Teatras
Laikotarpiu be gyvo teatro susidaro vis palankesnės sąlygos pažinti užsienio teatrų spektaklius virtualiose platformose. Vienas jų – JAV teatras „The Wooster Group“, transliuojantis savo kūrybą. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius susikūręs teatras, suvienijęs septynis eksperimentuoti nusiteikusius teatro menininkus (Elizabeth LeCompte, Willemą Dafoe, Jimą Clayburghą, Spaldingą Gray’ų, Peytoną Smitą, Kate Valk ir Roną Vawterį), 1989 m. ėmėsi Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“. 1991 m. režisierės Elizabeth LeCompte spektaklį „Brace up!“ žiūrovai išvydo teatro erdvėje „The Performing Garage“, tapusioje neatsiejama šio teatro dalimi. 2003 m. atgaivinto spektaklio įrašą teatras transliavo balandžio 13 dieną.
Spektaklio „Brace up!“ peržiūra paskatino pasidomėti jo recepcija nuotoliniu būdu prieinamoje spaudoje, apimančioje laikotarpį nuo 1992 iki 2004 metų. Pagrindines įžvalgas galima apibendrinti taip, kad ir ankstyvosiose, ir vėlesnėse recenzijose akcentuojamas susitelkimas į medijų panaudojimą spektaklyje: tiesa, vienais atvejais tai vertinama kaip inovatyvus sprendimas, kitais pabrėžiama medijų naudojimo reikšmė, analizuojamas jų poveikis. Dėmesys dažnai krypsta ir į vaidybos techniką – atsisakymą kurti psichologinius personažus. Svarbu ir tai, kad spektaklis vis dar domina ne tik teatrologus, bet ir platesnę auditoriją: socialiniuose tinkluose paskelbus apie būsimą spektaklio transliaciją, buvo galima matyti vartotojų, laukiančių tikrai ne paties naujausio spektaklio peržiūros, suaktyvėjimą.
Spektaklio scenovaizdžio elementai ir filmuota medžiaga nurodo į 10-ojo dešimtmečio Ameriką, tačiau santykis su Čechovo pjesės tekstu daugelio kritikų apibrėžiamas kaip gana nuosaikus sekimas siužetu bei personažais (beje, kai kuriems jų parinkti kostiumai, palyginti su scenos erdve, artimesni Čechovo epochai ir gana tradiciniam pjesės pastatymui). Žinoma, išsamesnė spektaklio analizė atskleidžia pakeitimus, atsiradusius dėka pjesės vertėjo Paulo Schmidto, kuris ne tik intensyviai dalyvavo pjesės pritaikymo scenai procese, bet ir pirmuosiuose spektakliuose atliko gydytojo Ivano Romanovičiaus Čebutykino vaidmenį. Pasak Schmidto, nors nebuvo siekiama tiesiog suvaidinti „Tris seseris“, režisierė LeCompte neturėjo tikslo ir sąmoningai iškraipyti teksto. Šis naujų reikšmių įgauna ne tik dėl vizualių scenografinių sprendimų, bet ir dėl režisierės pasirinktų vaidybos principų, melancholišką pjesės atmosferą pripildančių per distanciją su personažais kuriamų ironijos atspalvių.
Kone centrinėmis figūromis čia tampa mikrofonai, vienas jų skirtas spektaklio moderatorei – pasakotojos balsui aktorei Kate Valk, kuriančiai ir Mašos vaidmenį. Fortepijono garsai čia keičiami triukšmu iš populiarių japonų filmų, rodomų scenoje esančiuose televizoriuose. O per šventinį pobūvį vietoj rusų dainos skamba Bobo Dylano „Blowin’ in the Wind“. Pasak Samuelio Bicknello: „Brace up!“ adaptavo Čechovo žodžius, kad sukurtų garso ir vaizdų simfoniją, įtraukiančią į medijas ir jų reikšmę šiuolaikiniam Amerikos kultūriniam kraštovaizdžiui.“ Scenoje Valk pasakotoja taip pat skaito ir pjesės vertėjo adaptacijoje pateiktas nuorodas bei pastabas. Taip kuriamas kontrastas tarp sakomų žodžių ir vaizdo, tarkim, minimos kolonos, skiriančios svetainę nuo valgomojo, scenoje virsta laidų ir kabelių konstrukcija, reikalinga televizorių ekranų, mikrofonų ir kitų medijų „instaliacijai“.
