Teatras
Miglė Munderzbakaitė
Ir sapnas, ir vakarėlis galiausiai baigiasi
Valstybinio Šiaulių dramos teatro „Vasarvidžio nakties sapnas“
Beveik teatro sezono viduryje dėl pasaulį užklupusio viruso scenos menų įstaigoms uždarius duris, Lietuvoje vienas pirmųjų į virtualią erdvę žengė Valstybinis Šiaulių dramos teatras (vėliau prisijungė ir kiti). Siekdamas nepalikti žiūrovo nuobodžiai tūnoti namie, jau pirmosiomis karantino dienomis šis teatras, išlaikydamas tradiciją, vakarais ėmė transliuoti spektaklius, o Tarptautinę teatro dieną suteikė galimybę pamatyti režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“ (premjera 2019 m. rugsėjo 20 d.). Spektaklis, žinoma, pamatytas per operatoriaus filtrą, jo padiktuotas žiūros perspektyvas, nors įraše pateikiamas kiek įmanoma platus rakursas, per daug neskaidant scenoje vykstančio veiksmo (už tai padėka vaizdo įrašo autoriui / -ei).
Julijus Lozoraitis
Erezija nr. 2. Teatrinis Verbų sekmadienis
Mantra apie palaidus galus. Tikriausiai esti žmonių, kurie gyvena nepalikdami palaidų galų. Bet tokių neprisimenu. Visų gyvenimai – ištisos palaidų galų šūsnys, palaidų galų kupetos, palaidų galų virtinės... jie driekiasi laike pavėjui, tarsi kedenamos Žeimenos vandens žolės, tarsi nesušukuotos plaukų sruogos, kurių padrikumas kartais savaime dėl vėjo gūsio susimezga į gaivališką šukuoseną, į kažkokį savaiminį grožį, bet tai tik apgaulė, kaip ir bet koks kitas menas... neįvykdyti pažadai, negrąžintos „skolos“ ir skolos, neatsakyti laiškai, neperskaitytos ir neparašytos knygos, neatsakytas tau tartas meilės žodis... ateina laikas, kai susivoki tą klaidą nuolat daręs, ir bandai sugriebti kai kuriuos galus, kad bent keletui jų sukurtum deramą išrišimą, bet jie tik skaudžiai pliekia rimbu per veidą, ir tik susopa dar vienas randas... bet vis tiek tenka juos, tuos galus pasileidėlius, rankomis ore graibyti, ir bandyti rišti į mazgelius... nes tik tie mazgeliai bus tai, kas po mūsų liks – toks įtarimas vis įkyriai kirba insomnijos nukamuotoje sąmonėje...
Rimgailė Renevytė
Kai buvau pasaka Vilniaus gete
Garso patirtis „Glaistas“
Iš Mėsinių gatvės žengiu akmenuotu Ašmenos grindiniu. Akimis kliudau Šiaulių gatvės kampą, lentelė su pavadinimu vos laikosi ant namo sienos. Ritmingas garsas ausinėse pagauna mano žingsnius. Pasiekiu statybiniu tinklu paslėptą Žemaitijos gatvę. Lėtai slinkdama gatvelėmis į visą aplinką žvelgiu lyg į dekoraciją. Ausinės, izoliuojančios pašalinį šiandienos miesto garsą ir stipriai klausą veikiančios erdviniais garsais, išmeta iš įprastinio pasaulio ritmo: imi girdėti tai, ko nematai, o matyti ir visai negirdėti to, kas įprastai pažįstama. Pravažiuojantys automobiliai ir praeiviai čia gąsdina savo begarsiu nerealumo įspūdžiu, o garsai ausinėse verčia ieškoti bent menko įrodymo, kad nesi įstrigęs kažkieno kito galvoje ar niekaip negali pabusti iš svetimo sapno.
Ingrida Ragelskienė
Negaluojantis teatro sezonas
2019-ieji
Malonumas. Visiškas pasitenkinimas. Mažų mažiausiai euforija. Jums teko tai pastarąjį kartą išgyventi teatre? Dešimtys premjerinių spektaklių, pamatytų per 2019 metus, to net nežadėjo. Geriausiu atveju kelių valandų nuobodulio seansą mūsų, žiūrovų, atžvilgiu visiškai indiferentiški spektaklio kūrėjai paįvairindavo konceptualiu finalu, efektinga scena, dar vienu jautresniu už prieš tai buvusius atsivėrimu. Taip ir norėdavosi po dažno spektaklio pasiūlyti galiausiai susėsti mums visiems – teatrą kuriantiems ir teatrą žiūrintiems – prie didelio apskrito derybų stalo ir pagaliau susitarti ar bent jau išsiaiškinti, ko kiekvienas tikimės iš teatro.
