Kas tas Hemulis?

Jau keletą metų iš eilės Vilniaus mažasis teatras kiekvieną lapkritį išleidžia po premjerą vaikams. Spektaklis „atidirba“ šventinį maratoną, o paskui arba prigyja repertuare, arba ne. Šiuo metu absoliutus VMT vaikiškojo repertuaro favoritas – pernai Evaldo Jaro beveik vien su vyriška aktorių-improvizatorių komanda sukurtas spektaklis „Mama katinas“. Po režisierės Olgos Lapinos spektaklio premjeros tapo aišku – „Brangusis atrakcionų parko dėde“ jam sudarys rimtą konkurenciją.
 

Visi Mažojo teatro spektakliai vaikams skirtingi; skirtumus lemia ir literatūrinė medžiaga (jei ji yra), ir režisieriaus braižas bei darbo metodai. Tačiau vienas dalykas sieja visus spektaklius – tai į improvizaciją linkusi aktorių vaidyba. Sąlyginai šią ypatybę galima pavadinti Rimo Tumino vaidybos mokykla, bet atrodo, kad ryškų antspaudą maestro auklėtiniams yra uždėjęs specifinis „Kito kampo“ improvizacijos stilius. Jis ypač atpažįstamas „Mamos katino“ vaidinime. Todėl naujajame spektaklyje ypač maloniai nustebino „kitokie“ teatro aktoriai Edmundas Mikulskis, Ilona Kvietkutė, Jokūbas Bareikis, Vytautas Rumšas jaunesnysis ir Kirilas Glušajevas. Akivaizdu, kad darbas su Olga Lapina – itin sąžiningai į savo profesiją žiūrinčia jauna, bet jau pripažinta ir apdovanota režisiere – juos profesiškai praturtino.
 

„Brangusis atrakcionų parko dėde“, sukurtas pagal garsiosios Tove’s Jansson apsakymą „Hemulis, kuris mėgo tylą“, pirmiausia imponuoja būtent profesionalumu ir aukšta scenine kultūra. Spektaklio estetika minimalistinė, glostanti akį subtiliu skandinavišku koloritu – ją sukūrė dailininkas Marijus Jacovskis. Negali neįvertinti ir sudėtingos, skrupulingai tikslios muzikinės partitūros, kuriai turi paklusti ir aktorių vaidyba (kompozitorius Artiom Tulčinskij). Olga Lapina puikiai valdo spektaklio formą, tempą ir ritmą, tiksliai formuluoja užduotis aktoriams ir sugeba skaidriai perteikti savo režisūrinius sprendimus.
 

Aš, kaip ir režisierė, esu didelė skandinavų literatūros vaikams, ir ypač Tove’s Jansson, gerbėja. Man rašytojos sukurtos „epopėjos“ apie Trolius Mumius esmę sudaro jos pačios pasakyta frazė: „Šitokio pasaulio savo širdies gelmėse trokšta kiekvienas iš mūsų“. Tai reiškia, kad knygose sukurtas fantastinių būtybių pasaulis, jų santykiai labai primena tikrovę, tačiau yra nepaprastai gražūs, o kiekvienas, net pats ekscentriškiausias personažas yra geraširdis arba tiesiog tikras, nesistengiantis apsimesti kuo nors kitu. Čia nėra – kaip pasakose – protagonistų ir antagonistų, tik skirtingo būdo ir skirtingų pažiūrų veikėjai. Net pats baisiausias – Mora, skleidžianti ledinį šaltį – yra ne bloga, o tik liūdna ir vieniša. Toks „kitoks“ yra ir Hemulis – atsiskyrėliško ir melancholiško būdo svajoklis, prisibijantis linksmuolių ir rėksnių, bet dirbantis atrakcionų parke, nes nedrįsta atsakyti savo triukšmingiems giminaičiams, kuriems viskas ir visada yra ok. Man „Hemulis, kuris mėgo tylą“ yra istorija apie tai, kad svajonė gali išsipildyti visiškai kitaip, nei tikiesi. Dar apie tikrą draugystę ir kūrybos džiaugsmą. Visa tai yra ir Olgos Lapinos spektaklyje, tik akcentai čia sudėlioti kiek kitaip.

