7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Priedas prie erezijos nr. 3: vartojimo instrukcija

Apie teatro civilizaciją

Julijus Lozoraitis
Nr. 16 (1337), 2020-04-24
Teatras
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.

Instrukcijos yra labai naudingas, kartais stačiai privalus dalykas, ypač teatre. Štai toks pavyzdys: 2014 m. vasara, Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) Jonas Vaitkus pradeda repetuoti „Karalių Lyrą“. Pagrindinis klasikinės tragedijos įvykis čia lyg ir aiškus: despotas senis karalius išdalina savo žemes dukroms, ir nuo to prasideda tragiškas įvykių virsmas. Bet režisierius sugeba suaktualinti klasiką: svarbiausios tampa ne karalystės dalybos, o įvykiai, kurie, kaip įsivaizduojama, galėtų vykti anksčiau, iki pjesės pasakojimo pradžios. Kada karaliui apskritai toptelėjo galvon ši beprotiška idėja – savanoriškai atsisakyti sosto ir išdalinti žemes, kai jis dar kupinas ryžto, jėgų ir pašėlimo. Taip Lyro istorija, kaip ją sumąstė Vaitkus, tapo ne tradicine pasaka apie išniekintą sukriošusią karaliaus senatvę, o šiuolaikiniu siužetu apie neeilinių gabumų žmogų, kuris, turėdamas neribotą valdžią, padarė mirtiną eksperimentą, metė iššūkį savo likimui. Dėl šio eksperimento Lyras, išsiveržęs iš likimo spąstų, iš banalios gyvenimo rutinos, išvydo realų ir siaubingą visatos vaizdą ir per tai pražuvo.

 

Visas šias subtilybes ir gelmes, kad jos būtų deramai suvoktos, reikėjo kažkaip paaiškinti žiūrovams. Tam tikslui teatruose nuo seno yra gaminamos programėlės. Bėda ta, kad šiame teatre iš viso nebuvo spektaklių programėlių. Neva taupumo sumetimais jų buvo atsisakyta. Teatro fojė tarsi sovietinių laikų valgyklos valgiaraštis kabodavo vienišas rėmelis su sausa informacija apie tos dienos spektaklį. Prasidėjo nuožmi kova dėl programėlių. Administracijai buvo aiškinama, kad teatre spektaklių programėlės yra privalomas dalykas. Po įnirtingų ginčių išsikovota, kad programėlių informacija būtų spausdinama dauginimo aparatu ant standartinių A4 lapų. Vėliau administracija patvirtino perlenkto atviruko dydžio programėles, kurios, kaip buvo teigiama, „galėtų tilpti į bet kurios Gariūnų prekeivės ridikiulį“. Į pastabą, kad teatras galėtų apsieiti ir be žiūrovų iš Gariūnų, buvo sureaguota itin sopiai.

 

Atėjus „Karaliaus Lyro“ premjerai, teatro koridoriuose vyko azartiška tarpusavio konkurencija: vieni teatro darbuotojai bruko žiūrovams „gariūniško“ tipo atvirukus beveik be informacijos, kiti paslapčia dalino A4 formato lapus su išsamia „instrukcija“. Joje buvo kruopščiai išdėstyta apie kūrėjams atsivėrusias Williamo Shakespeare’o tragedijos paslaptis, apie teksto vertimo subtilybes ir apie tai, kodėl režisierius šiame pastatyme atsisakė ir dekoracijų, ir kostiumų, išleido į sceną aktorius praktiškai nuogus. Nesunku nuspėti, kad „gariūniški“ atvirukai direktyviniu būdu nustelbė A4 formato instrukcijas.

