnų visų kvatojimą. Bet ten, matyt, buvo kitoks kontekstas. To nesuvokdamas, štabskapitonas Solionas pakartoja savo bandymą inteligentiškai pajuokauti: „Maskvoje yra du universitetai – senas ir naujas!“

Adomo Jacovskio eskizas spektakliui „Katė už durų“ (VJT, 1980). Vytauto Širvinsko reprodukcija. LTMKM nuotr.
Adomo Jacovskio eskizas spektakliui „Katė už durų“ (VJT, 1980). Vytauto Širvinsko reprodukcija. LTMKM nuotr.
Gerardas Žalėnas ir Dalia Brenciūtė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Gerardas Žalėnas ir Dalia Brenciūtė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Scena iš spektaklio „Gulbės giesmė“ (VJT, 1975). Sekunde.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Gulbės giesmė“ (VJT, 1975). Sekunde.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Šokių mokytojas“ (VJT, 1978). Kamane.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Šokių mokytojas“ (VJT, 1978). Kamane.lt nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys mylimos“ (VJT, 1979). A. Zavadskio nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys mylimos“ (VJT, 1979). A. Zavadskio nuotr.
Scena iš spektaklio „Šmėklos“ (VJT, 1980). S. Kairio nuotr.
Scena iš spektaklio „Šmėklos“ (VJT, 1980). S. Kairio nuotr.
Violeta Podolskaitė ir Ina Kartašova spektaklyje „ Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Violeta Podolskaitė ir Ina Kartašova spektaklyje „ Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Eugenija Pleškytė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Eugenija Pleškytė spektaklyje „Pajūrio kurortas“ (VJT, 1985). S. Kairio nuotr. (publikuojama pirmąsyk)
Julijus Lozoraitis

Erezija nr. 2. Teatrinis Verbų sekmadienis

Mantra apie palaidus galus. Tikriausiai esti žmonių, kurie gyvena nepalikdami palaidų galų. Bet tokių neprisimenu. Visų gyvenimai – ištisos palaidų galų šūsnys, palaidų galų kupetos, palaidų galų virtinės... jie driekiasi laike pavėjui, tarsi kedenamos Žeimenos vandens žolės, tarsi nesušukuotos plaukų sruogos, kurių padrikumas kartais savaime dėl vėjo gūsio susimezga į gaivališką šukuoseną, į kažkokį savaiminį grožį, bet tai tik apgaulė, kaip ir bet koks kitas menas... neįvykdyti pažadai, negrąžintos „skolos“ ir skolos, neatsakyti laiškai, neperskaitytos ir neparašytos knygos, neatsakytas tau tartas meilės žodis... ateina laikas, kai susivoki tą klaidą nuolat daręs, ir bandai sugriebti kai kuriuos galus, kad bent keletui jų sukurtum deramą išrišimą, bet jie tik skaudžiai pliekia rimbu per veidą, ir tik susopa dar vienas randas... bet vis tiek tenka juos, tuos galus pasileidėlius, rankomis ore graibyti, ir bandyti rišti į mazgelius... nes tik tie mazgeliai bus tai, kas po mūsų liks – toks įtarimas vis įkyriai kirba insomnijos nukamuotoje sąmonėje...

Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Barbora Radvilaitė“ blokadinės afišos, 1992 m., dail. V. Mazūras
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Barbora Radvilaitė“ blokadinės afišos, 1992 m., dail. V. Mazūras
Barboros Radvilaitės kaukė iš spektaklio „Barbora Radvilaitė“, dail. V. Mazūras
Barboros Radvilaitės kaukė iš spektaklio „Barbora Radvilaitė“, dail. V. Mazūras
Lietuvos nacionalinio dramos teatro 2011 m. sezono atidarymo plakatas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro 2011 m. sezono atidarymo plakatas
Julijus Lozoraitis