Ieva Tumanovičiūtė
Šaltakraujai apsimetėliai
„Iš kūno ir kraujo“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis. Jie kalba taip, tarsi žodžiai būtų atsieti nuo jų kūnų, todėl kiekviena frazė pakimba ore, pabrėždama tylą ir susvetimėjimą tarp šeimos narių. Šis Uršulės Bartoševičiūtės režisuoto spektaklio efektas kuria atitinkamą nuotaiką ir leidžia išgirsti kiekvieną veikėjų tariamą eilutę, skambančią taip sukeistintai, kad galima iš naujo pagauti žodžių prasmę.
Dovilė Zavedskaitė
Peizažas, kuris laukia
Garso patirtis „Glaistas“
Recenzijoje apžvelgiama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“. Kūrinio dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su keturiais gete gyvenusiais žydais: Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshinu, Baruchu Shubu. Garso patirties maršrutai ir dramaturginės trajektorijos apžvelgtos teatro kritikės Rimos Jūraitės recenzijoje „Remote Vilna“. Šiame tekste susitelkiama į postdraminę kritinę prieigą.
Rimantė Blažinskaitė
Žaisti balose
Festivalio „Nerk į teatrą“ tarptautinė programa
Šį pavasarį edukacinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“ šventė dešimties metų jubiliejų. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) kovo 3–7 d. vyko edukaciniai spektakliai, susitikimai su kūrėjais bei kūrybinės dirbtuvės. Festivalio organizatoriai taip pat pakvietė teatro kūrėjų iš Lenkijos, Vengrijos ir Islandijos.
Julijus Lozoraitis
„Wish You Were Here“. Viliuosi, kad ir tau viso to teko
Keturių dalių teatrinių erezijų sonata
Buvo tų ypatingų koronavirusinių metų žvarbusis žiempavasaris. Tąsyk mane vežęs pavėžėjimo firmos vairuotojas – solidus žilagalvis džentelmenas su liuksusiniu, irgi jau pagyvenusiu, audi limuzinu geltonomis odinėmis sėdynėmis. Iš pradžių rokonė tarp mūsų klostėsi tokia, tarsi keleivis aptarnautų vairuotoją, o ne atvirkščiai. Ma jį bala, pagalvojau, nesu iš tų liguistai ambicingų. Dešimties minučių įprastos kelionės visuomet pakanka trumpam, bet išsamiam standartiniam interviu: ar seniai tamsta uždarbiaujate pavėžėjimu?.. Aš irgi, kaip ir ponas vairuotojas, jau dvejus metus esu pensininkas, bet nevairuoju. O kurių metų ponas vairuotojas gimimo?.. Aš irgi... O kurį mėnesį gimęs?.. Ir aš taip pat... O kurią dieną?.. A-a-a, na, tai vis tik esu savaite už jus senesnis: esu dvynys ant vėžio ribos, o tamsta esate jau tikras vėžys... Kiek, sakote, kartų buvote vedęs?.. Ir aš tiek pat... Ir tik paskutinioji pagimdė jums vaiką? Kiek, sakote, jūsų sūnui metų? Dvidešimt dveji? Ir maniškiam tiek pat...
Kamilė Pirštelytė
Teatro erdvėje instaliuota sąmonė
Pokalbis su Arturu Bumšteinu
Pasikalbėti apie kūrybą su tarpdiscipliniu garso menininku Arturu Bumšteinu susitikome Jaunimo teatre, kuriame pastarąjį pusmetį jis dirba net prie dviejų kūrinių: kaip kompozitorius Krystiano Lupos režisuojamame spektaklyje „Austerlicas“ ir kaip eksperimentinio kūrinio „Kalkwerkas“ pagal Thomo Bernhardo romaną režisierius. Tai atspindi kūrybingą, sunkiai kategorizuojamą Bumšteino asmenybę. Jo darbai veržiasi iš žanrinių rėmų, savitai girdimas ir matomas pasaulis skleidžiasi eksperimentinėmis scenos meno formomis.
Ieva Tumanovičiūtė
Spąstai moterims
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Julija“
Trakų kultūros rūmuose vasario 21 d. įvykus Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Julija“ premjerai, atmintyje iškyla pasakėčia apie gulbę, lydeką ir vėžį, tempiančius vežimą į skirtingas puses ir neleidžiančius jam pajudėti. Nors situacija nėra tokia statiška kaip pasakėčioje, spektakliui kol kas trūksta išgrynintam meno kūriniui būdingos darnos, kai skirtingų kūrėjų idėjos ir įvairūs elementai, papildydami vienas kitą, harmoningai susijungia į visumą. Čia, rodos, kažkas vis nori truputį patraukti vežimą į vieną ar kitą pusę, nepatikėdami vadelių kam nors vienam. Tačiau spektaklis – nelyginant vaisius, kuris net nuskintas dar gali prinokti ir po kurio laiko įgauti tikrąjį skonį.
