7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pabūkime lobių savy ieškotojais

Pokalbis su Deividu Breive

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 16 (1337), 2020-04-24
Teatras
Deividas Breivė. D. Ščiukos nuotr.
Deividas Breivė. D. Ščiukos nuotr.

Jaunosios kartos teatro ir kino aktorius Deividas Breivė, vaidinantis Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose „Iš kūno ir kraujo“ ir „Bestuburiada“, Jaunimo teatro spektaklyje „Pasirinkimas“, taip pat seriale „Černobylis“ bei „Širdys“, dalijasi mintimis apie vaidmenis teatre bei kine ir šiandieninę profesijos situaciją mūsų šalyje.

 

Kaip ir visus, kultūros žmones užklupo ši keista, nenumatyta situacija, nulemta viruso. Kaip šiandien Jums sekasi? Kokios veiklos dabar dominuoja Jūsų kasdienybėje?

Sekasi palyginti visai neblogai. Aišku, kartais būna dienų ar akimirkų, kai viduje atsiranda šioks toks beviltiškumas ar kažin koks ilgesys (na, dar prisideda tai, kad šiuo laikotarpiu gyvenu vienas), bet įvairios veiklos padeda tai nustumti į šalį. Namie piešiu, kuriu grafinio dizaino darbus, žiūriu filmus, beatbox’inu, skaitau. Nors šis laikas ir nėra itin lengvas, vis dėlto turėtume jį priimti, taip ne tik saugodami save ir aplinkinius, bet ir atrasdami naujų spalvų, veiklų, užsiėmimų. Pabūkime lobių savy ieškotojais.

 

Naujausias Jūsų darbas teatre – Liuciferio vaidmuo režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“. Kaip buvo pasirinkta būtent tokia Jūsų personažo raiška (itin platus balso, garsų, veido mimikos spektras, kuriantis stiprų įspūdį)?

Mato Vildžiaus pjesėje Kainas paragauja GVG – Gyvybės Vaisiaus Gabalėlio, po to ir prasideda toji keista, trūkčiojanti, haliucinacinė kelionė su Liuciferiu. GVG – tai tarsi psichodelinis narkotikas, leidžiantis Kainui pamatyti pasaulį kiek kitokiomis spalvomis, nei jis pratęs. Tiek Vildžiaus pjesėje, tiek Bartoševičiūtės vizijoje buvo gyva psichodelinės kelionės į pragarą idėja, tad nuo jos atsispirdamas ėmiausi kurti atitinkamą Liuciferį, kuris iš esmės simbolizuoja, kalba ir rodo tai, ką mato Kainas per GVG kelionę. Liuciferis tampa Kaino emocinių ir vizualinių patirčių veidrodžiu žiūrovui. Kadangi toji psichodelija pasireiškia įvairiu spalviniu, garsiniu ir emociniu dinamiškumu, pasirinkau ir tai atitinkančią išraišką. Be to, norėjau, kad ji būtų kiek įmanoma artimesnė ir jaunam žiūrovui, nesinorėjo kurti klasikinio kipšiuko.

 

Koks vaidmens kūrimo metodas Jums priimtiniausias? Ar yra toks, kurio dar neišbandėte, bet norėtumėte, tik laukiate tinkamo režisieriaus / -ės?

Manau, kad priimtiniausias metodas yra tas, kuris leidžia savo asmeninę patirtį, žinias pritaikyti scenoje ir taip sukurti tikrą, gyvą žmogų / vaidmenį. Negaliu pasakyti, kad naudoju kažkokį konkretų metodą, daug kas viduje vyksta intuityviai, kai net nelabai gali tiksliai pasakyti, kaip vaidmuo ir jo psichologija kuriasi. Mano pagrindinė siekiamybė – vaidmenyje atrasti patį save ir nuo to atsispirti kuriant. Negalėčiau sakyti, kad yra kažkoks konkretus metodas, kurį norėčiau išbandyti su tam tikru režisieriumi ar režisiere, bet tikrai norėčiau labiau pasigilinti į Meisnerio techniką.