„Wish You Were Here“. Viliuosi, kad ir tau viso to teko

Keturių dalių teatrinių erezijų sonata

Buvo tų ypatingų koronavirusinių metų žvarbusis žiempavasaris. Tąsyk mane vežęs pavėžėjimo firmos vairuotojas – solidus žilagalvis džentelmenas su liuksusiniu, irgi jau pagyvenusiu, audi limuzinu geltonomis odinėmis sėdynėmis. Iš pradžių rokonė tarp mūsų klostėsi tokia, tarsi keleivis aptarnautų vairuotoją, o ne atvirkščiai. Ma jį bala, pagalvojau, nesu iš tų liguistai ambicingų. Dešimties minučių įprastos kelionės visuomet pakanka trumpam, bet išsamiam standartiniam interviu: ar seniai tamsta uždarbiaujate pavėžėjimu?.. Aš irgi, kaip ir ponas vairuotojas, jau dvejus metus esu pensininkas, bet nevairuoju. O kurių metų ponas vairuotojas gimimo?.. Aš irgi... O kurį mėnesį gimęs?.. Ir aš taip pat... O kurią dieną?.. A-a-a, na, tai vis tik esu savaite už jus senesnis: esu dvynys ant vėžio ribos, o tamsta esate jau tikras vėžys... Kiek, sakote, kartų buvote vedęs?.. Ir aš tiek pat... Ir tik paskutinioji pagimdė jums vaiką? Kiek, sakote, jūsų sūnui metų? Dvidešimt dveji? Ir maniškiam tiek pat...

Grupės „Pink Floyd“ 1975 m. albumo „Wish You Were Here“ viršelis
Grupės „Pink Floyd“ 1975 m. albumo „Wish You Were Here“ viršelis
Afrikos, Meksikos ir Melanezijos teatrinių apeigų kaukės, pagamintos iš žmonių kaukolių
Afrikos, Meksikos ir Melanezijos teatrinių apeigų kaukės, pagamintos iš žmonių kaukolių
Vakarų Afrikos vyrų slaptos apeigų sąjungos „Poro“ kaukės, XX a. 4 deš.
Vakarų Afrikos vyrų slaptos apeigų sąjungos „Poro“ kaukės, XX a. 4 deš.
Spektaklio „Kalniukas“ personažų kaukės (dail. Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ personažų kaukės (dail. Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.
Julijus Lozoraitis

Sibiro šamano pėdsakai Pohuliankoje

Aleksejaus Žitkovskio pjesės „Kalniukas“ premjera Lietuvos rusų dramos teatre

Vilniaus teatrinis gyvenimas gavo svarią dvigubą naujosios rusų dramaturgijos porciją. Prabėgo beveik mėnuo nuo sausio pradžioje Jaunimo teatre įvykusios Asios Vološinos iš Sankt Peterburgo pjesės „Žmogus iš žuvies“ sėkmingos premjeros, ir štai Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT), didžiojoje senojo Pohuliankos teatro scenoje, parodytas naujas spektaklis pagal sibiriečio autoriaus Aleksejaus Žitkovskio pjesę „Kalniukas“.

Juliana Volodko (Nastia) ir vienas iš vaikiškų personažų spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Juliana Volodko (Nastia) ir vienas iš vaikiškų personažų spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenografijos akcentas (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenografijos akcentas (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ personažai vaikai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ personažai vaikai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ „atsivertę“ vaikiški personažai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ „atsivertę“ vaikiški personažai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) ir Juliana Volodko (auklėtoja Nastia) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) ir Juliana Volodko (auklėtoja Nastia) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenovaizdis (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenovaizdis (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Julijus Lozoraitis

Žmonės ir lėlės

Spektaklio „Mūsų klasė“ premjera Klaipėdos dramos teatre ir kitkas

Nesu klaipėdietis, bet uostamiesčiuose teko gyventi. Todėl įsivaizduoju, kas būna, kai į uostą įplaukia kruizinis laivas, kurio viršutinis denis atrodo aukštesnis už aukščiausią uostamiesčio pastatą. Miesto gyvenimas išsyk prisipildo ypatingo įvykio pojūčio, ore ima sklandyti stambių mastelių emocijos ir mintys apie pritapimą prie beribio pasaulio. Panašų jausmą teko patirti gruodžio 5 d. per Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ premjerą Klaipėdos dramos teatre. Jausmas toks, lyg prie mūsų krantų „prisišvartavo“, bet ne kelioms dienoms, o ilgam, svarbus europinės civilizacijos reiškinys.

Justina Vanžodytė, Regina Šaltenytė ir Igoris Reklaitis spektaklyje „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Justina Vanžodytė, Regina Šaltenytė ir Igoris Reklaitis spektaklyje „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Jonas Viršilas ir Jonas Baranauskas spektaklyje „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Jonas Viršilas ir Jonas Baranauskas spektaklyje „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Liudas Vyšniauskas, Jonas Baranauskas ir Igoris Reklaitis spektaklyje „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Liudas Vyšniauskas, Jonas Baranauskas ir Igoris Reklaitis spektaklyje „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas