7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didžiausios įtakos man turėjo profesija

Pokalbis su Arvydu Dapšiu

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 15 (1336), 2020-04-17
Teatras
Arvydas Dapšys spektaklyje „Minetis“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Minetis“. L. Vansevičienės nuotr.

Lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius Arvydas Dapšys balandžio 12-ąją mini 60 metų jubiliejų. Kuklus ir santūrus žmogus, patikimas partneris, kantrus mokytojas. Šiomis žvaigždei, regis, visiškai netinkančiomis savybėmis pasižymintis aktorius yra suvaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Rimo Tumino „Maskarade“ ir „Minetyje“. O jo nedideli vaidmenys Tumino „Vyšnių sode“, „Revizoriuje“, „Madagaskare“ – tikri komiškosios formos šedevrai. Vaidmenys Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Mariaus Ivaškevičiaus spektakliuose atskleidė dar kitas Dapšio sceninės savasties puses, o pernai aktorius išties įsimintiną vaidmenį sukūrė Šarūno Barto filme. Apie ūkininko Pliaugos personažą „Sutemose“ jis yra sakęs: „Koks žmogus – toks ir jo gyvenimas.“ Ar galima tai pritaikyti ir pačiam Dapšiui?

 

Viruso protrūkis sujaukė visus planus, taip pat ir Jūsų sukakties paminėjimą. Kokios norėjote šventės?

Tokios, kurią būčiau pats ir padaręs, – tai turėjo būti ir spektaklis, ir programa po jo. Jeigu būčiau norėjęs kitokios, matyt, būčiau pakvietęs visus į restoraną, kur man kas nors ką nors darytų, o aš iškilmingai sėdėčiau ir tik priimčiau sveikinimus.

 

Jūsų gimtadieniui Vilniaus mažasis teatras planavo rodyti Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“. Galbūt tai nėra pats tipiškiausias Rimo Tumino spektaklis, tačiau, mano manymu, – vienas puikiausių. Jūsų su Andriumi Žebrausku duetas – neprilygstamas aktorinės improvizacijos pavyzdys ir sceninės partnerystės etalonas. Ką Jums pačiam reiškia Vladimiro vaidmuo?

Visas spektaklis daug reiškia. Tai kelionė, kuri dar nesibaigė. Ir patirtis, dovanojanti naujų pojūčių, atradimų. Laikui bėgant atsiranda naujų temų, naujai atsiskleidžia autoriaus kodai. Juk pirmą kartą skaitydamas net nesusigaudai, visas tekstas atrodo kaip kažkokia nesąmonių sampyna. Daug kam atrodo – jei jau čia absurdas, tai reikia ir absurdiškai elgtis. Kai imi absurdiškai daryti absurdą, absurdas ir išeina. Tuomet kiekvienas tai išgyvena individualiai ir tai į niekur daugiau neišveda, taip ir lieki paskendęs absurdo šiupiny. Žmogus srebia srebia tą buizą ir paskui susimąsto: kodėl aš išvis tai srebiu?

 

Tai buvo labai įdomus susidūrimas su Beckettu. Anksčiau pas mus jis buvo laikomas lyg ir disidentiniu autoriumi, todėl su juo esą reikėjo elgtis būtinai kaip nors neįprastai. Pamenu, pradėjome su Andriumi repetuoti dviese, Tuminas buvo išvažiavęs į Skandinaviją. Tada po kurio laiko susitikome lėktuve, skrisdami į kažkurias gastroles. Tuminas užklausė, kaip sekasi repeticijos. Sakau – labai gera komedija! Tuminas net žagtelėjo. Matyt, jis buvo paveiktas tą kūrinį gaubiančios mitologijos, o aš jo dar nebuvau tiek savy „nutrynęs“. Mudu su Andriumi dar studijų metais buvome išbandę šį kūrinį. Tuo metu vykdavo tokie kurso vakarai, vienam iš jų paruošėme „Godo“ ištrauką. Tad šis kūrinys lyg tūnojo kažkur dugne ir atėjus laikui išplaukė.

 

Tikiuosi, spektaklis dar gyvens, nors šiais laikais jo formatas gal kiek per didelis. Kai kurie žiūrovai nustemba, kad spektaklis dviejų dalių, nes šiandien publika jau pripratusi prie universalaus pusantros valandos formato. Mūsų spektaklis – savotiška gyvenimo simfonija, daugiasluoksnė, su daugybe niuansų, kurie iš tiesų susipina kaip sudėtingame muzikiniame kūrinyje. Nuolatiniai atsikartojimai, valia judėti pirmyn – juk tame sutelpa visas žmogaus gyvenimas, visi atradimai, suvokimai. O svarbiausias suvokimas – kad mes ničnieko nežinome. Vienintelis džiaugsmas – kad galime kažką sužinoti, galime pajudėti pirmyn.

 

Jūsų kūrybinėje biografijoje – apie pusę šimto vaidmenų. Kuriuos išskirtumėte kaip Jums pačiam padariusius didžiausią įtaką?

Niekad nesvarsčiau tokio klausimo. Sprendžiant iš to, kiek kalbėjau apie Vladimirą, jis, matyt, padarė man įtakos. Bet kiek vaidmuo apskritai gali padaryti įtakos gyvenimui? Esu matęs, kaip kai kurie kolegos, suvaidinę kokį nors vaidmenį, nebegrįžta atgal. Tokie mūsų profesijos šposai. Kartais taip nutinka, bet mano gyvenime tikriausiai nebuvo tokių vaidmenų, kurie būtų jį pakreipę. Tiesiog su savo vaidmenimis keliavau pažinimo keliu: su Jepichodovu, „22 nelaimėmis“, Arbeninu, viena didele nelaime, Vladimiru. Ko gero, didžiausios įtakos man turėjo ne konkretūs vaidmenys, o pati profesija, kuria pradėjau užsiimti nuo 15 ar 16 metų. Būdamas šešiolikos Statybininkų kultūros rūmuose, Liaudies teatre, jau vaidinau didelį vaidmenį Aleksandro Vampilovo pjesėje „Atsisveikinimas birželyje“. Tą pjesę anuomet vadino „tarybiniu Hamletu“. Tuo metu liaudies teatrai, kuriuose vaidino įvairių profesijų žmonės, buvo visai nežemo lygio, ten pasitaikydavo ir įvairių naujovių, įdomių eksperimentų. Manau, kad tie teatrai davė postūmį Vilniaus profesionaliam teatrui, kurį tuo metu, apie 1975-uosius, buvo ištikusi kūrybinė mirtis. Tik vieną kartą buvau suabejojęs savo profesiniu pasirinkimu. Tai atsitiko Sausio 13-ąją. Po tos nakties rimtai pagalvojau, kad galbūt reikėtų imti į rankas šautuvą. Laimei, to neprireikė.

 

Kuris žanras Jums artimiausias?

Žinau tik viena: jeigu dingsta džiugesys – drama praranda prasmę. O džiugesys pirmiausia kyla iš patyrimo, atradimo. Tai nėra tik šypsena veide – tikrasis džiugesys apima gerokai daugiau. Štai kad ir dabartinė situacija, privertusi tiesiog sustoti ir pamatyti. O jei kalbame apie žanrus, nesu tikras, ar man yra tekę susidurti su grynaisiais žanrais. Galbūt išskyrus Artūro Areimos „Prakeiktuosius“. Bet ir ten stengiausi neužsidaryti personažo kančioje.

 

Jums dažnai tenka vaidinti tėvo vaidmenį. Ar manote, kad esate globėjiškas žmogus?

Tokį vaidmenų parinkimą, matyt, pirmiausia diktuoja amžius, tad ne viskas priklauso nuo manęs. Bet taip, turbūt esu globėjiškas: namie vis priglaudžiam kokių gyvulėlių.

 

Dirbote su skirtingais režisieriais, režisavęs esate ir pats. Kaip įvardytumėte esminį skirtumą tarp aktorinio ir režisūrinio požiūrių?

Aktoriaus dėmesys turi būti nukreiptas į vidų, o tai apriboja galimybes matyti save iš šalies. Iš tiesų aktoriai retai kada mato save iš šalies. Kai kuriais atvejais tai yra pergalė, kai kuriais – pralaimėjimas. Geriausia, jei pavyksta pasiekti balansą, kai valdai savo dėmesį taip, kad gali pasinerti į vaidmenį, bet vis dėlto matyti visumą. Kūrybos procese dažnai kyla konfliktų, nes aktoriai mano, kad režisierius nesugeba įsigilinti į žmogaus esmę, o tik braižo kažkokias schemas.

 

Ar jaučiate, kad esate kitoks, sakykime, Tumino ir Koršunovo arba dar kitų režisierių spektakliuose?

