Neduoti atsakymų, užduoti klausimus

Su režisiere, dramaturge, aktore ir Alytaus miesto teatro meno vadove Andra Kavaliauskaite kalbamės apie jos kuriamą socialiai jautrų teatrą, spektaklių įkvėpimo šaltinius – tikras istorijas – ir ypatingą dėmesį kiekvienam žiūrovui bei santykiui su juo.

Kaip šiuo metu Jums sekasi ir kaip pasikeitė Jūsų veiklos?

Šiuo metu labai pasiilgau šviesos ir gerų naujienų. Neseniai kalbėjausi su mama ir kone visas pokalbis buvo persismelkęs nerimu bei baime. Taip norisi tiesiog apkabinti ir nuraminti: viskas po truputį. Suprantu, kad laikotarpis nėra lengvas ir netikėtas, bet ar galėjo būti kitaip? Juk ne vienas laukėme ir tikėjome, kad Žemėje kažkas įvyks. Įvyko. Dabar laikas mums nurimti, stabtelėti, saugoti save ir šalia esančius. Reikalingas vieningumas ir sąmoningumas. Kita vertus, dabar kiekvienas tarsi gali būti aiškiaregiu, „koučeriu“, manipuliuoti ir spekuliuoti žmonių jautrumu, nors pats laikas ne parodyti save, ne pasipuikuoti, kaip ką mokame, žinome ir kokie esame genialūs bei ypatingi, – dabar reikia širdies, empatijos ir pagalbos šalia esančiam bei tam, kuris nieko šalia neturi.

O veiklos išliko tos pačios, pasikeitė tik aplinka ir pojūtis jas atliekant. Žinoma, retkarčiais aplanko tas keistas jausmas su skambiu klausimu: ar viso šito dar reikia? Šiuo metu su komanda kuriame monospektaklį. Esame priėję etapą, kai iš paauglių surinkta dokumentinė medžiaga turi virsti literatūros kūriniu. Temos sodrios ir jose tos minėtos išsiilgtos šviesos nėra tiek, kiek norėtųsi. Tada ir suklūsti: kokiu keliu sukame? Kaip visa tai papasakoti kiek įmanoma šviesiau, bet ir neslepiant tiesos, kurioje gyvena mūsų kalbintieji lauko ir betono vaikai? Kaip po spektaklio palikti žiūrovui šviesą? Ne kartą galvojau: jei tik galėčiau, šį suplanuotą spektaklį kurčiau vėliau, o dabar rinkčiausi temą, skleidžiančią šviesius tonus. Bet tuomet darkart suklūstu: o tuos vaikus palikti neišgirstus? Iškėlus sau tokį klausimą, be jokių dvejonių ateina atsakymas ir jis neturi nieko bendro su „palaukime tinkamesnio laiko“ ar „rytoj“.

Savo teatrinėje kūryboje reflektuojate dažnai paaugliams (žinoma, ne tik) kylančias problemas. Viena jų – visuomenės diktuojami stereotipai, . Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir Jūs pati ir dauguma Jūsų kolegų yra minėję apie akademijai būdingą konkurenciją. Koks tas kurį tikimasi studijomis?

Yra labai daug prieštarų ir paradoksų visame tame skambiame „koks jis“. Visai neseniai su nuostabiu jaunosios kartos Ukrainos teatro režisieriumi diskutavome, kokį aktorių išties reikėtų ruošti šiandienos teatrui. Abu sutikome, kad šiuolaikinis aktorius turi turėti gerokai didesnį vidinės jėgos arsenalą. Jeigu pati rinkčiau aktorių kursą, siekčiau, kad į jį susirinktų atviri ir itin smalsūs žmonės, mylintys ne save, o šalia esančius. Šiandien norisi aktoriaus, kuris judėtų, dainuotų, puikiai improvizuotų, gebėtų veikti ne tik „užsivėręs ketvirta siena“, bet atvirai bendraudamas su žiūrovu, kai šis – sprindžio atstumu. Norėtųsi užauginti ne atlikėją, o kūrėją, gebantį ir norintį kurti savus pasaulius, o ne atitikmenis tų, kuriuos kadaise sukūrė mūsų teatro dievai. Ir netoleruočiau vienas kito žeminimo, agresyvios konkurencijos, nuolatinės karo lauko būsenos bei alinančios savinaikos.

Esu įsitikinusi, kad mūsų specialybė neturi turėti tiek daug neigiamos energijos. Apie sunkiausius dalykus galima kalbėti, juos kurti be tamsių spąstų sau patiems. Tiems, kuriems patinka griaunamoji jėga, patinka būti griaunamiems, perimti tą jėgą ir neštis ją su savimi, tegul taip ir daro. Bet man labai trūksta šviesaus kelio mūsų teatrinėje Mekoje: per daug traumuotų, nuolat save peikiančių ir engiančių vienas kitą; kiek daug apkalbų ir negebėjimo pasidžiaugti dėl kito, kiek daug pavydo... Dėl to pati su savimi daug kovoju ir dirbu, nes buvau išmokusi daugiau neigti kitus nei pasidžiaugti jų pasiekimais. Turėjau daug nueiti, kad tai pripažinčiau ir pasakyčiau sau: „Stop. Nuo šiol mėginkime eiti kitaip.“ Atėjo etapas, kai pradėjau pastebėti šviesius dalykus, nuostabius kolegas, kūrėjus.

Dirbate Alytaus miesto teatre, o savo sukurtus spektaklius pristatote įvairių teatrų scenose. Ar skiriasi didesnių ir mažesnių miestų teatro žiūrovai? Man atrodo, kad didžiųjų miestų žiūrovai dėl įvairesnės teatrinės patirties yra atviresni formos atžvilgiu, bet dėl atvirumo sudėtingoms temoms galbūt yra kitaip?

Net suklusau. Išties su savo spektakliu „Seen“ esu apkeliavusi didelę dalį Lietuvos, bet negalėčiau įvardyti didžiųjų miestų žiūrovų skirtumo nuo mažųjų. Jeigu kūrinio tema stipri ir aktuali, ji paliečia žmogų, kad ir kur jis gyventų. Ir spektaklių formoms žmonės yra atviri. Taip, mažesnių miestų žiūrovams iš pradžių būna keista, kai mato ne tokį spektaklį, kokio tikėjosi, bet jeigu jis jiems kažkuo artimas, jie būna atviri. Kaip tik manau, kad naujoms formoms jie ypač atviri, nes nėra jų išlepinti.

Gal būta išskirtinių patirčių, susijusių su žiūrovais?

Buvo tokių spektaklių, kai nesinori važiuoti namo, buvo tokių, po kurių atsisėdi ir galvoji: kam šito reikia? Ir skirtumas tarp žiūrovų man yra toks: arba jis ateina savo noru, arba jį kas nors „priverčia“. Kai žmogus ateina genamas prievartos, tada būna vienas sudėtingiausių dialogų. Per vieną spektaklį, kai trūko kantrybė, sustabdžiau filmuotą medžiagą (tai galiu padaryti pagal spektaklio taisykles), priėjau prie nuolat besityčiojančių paauglių, atsisėdau šalia ir pasakiau: „Dievas sukūrė langus, kad pravertume juos, kai nebėra kuo kvėpuoti (nuėjusi prie lango jį atidariau), taip pat jis sukūrė duris, kad prireikus žmogus galėtų netrukdomas išeiti. Aš jas jums praveriu. Eikite, praleiskite šią valandą prasmingiau, jeigu manote, kad šis mūsų pokalbis yra niekinis. Jeigu jums išties juokinga, kai stadione prievartauja merginą, man čia būti baugu.“ Stojo tyla. Vienas vaikinas atsistojo ir išėjo. Kiti pasiliko. Po spektaklio keli jų priėjo, apkabino ir atsiprašė už tai, kad spektaklio pradžioje tyčiojosi. Po tokių spektaklių grįžti kaip išprievartautas. Bet dažniausiai po tų sunkiausiųjų ateina žinia, kad po spektaklio viena ar kelios merginos kreipėsi į mokytojus, socialinius pedagogus prašydamos pagalbos. Tai ir yra atsakymas, vardan ko eini ir eini į tą žmogišką – teatrinį ringą.