Edmundo Mikulskio vaidinamas Hemulis yra švelnios sielos, bet vis dėlto šiek tiek paranojikas ir egoistas. Jis nemyli vaikų, todėl šiems tenka užsimaskuoti (nežinau, ar daug 4–8 metų vaikų, kuriems skirtas spektaklis, supranta žodį „kamufliažas“), kad išsiviliotų jį iš tylos parko. Jansson apsakyme Hemulis jaučiasi svetimas ir nesuprastas savo giminaičių, tačiau puikiai sutaria su vaikais – nors jų bendravimas ir nestandartinis, vaikiškai nenusaldintas. Režisierė giminaičius ir vaikus sutapatina, taip išryškindama vienareikšmę priešpriešą tarp pašėlusių linksmuolių ir ramybės besiilginčio vienišiaus. Akivaizdu, kad vaikams-giminaičiams Hemulio reikia labiau nei jam jų. Hemuliui pasitraukus į tylos parką, vaikai visai netenka ūpo ir siekia žūtbūt susigrąžinti „brangųjį atrakcionų parko dėdę“. Užtat Hemuliui vaikų ilgesys – nė motais. Gražiai ir originaliai režisierė sugalvojo parodyti, kaip Hemulis atsigauna ir „suvaikėja“ tylos parke: ant balto didžiulio skėčio projektuojamas tikrame Vilniaus parke nufilmuotas vienišiaus dūkimas.
 

Na taip, galų gale Hemulis neatsispiria vaikams ir sutinka grįžti bei suremontuoti lietaus sugadintus atrakcionus. Na taip, turbūt todėl, kad yra geros širdies. Bet kaip tuomet suprasti spektaklio „moralą“? Ar Hemulis ir vaikai-giminaičiai suprato šiek tiek daugiau vieni apie kitus? Ar išmoko pagarbos ir tolerancijos pamoką? O gal viena paskutinių spektaklio scenų, kai Hemulis pagaliau džiaugsmingai pasiduoda vaikų bandymams įtraukti jį į orkestrėlio šėlsmą, reiškia, kad iš tikrųjų jis mėgsta linksmybes, tik buvo įsikalbėjęs tylos pomėgį? Nežinia. Jansson apsakyme Hemulis įsileidžia į tylos parką vaikus, kad išpildytų ir jų, ir savo svajonę – sukurtų kažką panašaus į stebuklingą lėlių spintą. Siekdami suteikti vieni kitiems džiaugsmo, jie tampa laimingi...
 

Taip pat, mano manymu, ne visiškai pasiteisino režisierės pritaikytas „teatro teatre“ principas. Žinoma, smagu, kai spektaklis prasideda dar prieš spektaklį. Hemuliui paskelbus: „Trečias skambutis!“, į teatro salę ima veržtis patys įvairiausi ir keisčiausi personažai. Tiksliau, juos vaidinantys tie patys vaikai-giminaičiai. Personažų daugybė: aktoriai, šmurkštelėję už uždangos, žaibiškai apibėga sceną ir vėl pasirodo jau kitais kostiumais. Dauguma sugalvoti tikrai šmaikščiai ir sąmojingai (ypač tie, kuriuos vaikai nesunkiai atpažįsta – gydytoja, klounas, pagaliau net televizorius...), tik keista, kad režisierė neatsispyrė pagundai palinksminti ne vaikus, o jų tėvus ar teatro kritikus. Turiu galvoje nuskambančias konkrečias teatrologės ir fotografo pavardes (beveik neabejoju, kad šias idėjas pasiūlė aktoriai), taip pat nuorodas į Rimo Tumino spektaklius arba, tarkim, Hemulio-Mikulskio minimą Sodų gatvę ir Raudonųjų žibintų kvartalą. Tokie „inkliuzai“ – lyg šaukštas deguto medaus statinėje.
 

Be to, režisierė nenuosekliai plėtoja metateatriškumo temą. Lieka neaišku, kas tas Hemulis – ar Mažojo teatro, ar atrakcionų parko prižiūrėtojas. Jis bando išvaikyti įsisiautėjusius vaikus, liepdamas dingti nuo scenos ir neliesti rekvizito, bet paskui ši sąlyga kažkur „pametama“: teatro nebėra, lieka vien atrakcionų parkas.
 

Žinoma, vaikams tokių klausimų nekyla, jie seka istorijos siužetą, įsijaučia į veikėjų žaidžiamus žaidimus. Jiems Hemulis yra „brangusis atrakcionų parko dėde“, ir tiek. Bet būtų nuostabu, jei režisierė, kuri, atrodo, profesinę kartelę yra išsikėlusi gana aukštai, nušlifuotų ir tas detales, kurių jaunoji publika galbūt deramai neįvertins. Nes kokybiškas menas, kaip sako pati Olga Lapina, – pati didžiausia investicija ir į vaikų asmenybes, ir į ateities teatro publiką.