Tiesą sakant, šie du režisieriai, nors išoriškai atrodo labai skirtingi, man regisi gana panašūs, kartais net buitinėje plotmėje. Pavyzdžiui, abu jaunystėje labai mėgo vėluoti. Tumino pralaukdavom valandų valandas. Tai galbūt sustiprino ir mano prigimtinį polinkį vėluoti. O jei rimtai, tai Tuminas ir Koršunovas priklauso skirtingoms kartoms, ir tai lemia, kad jie skirtingai mato pasaulį. Labiausiai tai pasireiškia vizualiai. O jeigu pasigilintume į jų pasirenkamas temas, į jautrumą medžiagai, norą papasakoti apie žmones, atrastume daug panašumų. Dirbdamas su kitais režisieriais turiu daugiau klausyti savęs. Kaip sako vienas mano personažas, rašytojas, „lengviausia yra girdėti kitus, sunkiausia – išgirsti save“. Jei bendrų vibracijų tarp manęs ir režisieriaus per mažai, atramos tenka ieškoti savyje.

 

Kaip manote, dėl kokių Jūsų savybių Tuminas Jus dažnai rinkdavosi dešiniąja ranka (antruoju režisieriumi, spektaklių „prižiūrėtoju“ ir pan.)?

Man sunku atsakyti už Tuminą. Galbūt čia daugiausia lemia mūsų santykių istorija. Aš buvau antrame kurse, kai jis baigė mokslus Maskvoje. Grįžo ir pardėjo mums dėstyti. Pirmą kursą šiaip taip iškenčiau, ir jau buvo kilusių visokiausių minčių. Bet kai pradėjom su Tuminu rimtai dirbti, supratau, kad tai žmogus, su kuriuo aš noriu eiti kartu, kad mums pakeliui. Po paskaitų palydėdavau jį iki stoties – tuo metu jis gyveno Kaune. Aptardavome, kaip viskas bus. Žinojome, kad tuometiniame Akademiniame teatre žmonės vargsta visomis prasmėmis. O ir aplinkui džiaugsmo buvo mažai. Tad profesija man buvo išsigelbėjimas nuo gyvenimo be džiugesio. Žodžiu, su Tuminu turime ilgą bendravimo, dalijimosi mintimis stažą.

 

Dirbate su jaunimu. Kaip galėtumėte palyginti savo ir dabartinių dvidešimtmečių požiūrį į profesiją?

Aš pats anksti susidūriau su profesija ir ji mane gelbsti. O dabartinis jaunimas man patinka. Girdžiu, kai kas priekaištauja, kad jie neapsiskaitę, mažai žino, bet man patinka, kad jie nevergauja profesijai, bet ir nenupigina jos, turi sveiką požiūrį į profesiją, nori ją pažinti, suprasti iš esmės, o ne tik susikurti įvaizdį. Tada atsiranda sveika distancija. Ji nenutolina tavęs nuo esmės, priešingai – padeda pamatyti. Žinoma, turiu omenyje tuos, su kuriais susišneku, su kuriais daug bendrauju.

 

Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, kokį vaidmenį norėtumėte sukurti iš naujo? O koks, tikite, Jūsų dar laukia ateityje?

Tiesą sakant, nežinau, ar norėčiau atsukti laiką atgal. Kai kurių periodų, matyt, tiesiog nebegalėčiau pakęsti. Jei atsisveikinu – tai atsisveikinu. O teatro esmė juk yra kiekvieną vakarą viską pradėti iš naujo – nežinoti, kuo viskas baigsis. Žinoma, dažniausiai pačios istorijos negali pakeisti, bet įvairialypiai tarpusavio santykiai – tarp aktorių, tarp aktorių ir publikos, tarp aktorių ir personažų – kiekvieną spektaklį padaro vis kitokį. Jei spektaklis toks pat – tada blogai. O ateityje manęs laukia įdomus vaidmuo. Personažo vardo dar nežinau, bet kai sugalvosiu, tada, matyt, jis ir atsiras.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu daug tikro džiugesio akimirkų.

Arvydas Dapšys spektaklyje „Minetis“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Minetis“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Belaukiant Godo“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Maskaradas“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Vyšnių sodas“. VMT archyvo nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Vyšnių sodas“. VMT archyvo nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Minetis“. L. Vansevičienės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Minetis“. L. Vansevičienės nuotr.