Kartą nukeliavome į mažą miestelį, dialogas su žiūrovais buvo nuostabus, o po kelių dienų gavome žinią, kad spektaklis kviečiamas sugrįžti, nes jį nori pamatyti pedagogai ir paauglių tėvai. Sugrįžome. Turėjome nuostabų pokalbį su suaugusiais.

Ir turiu vieną pavyzdį apie stereotipus. Vieną rytą pramerkusi akis išvystu, kad atvažiavome rodyti spektaklio į Vilniaus statybininkų rengimo centrą. Sakau: „Jūs gal juokaujate? Čia vien vaikinai, jiems bus visiškai neįdomu. Gal geriau pravesti aktoriaus meistriškumo dirbtuves?“ Kvietusi pedagogė patikino, kad spektaklį paaugliai išsirinko patys. Kūnu nuėjo šiurpulys. Po dešimties minučių spektaklio atvirai jiems pasakiau: „Žinot, atvykusi čia ryte maniau, kad bus baisu, nes jūs esate priversti čia ateiti. Sakiau, kad jūs nesuprasite, apie ką bus kalbama, kad nenorėsite bendrauti. Visą laiką skalambijau, kaip blogai vadovautis stereotipais, o šįryt padariau tą patį. Man be galo gėda. Stoviu dabar prieš jus kaip strutis, tik šalia manęs nėra smėlio, kuriame iš gėdos galėčiau paslėpti savus išraudusius skruostus. Ir kaip gerai, kad nepersimato siela. Ji ne raudona iš gėdos, ji mažų mažiausiai juoda. Ačiū už šią dovaną. Yra ko pasimokyti…“ Po to jie atvyko į Alytų pažiūrėti kito mano monospektaklio, antrosios triptiko dalies, o dabar savomis istorijomis prisideda prie trečiojo monospektaklio. Ar gali būti nuostabiau?

Kaip žiūrovai reaguoja į interaktyvumą, pavyzdžiui, Jūsų spektaklyje „Ki(t)okia“, kuriame prašoma reaguoti į klausimus šviečiančiu telefonu, žinodami, kad juos stebite ne tik jūs, bet ir sėdintis gretimoje kėdėje?

Labai priklauso nuo žiūrovo, jo atvirumo ir to, kaip jis jam pasiruošęs. Esu įsitikinusi, kad jeigu nematome pakeltų telefonų žibintuvėlių, didžioji dalis žiūrovų savo viduje atsako su vidiniais žibintuvėliais. Žinoma, be galo gera, kai žiūrovai pasiduoda mūsų bendravimui, tačiau ne visada reikia matyti akimis. Užtenka kelių minučių, kad pajustum, koks bus dialogas ir kokį kelią spektaklio metu reikia pasirinkti. Būna, kad pasirenkamas neteisingas kelias ir vidury spektaklio būtina keisti kryptį. Bet būna tų ypatingų atveju, kai su žiūrovais einame koja kojon.

Interaktyvumas – vienas mano triptiko segmentų. Tik jis skirtingas: spektaklyje „Seen“ su žiūrovais kalbamės verbaliai, „Ki(t)okia“ – šviesomis. Ir tai nėra „šiaip sau“ pasirinktas kelias. Buvo smalsu patyrinėti, kaip žiūrovams bendrauti jaukiau: kai turi atsakyti šviesoje ir garsiai, ar tamsoje pakelta šviesa, kai ją junta tik šalia esantys. Galutinis atsakymas turbūt ateis su trečiuoju monospektakliu. Net neabejoju, kad tas kelias, kuriame žiūrovui būtų jauku ir gera bendrauti, dar pakeliui. Kurdama šį triptiką supratau, kad kol kas savo kūriniais noriu ne kalbėti nuo scenos, o kalbėtis su žiūrovu, būdama greta.