 

O štai kitas panašus atvejis tame pačiame teatre po ketverių metų. Režisierius Oskaras Koršunovas su aktoriais įsirėžęs dorojo scenoje Mariaus Ivaškevičiaus „Rusišką romaną“. Azarto pagautas, jis garsiai svajojo ir apie išsamią spektaklio programėlę, kuri turi būti kaip nuodugni naudojimo instrukcija. Žiūrovams, be visa kito, ten turėjo būti paaiškinta, kodėl ir kaip spektaklyje apie Levą Tolstojų atsirado epizodas su bitlų „Imagine“, su „žolės rūkymu“, su topless moterimis ir hipių „orgija“, ir t.t. Atsakingas už programėles asmuo čia pat gūžėsi į kėdę, nes žinojo griežtą direktoriaus nurodymą: „Jeigu Koršunovui reikia ypatingos spektaklio reklamos, lai jis pats ją sau ir rengia.“ Po to įvyko dar vienas nervingas pokalbis direkcijoje. Atsakingas už programėles asmuo perspėjo: jeigu nebus tokios programėlės, kokios nori statytojas, bus skandalas. Valdžia darsyk fiksavo: šio spektaklio reklama bus įprasto „nulinio lygio“, t.y. tokia pat kaip ir kitų kasdieniškų spektaklių – be abejo, su „gariūniška“ programėle. Artėjo „Rusiško romano“ premjeros diena. Režisierius, pamatęs, kad programėlės-instrukcijos nė kvapo, išdeda teatro vadovybę į šuns dienas. Vadovybė besiteisindama darniai rodo pirštais į atsakingą asmenį, kurį po to bemat dėl hipertoninės krizės išveža greitoji. Režisieriaus nurodymu pjesės autorius skubiai parašo tekstą „programėlei-instrukcijai“. Premjeros dieną režisierius pats vaikštinėjo tarp publikos ir bruko žiūrovams programėles su savo ir pjesės autoriaus sukurpta spektaklio „naudojimo instrukcija“...

 

Ir dar vienas panašus charakteringas atvejis iš to paties teatro gyvenimo. Savo karjeros Lietuvos rusų dramos teatre pabaigai Vaitkus pernai driokstelėjo gigantišką misteriją buf pagal Vladimirą Majakovskį „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“. Į įmantrų ir kietai sukaltą spektaklio scenarijų čia sulydyta daug dalykų. Pirmą spektaklio dalį ištisai sudaro poeto paskutinio priešmirtinio skandalingojo susitikimo su skaitytojais stenograma (susitikimas įvyko 1930 m. balandžio 9 d., o po savaitės poetas nusišovė). Poetą čia puikiai įkūnija ir Majakovskio eiles tobulai skaito Valentinas Krulikovskis. Per pertrauką teatro fojė ir visuose užkaboriuose aktoriai deklamuoja futurizmo ideologo Filippo Tommaso Marinetti manifesto tekstus (patį Marinettį prieš tai spektaklyje įgyvendina ekstravagantiškas Andrius Darela). Antroje spektaklio dalyje scenoje karaliauja dailininko Jono Arčikausko vizuali orgija, o teksto esmę sudaro, be Majakovskio poezijos, jo meilužių Lilios Brik ir aktorės Veronikos Polonskajos laiškai. Žiūrovams visos šios svarbios spektaklio teksto aplinkybės lieka nepasiekiamos. Tad ir spektaklio įspūdis ištinka publiką emocingai galingai, bet gana beprasmiškai. Programėlė-instrukcija čia būtų itin pravertusi; maža to, prieš tokį įvairialypį ir gilaus turinio spektaklį, koks yra Vaitkaus „Tryliktas apaštalas...“, išsamią instrukciją žiūrovams pateikti tiesiog privalu. Bet... šis atsakingas baras teatre tuo metu buvo apskritai panaikintas...

