Teatras

Aušra Kaminskaitė

Apie knygą „Globalus cirkas: Kvebeko cirko ribų plėtimas“

2016-aisiais McGill-Queen’s universiteto Monrealyje leidykla išleido Louis Patricko Leroux ir Charles’io R. Batsono sudarytą knygą „Globalus cirkas: Kvebeko cirko ribų plėtimas“ („Cirque Global: Quebec’s Expanding Circus Boundaries“). Tai viena iš nedaugelio knygų apie šiuolaikinį cirką, parašytų anglų kalba. Kai 2017-aisiais Monrealyje teko lankytis Nacionalinės cirko mokyklos bibliotekoje, ji, žinoma, pasirodė kiek mažesnė nei Vakarų Europos teatro mokyklų knygoms skirtos salės, tačiau po pastatą vedžiojęs darbuotojas patikino, kad šimtai čia esančių knygų analizuoja būtent cirką, ir, žinoma, beveik viskas išleista prancūziškai.

Kamilė Pirštelytė

„Kosmos Theatre“ internetinis spektaklis „Protestas“

Evoliucija paremta taisykle: norint išgyventi, reikia prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Šią taisyklę pandemijos aplinkybėmis, regis, galime priskirti ir teatrui. Kad ir kaip nesinorėtų, kad ir kaip nepatogu lįsti iš įprastų kūrybinių šablonų, vis dėlto esi priverstas rinktis – arba veiki, arba pasitraukti, tikintis, kad pavyks kaip nors išvengti šios užklupusios sisteminės audros pasekmių.

Miglė Munderzbakaitė

Pokalbis su Greta Gudelyte ir Egle Kazickaite

Su „Apeirono“ teatro režisierėmis, aktorėmis Greta Gudelyte ir Egle Kazickaite kalbamės apie kūrybą, teatralų problemas bei karantino išbandymus, lėmusius naujų formų paieškas.

Kai kiti teatrai ėmėsi rodyti spektaklių įrašus, „Apeirono“ teatras pristatė naują projektą – „Šiurpių“ serijas. Scenoje „Šiurpės“ pasakoja modifikuotas mūsų tautosakos siaubo istorijas. O per karantiną atvirose erdvėse kuriami pasakojimai apima platesnius kontekstus. Kaip atsiranda šiurpių pasakojimai?

Greta: Anksčiau per LRT buvo tokia laida „Pasakėlės iš rūsio“, kuriai būdingas ciniškas humoras ir neslepiama kičo stilistika bei absurdas. Nors tai siaubo pasakos, jas žiūrėdama jausdavausi jaukiai. Kodėl? Gal todėl, kad toje laidoje nebuvo bandoma apsimetinėti, kad neapsimetinėjama. Tai jaukus nuo perfekcionizmo nutolęs falšas. Iš to susikuria savita realybė, turinti žavesio.

Ramunė Balevičiūtė

Pokalbis su Vytautu Michelkevičiumi

Meninis tyrimas – tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.

Julijus Lozoraitis

Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“

Nuo COVID-19 karantino Lietuvoje pradžios praėjo lygiai du mėnesiai. Žiniasklaidoje ir internete taip įkyriai buvo kartojama, jog nuo šiol viskas bus kitaip, kad parūpo tą „kitaip“ kuo skubiau išvysti. Dėl to smalsumo nuskubėta į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų Vilniuje (LTMKM), į Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų parodą. Ši paroda yra pradžia renginių ciklo „Kvadratas“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybai, jį rengia LTMKM ir „Meno fortas“. Beje, ciklo „Kvadratas“ pradžia buvo numatyta tą nelemtą „juodąjį penktadienį“, kovo 13 dieną, jis turėjo prasidėti kitu renginiu. Bet tai, kad Nekrošiui skirtas ciklas prasideda nuo Matvejevo nuotraukų, yra, mano galva, labai dėsninga ir teisinga.