Viename Jūsų interviu skaičiau apie gautą pasiūlymą kurti spektaklį apie paauglių vienas kitam siunčiamas tam tikro turinio nuotraukas. Ar tai daro įtaką Jūsų kūrybinių projektų pasirinkimui?

Taip, ne kartą po spektaklio žiūrovai priėjo ir klausė, ar nekursiu spektaklio viena ar kita tema. Šiuo metu žiūrovas man pats parodo, ką nori girdėti, matyti, pajausti, ko trūksta, kas praleista. Ne kartą buvau apkabinta ir prašoma nenustoti eiti tuo keliu, kuriuo einu. Šie spektakliai turi vieną vertę (nekalbu apie meninę, apie ją būtų per daug akiplėšiška pasisakyti): žiūrovai suklūsta, kai kurie pradeda gydytis, kai kurie bent akimirką stabteli. Kai kūriau „Ki(t)okią“, nebuvau pagalvojusi, kad po premjeros sulauksiu klausimo: „Andra, ką man daryti?“ Ir štai ta keturiolikmetė šiuo metu sūpuoja mergaitę. Vien dėl šios merginos ir jos dukros buvo verta sukurti „Ki(t)okią“. Galėčiau pasakoti ir pasakoti spektaklius lydėjusias istorijas, bet tai jau būtų nebe interviu, o knyga.

Kai teatre atsiribojama nuo literatūrinės medžiagos ir imamasi kurti savo tekstą, be to, aktualiomis ir socialiai jautriomis temomis, jaučiu grėsmę susidurti su asmenišku, vienpusišku požiūriu. O jaunimo auditorija, reikia pripažinti, imli informacijai ir ne visuomet turinti kritinį požiūrį bei išlaikanti distanciją. Savo kūryboje to išvengiate, laviruojate. Kaip pavyksta netapti didaktiškai?

Jeigu sakyčiau, kad visada išvengiu vienpusiškumo, meluočiau. Turiu kontroliuoti, „skenuoti“ save. Kartais nepavyksta ir jaučiu, kad per spektaklį imi stiprinti vieną pusę, tada reikia laiku pričiupti ir spausti kitą pedalą. Kadangi per spektaklius daug improvizuoju, savikontrolė ir laisvė turi eiti koja kojon. Mano užduotis – ne duoti atsakymus, o užduoti klausimus: nemeluojant, nedramatizuojant, bet išlaikant, kiek tik įmanoma, vidinę tiesą bei parodant pavyzdžius, kurie nėra sukurti, o yra šalia mūsų.

Tarkime, spektaklis „Ki(t)okia“ niekada nebus toks pat, koks buvo vakar. Jame yra vienuolika monologų, iš jų žiūrovas išgirsta tik aštuonis. Per spektaklį pajaučiu, kuriuos monologus tą vakarą galiu sakyti, ar juos reikia trumpinti, ar plėsti, o kurių nesakyti iš viso. Kadangi viskas vyksta improvizacijos forma, kartais nukenčia literatūrinė kalba, kartais vokalas (spektaklyje atliekamos septynios dainos), o kartais įvyksta stebuklas ir visas kūrinys suskamba nuosekliai, atvirai, be skubos, streso.