 

Kodėl čia dėstomos visos šios teatro užkulisių istorijos? Kad būtų matyti, kaip kartais aršiai teatras ir antiteatras kovoja po teatro rūmų stogu. Ir kad būtų pailiustruotos kelios kertinės mintys. Pirmoji mintis yra apie civilizaciją. Iš įvairių surastų civilizacijos termino apibrėžimų ypač tiko šis: „Civilizacija yra procesas, kurio metu visuomenė ar vieta pasiekia pažangų socialinės ir kultūrinės raidos ir organizavimo etapą.“ Vadinasi, civilizacija yra ne būvis, o procesas. Dabar jau galime konstatuoti, kad esame išskirtinės Lietuvos teatro civilizacijos pabaigos liudininkai. Stambių formų, maksimalių kūrybinių ambicijų, karnavalinės kosmogonijos teatro raidai nubrėžta griežta finalinė pabaigos „raudona linija“. Dar rusų klasikas kritikas Visarionas Belinskis XIX a. suformulavo mintį, jog padriki sėkmingi kūriniai, kad ir kokie būtų talentingi, dar nepakankama prielaida, kad meno rūšis pasiektų civilizuoto reiškinio lygį[i]. Taip nuo šiol, manyčiau, bus ir su šiuolaikiniu Lietuvos teatru. Dėl įvairių likimo posūkių į visuomenės aktualijų užribį nukeliavo mūsų teatro gigantų Eimunto Nekrošiaus ir Vaitkaus meniniai kosmosai. Jų kūrybinis palikimas akimirksniu tapo archeologija. Likę mūsų teatro riteriai (tyčia neminėsiu pavardžių) kuria skirtingo puikumo lygio spektaklius, bet jie atstovauja jau žlugusiai civilizacijai. Mums belieka tik gilintis ir mėginti iššifruoti tuos archeologinius artefaktus.

 

Pavyzdžiui, ar daug žiūrovų suvokia visus kodus, simbolius ir ženklus, sudarančius Nekrošiaus spektaklių visumą? Manyčiau, ne daugiau kaip penki procentai, nors jais žavisi beveik visi. Dabar, manyčiau, publikai kaip niekada reikia išsamių šio katastrofiškai per anksti išėjusio mūsų teatro „popiežiaus“ kūrybos instrukcijų: kas ten buvo sugalvota ir padaryta, kaip ir kodėl. Pavyzdžiui, spektaklyje pagal Franzo Kafkos „Bado meistrą“ – ar daug žiūrovų suvokia, kodėl jo scenografija vaizduoja senovinę stereo nuotrauką, kokiomis prekiaujama Prahoje, greta Kafkos muziejaus? Vargu. Arba štai kitas taip mėgstamas, bet daugelio likęs nesuprastas jo spektaklis – Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“. Paslaptingi peiliai, kaip barjerai, sumontuoti spektaklio avanscenoje – kas tai? Tie, kurie pažinojo Nekrošių artimiau, žino, kaip jis sielojosi dėl tų poros metų, beprasmiškai atseikėtų tarnavimui sovietinėje armijoje. Visas sovietinių kareivinių „kazarmų“ gyvenimas jam buvo beprasmiško ir atgrasaus absurdo ritualų ir atributų visuma. Šie jo „Boriso Godunovo“ peiliai – tai scenografinė parafrazė prie „kazarmų“ įtaisytų panašių įnagių, skirtų visokiam prie kareivių batų padų prilipusiam brudui braukti, prieš įžengiant vidun. Arba antai kerziniai kareiviški batai kituose jo spektakliuose: dar Nikolajaus Gogolio „Nosyje“ balerinas, šokančias „Gulbių ežerą“, jis apavė grubiais kareiviškais kerzais. O spektaklyje „Borisas Godunovas“ ta brutalioji kareiviška „kerza“ jau išvirto į medinius aulinius batus iš faneros. Didžiulis garsiakalbis, nuo ankstaus ryto iki vėlumos grojantis maršus, – tai sovietinės armijos parengiamųjų dalinių „učebkių“ atributas, kad jaunučiai muštro nukamuoti kareivėliai dieną nemiegotų. Iškilmingas musės degtukų dėžutėje laidojimas, grindų mazgojimas dantų šepetėliais, ir kt. – visa tai yra įprasti sovietinio karinio „kazarminio“ gyvenimo absurdai. Jų kupinas visas Nekrošiaus „Borisas Godunovas“, kuriame režisierius realizavo savo Rusijos, kaip didžiulės ir amžinos „kazarmos“, matymą, sukūrė ištisą „kazarminės“ Rusijos enciklopediją.  Ar daug žiūrovų tai „pagauna“, suvokia, supranta?

