Vilniaus teatre „Lėlė“ – paskutinis intensyvių kūrybinių dirbtuvių etapas – spektaklį „Meteo“, pasitelkusi amerikiečių fantasto Ray’aus Bradbury’o novelių elementus, kuria iš Rusijos kilusi, šiuo metu Suomijoje dirbanti režisierė Anna Ivanova-Brašinskaja. Dešimt dienų truksiantis kūrybinis darbas – rimtas išbandymas ir režisierei, taikančiai kolektyvinės kūrybos principą, ir aktoriams, pratusiems prie tradiciškesnio teatro kūrimo modelio. Premjera įvyks lapkričio 8, 9 d. 18.30 Vilniaus teatre „Lėlė“.
Spektaklyje „Meteo“ aktoriai dirba su skirtingomis medžiagomis, imituojančiomis keturių metų laikų atmosferą. Kaip kilo spektaklio sumanymas?
Kai kurie dalykai yra labai susiję su konkrečiomis vietomis. Dirbti su natūraliomis tekstūromis tikrąja to žodžio prasme reiškia kurti pasirodymą apie gamtą. Jei gamta yra vienas iš personažų, tai kaip jos būsenas galima pavaizduoti geriau, nei per metų laikų kaitą? Taigi „Meteo“ priklauso lietuviškam klimatui.
Pagal Jūsų kūrybos principą, spektaklio autoriais tapo ir aktoriai, ir dailininkė Julija Skuratova, ir judesio režisierė Sigita Mikalauskaitė, ir Jūsų asistentės. Atvažiuodavote į teatrą ir per įtemptas darbo sesijas plėtojote spektaklio sumanymą. Kaip vyko šis darbas?
Naują spektaklį visuomet pradedu nuo susipažinimo dirbtuvių visai komandai, siekiu, kad visi projekto dalyviai įneštų savą vizualinį, choreografinį ar vaidybinį indėlį. Duodu savo bendradarbiams užduotis-provokacijas pasirinkta tema ir mes kartu dešimt dienų improvizuojame. Dažniausiai po įžanginės sesijos turiu daug daugiau medžiagos, nei reikia vienam spektakliui, taip pat susiburia vieningas ansamblis, stipriai jaučiantis autorystę ir atsakomybę dėl kiekvienos spektaklio scenos. Pirminės kūrybinės dirbtuvės kelia iššūkius ir atveria dalį būsimo proceso, padeda atskleisti asmenines istorijas, yra laisvas ir neįpareigojantis žaidimas, bet dažniausiai tai tampa pačiais emocionaliausiais spektaklio epizodais.
Statėte spektaklius Suomijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Lietuvoje dirbate pirmą kartą. Kokius galėtumėte įvardyti esminius skirtumus tarp kitų šalių ir Lietuvos lėlių teatrų?
Dirbau tik su jaunąja Vilniaus teatro „Lėlė“ karta, dar beveik studentais. Jie naudoja išmoktas priemones kaip skydą apsaugoti save nuo viso, kas nepažinta ar nežinoma. Dažniausiai kuo mažiau žinai, tuo labiau vertini savo sugebėjimus. Mano patirtis sako, kad kuo aktoriai brandesni, tuo jie atviresni naujiems dalykams – kartais absoliučiai beprotiškiems, net pavojingiems. Kol kas su geriausia komanda susidūriau Lenkijoje – tai buvo teatro akademijos dėstytojai, aktoriai, kuriems per šešiasdešimt. Jie buvo atviri kitaip pažvelgti į savo įpročius, tradicijas ir taisykles. Man labai patinka dirbti su tarptautinėmis, „mišriomis“ grupėmis: visi būna tokie sutrikę dėl skirtingų darbo įpročių, kad netikėtai atsiveria paslėptos jų versmės.
Teatro „Lėlė“ jauniesiems aktoriams tai buvo visiškai nauja patirtis. Ir, akivaizdu, ne pati lengviausia. Deja, turėjom tik kelias intensyvias sesijas, užuot normaliai, nepertraukiamai dirbę. Spektaklis apie gamtą neatsirado natūraliai, dažniausiai užklupdavo „audros“ ir „lietingos dienos“. O tai nėra man įprastas darbo stilius. Tačiau kolektyvinės kūrybos principu paremtas darbas gali būti ir savotiškas pavėluoto poveikio vaistas. Kai kurie aktoriai atrado savybių, apie kurias anksčiau nežinojo.