 

Jūsų nuomone, kokias temas šiandieninis Lietuvos teatras reflektuoja per mažai? Ir kokios literatūros pastatymų galėtų būti daugiau ar mažiau?

Visada svajojau Lietuvos teatre pamatyti darbų, besiremiančių mokslinės fantastikos žanru (be ateivių ar erdvėlaivių), kuris galėtų nukelti žiūrovą į šiek tiek tolimesnę ateitį ir taip atskleisti įvairius socialinius trukdžius, požiūrį į pasaulį, atvirumą ir uždarumą, santykį į žmogų, patį save. Manau, šis žanras galėtų padėti žmonėms bei visuomenėms pagalvoti į priekį ir galbūt po truputį uždaryti kelią globalioms problemoms, kurios jau šiandien mums, deja, nėra svetimos.

 

Ar tarp aktorių turite autoritetų?

Žinoma, ir iš Lietuvos, ir iš svetur. Išskirčiau Valentiną Masalskį ir britų aktorių Gary Oldmaną.

 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Jūsų kurso vadovas buvo Vidas Bareikis. Ką iš jo jaučiatės perėmęs?

Iš Bareikio perėmiau tikrai nemažai. Visų pirma nebijojimą būti atviram ir jaustis prieš kitus taip, kaip iš tikrųjų jautiesi, drąsą neslėpti savo jausmų, abejonių, baimių. Šios žmogiškos vertybės man padėjo geriau pažinti save. Vaidybos praktikoje Bareikis išmokė maksimaliai išnaudoti sceną, patį save, be baimės eiti all-in režimu ir, svarbiausia, nebijoti suklysti. Taip pat leido suvokti, kad aktorius – tai ne pusbadžiu gyvenantis žmogus, užsidaręs tarp keturių sienų, siekiantis išgimdyti gyvenimą, idėjas, prasmes ir t.t. Aktorius – žmogus, keliaujantis per tikrą pasaulį, tikras patirtis, sutinkantis tikrus žmones, o visa tai galiausiai ir leidžia scenoje sukurti ką nors tikro ir turinčio tvirtą pamatą. Be to, aktoriai – taip pat ir verslininkai, gebantys pateikti save rinkoje, bet kartu išlaikyti orumą.

 

Vieni aktoriai į vaidmens kūrimo procesą žvelgia romantizuotai, kiti jį apibūdina kaip darbą, turintį aiškią struktūrą ir, atrodytų, niekuo nesiskiriantį nuo kitų veiklų. Kaip Jūs matote šį procesą?

Man vaidmens kūrimas niekada nebus lygus bet kokiam kitam darbui. Taip yra todėl, kad vaidmens kūrimas nėra vien tik kūno kalbos, balso, veido mimikos ir psichologinių gestų sugalvojimas. Tai yra tik išorė, pirminis įvaizdis, paveikslas / ženklas. Sudėtingoji vaidmens kūrimo proceso dalis man prasideda tada, kai imu gilintis į personažo psichologiją, pasaulėžiūrą, pamatines idėjas. Būtent čia patiriu akistatą su pačiu savimi, nes nuo savęs juk niekada nepabėgsi. Visi vaidmenys galų gale filtruojasi per paties aktoriaus asmenybę. O akistata su savimi – ne itin lengvas potyris. Per procesą gali savyje pamatyti dėmių, kurios, pasirodo, ėdė tave ilgą laiką, arba atvirkščiai – savyje atrandi naujų minčių, suvokimų, galinčių teigiamai pakreipti žvilgsnį ateinančiomis dienomis. Tai tarsi psichoterapija su pačiu savimi. Bet! Tos psichoanalizės nebus be prieš tai atliktos išsamios teksto analizės.

 

Kuriate vaidmenis Lietuvos teatrų scenose ir lietuvių bei užsienio režisierių filmuose. Kas Jums artimesnis – teatras ar kinas? Kuriame (nu)matote didesnes karjeros perspektyvas?