TV ekranuose pateikiama daugybė vaizdų, atliekančių įvairias, dažniausiai visiškai neiliustratyvias, funkcijas. Jie taip pat pasitarnauja ir dialogui tarp gyvai veikiančių atlikėjų ir medijų personažų. Čia ir dabar veikiantis aktorius komunikuoja su nufilmuotu ir įrašytu kito aktoriaus tekstu. Pasitelkiant ekranus išryškinamos detalės, pavyzdžiui, priešingos dramaturgo pjesėje aprašytoms veikėjų reakcijos į kito personažo pasisakymą. Medijomis kuriami vaizdiniai tampa ir, Herberto Marshallo McLuhano terminais kalbant, aktorių tęsiniais, pasitarnauja jų savybių, įvaizdžių įtvirtinimui. Vienas ryškiausių pavyzdžių – jauniausios sesers Irinos vaidmuo, kurį atliko 72 metų aktorė Beatrice Roth. Jos niūrumą, vidinį nerimą būtent ir padėjo atskleisti vaizdo bei garso efektai, sustiprinę nuovargio ir didžiausio noro, tikslo – išvykti – aspektus.
„Brace up!“ režisierė LeCompte teigė: „Aš negalvoju apie šį spektaklį kaip apie Čechovo pjesės adaptaciją. Aš galvoju apie jį kaip apie dvigubą Čechovo ir „Wooster“ grupės portretą.“ Šiame dvigubame portrete persiimama vienas kito savybėmis – Čechovo pjesė suaktyvinama, pridedant jai spartesnio naujojo šimtmečio veiksmo, emocijų ir įspūdžių, o „Wooster“ portrete atsiranda daugiau susikoncentravimo, savojo laiko žmogaus permąstymo.
Režisierė ir visa spektaklio kūrybinė grupė ne viename interviu, ypač po pirmojo spektaklio pastatymo, išsamiai dalijosi kūrybinio proceso detalėmis, komentavo savo sprendimus. Viename iš pokalbių daug dėmesio skirta aktorių vaidybai, pabrėžta, kad aktoriai buvo skatinami ne vaidinti scenoje, ne kurti Čechovo interpretacijoms būdingą psichologinį personažą ir ne tapatintis su vaidmeniu, o būti scenoje. Aktoriai kūrybiniame procese gaudavo ir fizines užduotis, kad gebėtų būti ne praėjusių amžių rusų salone, o čia ir dabar – prieš žiūrovų auditoriją. Prieš tris dešimtmečius pirmą kartą pastatyto spektaklio trupė laikui bėgant kito, žiūrovai turėjo galimybę matyti skirtingos sudėties aktorių komandas, 2003 m. spektaklio įrašas patvirtina, kad aktoriai režisierės lūkesčius įgyvendino. Tai puikiai parodo aktorės Valk pasakotojos ir Mašos vaidmuo, keliaplanis aktorės Sheenos See Olgos personažas. Taip pat Veršininas, kuriamas aktoriaus, daugeliui atpažįstamo iš kino filmų, Willemo Dafoe.
Paskutinė pastaba – dėl Čechovo „Trijose seseryse“ dažniausiai kertine kitokio gyvenimo siekio metafora įvardijamo vietovardžio „Maskva“. Šiame spektaklyje jo neatsisakoma, tačiau jo krūvis, veiksmui rutuliojantis auginamas paveikumas čia tarsi išnyksta, nepasiūlant alternatyvaus vizualiojo laikotarpio atitikmens.