 

Arba štai spektaklyje „Cinkas (Zn)“ yra scena su drambliais. Vyksta pantomima, kai už kažkokius nuopelnus veikėjai apdovanojami kartoniniais drambliais. Vargu ar daug kas šiandien prisimena, kad sovietiniais laikais visokie simboliniai darbuotojų skatinimai garbės raštais, gairelėmis, kelialapiais į sanatorijas ar net paskyromis įsigyti automobilį buvo vadinami „dramblių dalybomis“. Ką tai reiškia? Tai anaiptol nereiškia, kad Nekrošius buvo savo sovietinių nostalgijų ir įvaizdžių nelaisvėje ir tai nuolat tiražavo. Paradoksas yra tai, kad net tie žiūrovai, kurie neįskaito visų režisieriaus ženklų prasmių, vis vien lieka šio galingo menininko kosmogonijos paveikti. Būtent todėl daugelis tų, kurie dirbo su Nekrošiumi tarsi buvo įsisavinę jo braižą ir savarankiškai mėgino režisuoti spektaklius pagal neva „nekrošiškas klišes“, patyrė fiasko. Nes Nekrošius, kaip niekas kitas, mokėjo apeliuoti į prigimtinį publikos teatriškumo instinktą. Nes tik tarp publikos, o ne tarp aktorių ar režisierių, užgimsta naujojo teatro idėjos, apie ką jis kalbėjo paskutiniame savo susitikime su žiūrovais. Ir, ko gero, kaip ir Majakovskis per savo paskutinį viešą susitikimą su visuomene, tuomet jau matė didžiosios civilizacijos, kurią įkūnijo ir kuriai priklausė, nuvažiuojančio traukinio paskutines ugneles...

 

Sakau jums: rašykime naudojimo instrukcijas, nuodugnias ir geranoriškas, – viskam, kas yra kuriama žmonių labui, kas talentinga ir kas yra aukščiau kasdienio būvio bei suvokimo. Aiškinkime geranoriškai, kantriai ir nuolat, kaip žmonės, kurie nori būti teisingai suprasti, kurie gali būti suprasti, ir jūs būsite suprasti. Štai jau viena mūsų civilizacija, tarsi Severiutės naktinis traukinys, nugarmėjo praeitin. Labai skaudus praradimas, bet dėl to, manyčiau, neverta pernelyg sielotis – dera tiesiog dirbti toliau. Jeigu ir kitos civilizacijos tektų laukti dar šimtmetį – pastarosios su kaupu pakaks jos dar gyviems atlikėjams, dalyviams, liudininkams, senienų saugotojams, instrukcijų kurpėjams ir „talmudų aiškintojams“...

 

B. d.

 

 

[i] Виссарион Белинский. Литературные мечтания (Элегия в прозе). Prieiga per internetą: http://az.lib.ru/b/belinskij_w_g/text_0310.shtml

 

Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas“. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas“. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.
Vladimiras Dorondovas (Juokdarys) ir Vytautas Anužis (Lyras) spektaklyje „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Vladimiras Dorondovas (Juokdarys) ir Vytautas Anužis (Lyras) spektaklyje „Karalius Lyras“. J. V. Tūro nuotr.
Oskaras Koršunovas repetuoja spektaklį „Rusiškas romanas“. Filmuotos medžiagos kadras
Oskaras Koršunovas repetuoja spektaklį „Rusiškas romanas“. Filmuotos medžiagos kadras
Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Darela spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Darela spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Tryliktas Apaštalas, arba Debesis kelnėse“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.