Miglė Munderzbakaitė

Interviu su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba

Jauno muzikos kūrėjo Jokūbo Tulabos kūrinius galima išgirsti skirtingų teatrų – Lietuvos rusų dramos, Keistuolių, Panevėžio Juozo Miltinio dramos, „Teatrono“ – spektakliuose. Kompozitorius sukūrė muziką vaikų spektakliui „Ilgoji pertrauka“ (2016, rež. Olga Lapina), kuris buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Roberto Zucco“ (2018) Tulabos elektroninės muzikos motyvai kūrė energingo, intensyvaus vyksmo įspūdį. Režisieriaus Gildo Aleksos spektaklyje „Kandidas, arba optimizmo mirtis“ (2019) pateikė efektyvias paraleles tarp kino filmų ir dramaturginės medžiagos. Menininkas kuria muziką ir filmams – 2019 m. sukūrė garso takelį režisieriaus Artūro Jevdokimovo dokumentiniam filmui „Second Hand“ (2019). Tulaba savo kūrybą pristato ir individualiai, ir duetu „Tillae“ bei prodiusuoja kitus muzikos atlikėjus. Su kompozitoriumi kalbamės apie tai, kaip kuriama muzika teatro scenai, dirbant su režisieriais ir kūrybine grupe.

Aušra Kaminskaitė

Pokalbis su režisiere Yana Ross

Aprašyti režisierės Yanos Ross veiklą galima labai pompastiškai. Nuo 2007-ųjų kurdama Lietuvoje ji vis dar yra vienintelė moteris, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už režisūrą (ir šįmet pretenduoja gauti antrą). Nuo 2008-ųjų, greta kūrybos Vilniuje, ji yra stačiusi spektaklius stipriausiuose Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos, Lenkijos ir kitų šalių teatruose. Nuo 2019-ųjų yra viena iš „Schauspielhaus Zürich“ teatro Šveicarijoje meno vadovų.

Ingrida Ragelskienė

„Kosmos Theatre“ internetinis spektaklis „Protestas“

Tik dėl karantino patyriau, kad egzistuoja daug stipresnė emocija už pyktį. Anądien po kelių mėnesių susilaikymo vėl įlipusi į viešąjį transportą, pataikiau atsistoti prie tokios pačios – jokios kaip mes visi, tiesiog kaukėtos moters. Toji akimirksniu – žodžiais ir judesiais – pareikalavo, kad padvigubinčiau tarp mūsų būtiną socialinį atstumą. Pažvelgiau į šią situaciją iš šalies – regėjau save, vangiai ir visiškai abejingai paeinančią į šalį, ir tą moterį, kamščiu išlekiančią iš autobuso, vos tik jam sustojus. Akivaizdu, ji jautėsi nesaugi ir savo elgesiu bandė tiesiog apsiginti, bet man tai nekėlė jokių emocijų, išskyrus abejingumą. Kaip, beje, ir aplinkiniams.

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su Oskaru Koršunovu II

Žiūrint Tavo spektaklį pirmiausia ir apima jausmas, kad ypatingai atidžiai perskaitytas Čechovas.

O žiūrėdamas be galo daug rusiškų pastatymų, kurie yra labai paveikti pirmojo stanislavskiško pastatymo ir čechoviškos statymo tradicijos, Čechovo tiesiog nejauti, tik siaubingą nuobodulį, šimtus kartų kartojamas tas pačias, visiškai netikras intonacijas. Kad pajustum Čechovą, visų pirmą jį reikia perkelti į šią dieną, suteikti jam gyvų intonacijų. O kad tai įvyktų, pirmiausia reikia totalaus šoko, totalaus sugriuvimo. Ir, aišku, žiūrovas tą šoką patiria, kai pamato aktorius, kurie visiškai nevaidina, visiškai neslepia, kas jie tokie, kurie iš pradžių vieni kitus vadina vardais, iš scenos išeina į žiūrovų salę... Maskvoje net buvo prigijęs posakis „čaikakoršun“ („žuvėdravanagas“).

Goda Dapšytė

Spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“

Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.