Man vis dėlto artimesnis yra kinas, tačiau teatro tikrai niekada nepaliksiu. Daug smagiau ir perspektyviau yra būti ir ten, ir ten. Manau, kad šiandieninėje Lietuvoje vien tik iš kino neprasimaitinsi ir didelės karjeros nesusikursi, nes produkcijos yra tiesiog per mažai, o ir kažin ar režisieriai, prodiuseriai bei žiūrovai norėtų tą patį veidą matyti kiekviename filme. Tad, manau, Lietuvoje didesnės karjeros perspektyvos gimsta iš buvimo ne viename taške. O jei jau atsiras daugiau darbų užsienyje, laikas parodys, kaip ten bus.

 

Dalis aktorių save išbando ir kaip režisieriai. Ką Jūs apie tai manote? Galbūt taip pat turite planų peržengti aktorystės ribą?

Manau, kad tai labai sveikintina. Pažinti teatro / kino pasaulį ne tik iš vienos profesinės pozicijos reiškia plėsti patį save, kaip kūrėją, leisti sau išmokti kitų kalbos ir motyvų. Tai neabejotinai veda į dar didesnį profesionalumą, jam vystytis padeda ne savojo darbo aukštinimas ar idealizavimas, o komandinė jungtis, kurioje svarbus tampa kiekvienas kuriantysis.

 

Vaidinote režisieriaus Justino Krisiūno filme „Širdys“ pagal rašytojo Leonido Jacinevičiaus kūrinį, kaip ir Raimundo Banionio filmas „Neatmenu tavo veido“. Abiejuose filmuose įdomus, nevienpusiškas Grigo personažas. Ar kuriant šį vaidmenį Jums turėjo įtakos aktoriaus Augusto Šavelio suvaidinto Grigo įvaizdis?

Iki sužinodamas, kad filmuosiuosi šiame filme, apie jo 1988 m. pirmtaką nebuvau girdėjęs. Kai sužinojau, kad yra toks filmas, nusprendžiau visiškai juo nesiremti, kad nebūtų jokio pasąmoninio noro ką nors atkartoti, pasiskolinti ir t.t. Tad vaidmeniui ruošiausi „iš savęs“ bei konsultuodamasis su režisieriumi.

 

Esate iš Panevėžio, tad kaip vertinate Juozo Miltinio dramos teatro situaciją? Ko reikėtų šiam teatrui, ką būtų galima keisti?

Šia tema nelabai galiu plėstis ar spekuliuoti, nes nesu gerai susipažinęs su tuo, kas ten vyksta. Galiu tik pasakyti, jog džiaugiuosi, kad meno vadovo postą gavo Aleksandras Špilevojus, kuris man visada atrodė energingas, darbingas ir perspektyvus kūrėjas. Tad linkiu jam sėkmės ir tvirtybės.

 

Dėkoju už pokalbį!

 

Deividas Breivė. D. Ščiukos nuotr.
Deividas Breivė. D. Ščiukos nuotr.
Deividas Breivė, Kamilė Lebedytė, Saulė Sakalauskaitė ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Bestuburiada“. V. Ruzgaitės nuotr.
Deividas Breivė, Kamilė Lebedytė, Saulė Sakalauskaitė ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Bestuburiada“. V. Ruzgaitės nuotr.
Andrius Alešiūnas ir Deividas Breivė spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Alešiūnas ir Deividas Breivė spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Deividas Breivė ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Deividas Breivė ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“. D. Stankevičiaus nuotr.
Greta Šepliakovaitė, Andrius Alešiūnas ir Deividas Breivė spektaklyje „Bestuburiada“. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Šepliakovaitė, Andrius Alešiūnas ir Deividas Breivė spektaklyje „Bestuburiada“. V. Ruzgaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Deividas Breivė filme „Širdys“.
Deividas Breivė filme „Širdys“.