Kuriant spektakliams literatūrinę dalį, daug ieškoma įvairių pusių, kad tema būtų paliesta be stipraus grūmojimo ir didaktikos. Todėl buvo žmonių, stipriai supykusių, kodėl per spektaklį nepasakiau: abortai – žudymas. Kaip galiu tai daryti? Net jeigu mano nuomonė ir tokia, aš, kaip kūrėja, galiu supažindinti su tema, su situacijomis, duoti pavyzdžių, kaip gali būti vienaip ar kitaip, bet atsakymus turi pasirinkti kiekvienas žmogus. Kas aš tokia, kad duočiau atsakymus? Tai labai stipriai pajutau, kai keturiolikmetė paklausė patarimo: ką man daryti? Pokalbiai su ja ir jos mama parodė, kad nuo scenos kalbėti galime daug ką, bet kai situacija atkeliauja ne su literatūra, o tikrovėje, visas žinojimas dingsta, visi monologai ištirpsta, pasilieka esmė. Tąkart supratau, kad galiu tik prisidėti buvimu šalia, pažadėti pagalbą, kurią galiu suteikti, palaikymą, bet sprendimą turi priimti pats žmogus, žinodamas, kad bet koks sprendimas nebus pasmerktas. Šiandien didžiuojuosi tos merginos drąsa ir pasirinkimu, ypatingas jausmas matyti ir girdėti jos džiugesį ir didžiulę meilę mažylei.

Kuriant monospektaklius didžioji sprendimų dalis priklauso Jums. Kokias temas turi reflektuoti bei kokiomis savybėmis pasižymėti režisierius / -ė, kad Jūs imtumėtės vaidmens spektaklyje?

Visų pirma turiu pasitikėti juo kaip vedliu. Pavyzdžiui, prieš karantiną kūrėme „Makbetą“ su režisieriumi iš Sakartvelo Paata Tsikolia. Kai sužinojau, kad man patikėtas Ledi Makbet vaidmuo, negalėjau patikėti. Į repeticijas ėjau labai atsargiai, bet po dviejų repeticijų supratau: eisiu, kad ir kur šis kūrėjas ves. Be galo gaila, kad iki premjeros likus dviem dienoms teko sustoti, bet tikiu, kad rugsėjį turėsime stiprią premjerą.

Taip pat žinau, kad niekada negalėčiau kurti su režisieriumi, kuris nemėgsta to, ką kuria, visa daro tik tam, kad parodytų save. Esu šį baisų jausmą patyrusi ir daviau sau žodį, kad daugiau niekada nekursiu su tuo, kuris meluoja, negerbia nei šalia esančių, nei žiūrovų. Taip pat negalėčiau būti scenoje ir kalbėti apie nieką arba veikti spektaklyje, kuris išduoda mano vertybinį pamatą. Tada jau geriau apskritai atsisakysiu. Šiuo klausimu esu labai griežta, esu atsisakiusi ne vieno vaidmens. Man teatras nėra „pinigėlių“ surinkimo punktas. Teatras, skirtas vaikams, – dar viena stipri ir skaudoka tema, bet apie tai kitąkart.

Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta šiuolaikiniam Lietuvos teatrui?

Atvirumo ir tylos.

Kokios perspektyvos jaunam teatro kūrėjui, ar pakanka platformų pristatyti save žiūrovams?

Manau, kad tikrai taip. Scena nėra vien tik pakyla, siena, lubos, apšvietimas, garsas. Jeigu labai norisi, jeigu turi pagrindą – temą – ir labai nori ja pasikalbėti su žiūrovu, gali bet kurią akimirką išeiti į miestą ir tą žiūrovą sutikti. Labai pasigendu nutrūktgalviškumo. Per daug norima „gauti“, „patekti“, „sulaukti“. Kai išties viskas gali įvykti daug paprasčiau. Nereikia, kad kažkas „įsileistų į teatrą“. Jį galima susikurti bet kokioje erdvėje – gatvėje, turguje... Jeigu šiuo metu būčiau akademijos studentė ar bebaigianti ją, visa daryčiau kiek kitaip: ieškočiau ne teatro, kuriame galėčiau kurti, o temų, kurias tyrinėčiau, ieškočiau erdvės, kurioje galėčiau savą istoriją pasakoti, bet tai tikrai nebūtų teatras, kaip pastatas. Labai linkėčiau kiekvienam visų pirma praeiti lauko kūrėjo etapą ir iš jo pasisemti kiek įmanoma daugiau patirties. Tai milžiniška patirtis, kurią ne vienas per skubą ir perdėtą pasitikėjimą „prametėme“.

Dėkoju už pokalbį!