Savo dialogą su teatru pradėjote ne kaip teatro kūrėja, o kaip teoretikė – Sankt Peterburge baigėte meno kritikos ir meno istorijos doktorantūrą. Kaip tapote praktike?
Visi teatro tyrinėtojai savaip kuria gyvą teatrą savo galvose – mes visi ieškome savojo „tobulo“ teatro. Kartais gyvenimas suteikia galimybę iš tiesų realizuoti savo fantazijas ne vien popieriuje, bet ir scenoje. Taip aš atsiradau režisūroje – 2009-aisiais mane pakvietė režisuoti pirmą spektaklį Lenkijoje. Manau, tuo metu aš jau buvau tam pasiruošusi. Buvau daug mačiusi, daug skaičiusi, daug apie tai mąsčiusi ir dar daugiau įsivaizdavusi. Visi režisieriai stengiasi kurti tokius spektaklius, kokius patys norėtų pamatyti kaip žiūrovai. Kaip tik tai dabar ir darau – realizuoju savo lėlių teatro mokyklos viziją. Žinoma, klysdama, ne visada pasiekdama tai, ko noriu, bet nesustoju – čia ir yra visa esmė.
Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir kitų šalių lėlininkystės lygį?
Europos lėlininkystė nėra homogeniška nei estetiškai, nei instituciškai. Kai kurie Lietuvos teatrai galėtų būti lyginami su Rytų Europos šalių valstybės remiamais teatrais (kurie išgyvena ir sugeba išlaikyti savo pačių sukurtas tradicijas nepaisydami jokių kultūrinių ar politinių revoliucijų); kiti panašūs į savarankiškas, benames, vagabundiškas Vakarų Europos trupes, kurios aukoja viską dėl kūrybinių ambicijų. Europiniame kontekste Lietuvos lėlininkystė atrodo neblogai subalansuota. Man, kaip stebėtojai iš šalies, įdomiau suvokti Lietuvos lėlininkystę nacionalinio teatro kontekste. Ir man tai kol kas dar nėra labai aišku.
Kodėl pasirinkote Ray’aus Bradbury’o tekstus kaip inspiraciją būsimam spektakliui?
Gamta, metų laikai, oras – tai spektaklio medžiaga, daugiau „kalba“ nei „istorija“. Nenorėjau kurti gražių etiudų sekos pagal stichijų fiziką ar chemiją. Ir spektaklio „grožis“ yra ne teigiamas, o labiau neigiamas šalutinis efektas. Spektaklis turi tave paliesti ne kaip poezija ar muzika, jis reikalauja kitokių taisyklių. Naudojant smėlį, vandenį ir vėją, nesunku sukurti metų laikų paveikslus, kurie gali būti laikomi gražiais, bet yra iškart nuspėjami. Nekėliau sau tikslo teatralizuoti Ray’aus Bradbury’o novelių, buvau labai įkvėpta jo oro fenomenologijos, susietos su žmogaus emocijomis, todėl dirbau daugiau su jo kūrybos motyvais, nei su konkrečiomis istorijomis. Šiame spektaklyje nėra „pagrindinės minties“. Tai man būtų pernelyg racionalu, net nuobodu.
Su dailininke Julija Skuratova susidūrėte jau anksčiau. Kaip galėtumėte apibūdinti darbą su ja?
Julija mane ir paskatino atvykti į Lietuvą. Ji yra labai stipri ir nepriklausoma dailininkė, bekompromisė menininkė. Su ja buvo labai saugu dirbti. Spektaklyje „veikia“ keturios aprūdijusios metalinės konstrukcijos, „užpildytos“ pramoniniais objektais ir detalėmis (vadinu jas bunkeriais): tai yra Julijos atsakas į mano „retro-futuristinę“ realybės viziją. Šie bunkeriai spektakliui suteikė reikalingą tvirtą struktūrą, palikdami vietos dinamikai. Tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu susitikti su šia dailininkė „savo teritorijoje“ – kur scenografas praleidžia visą laiką su komanda, dalyvaudamas improvizacinėse sesijose, laisvai eksperimentuodamas per repeticijas.
Jūs intensyviai dirbate ir Suomijoje, ir kitose Europos šalyse. Kokie šiuo metu Jūsų planai?
Iškart po „Meteo“ premjeros grįžtu į Suomiją atidaryti 3-iąjį tarptautinį Turku lėlininkystės festivalį (TIP-Fest) – esu jo meno vadovė. Festivalyje įvyks mano naujo spektaklio „Virus“ premjera – tai mažaformatis vienos aktorės solo trisdešimčiai žiūrovų su daugybe lėlių, kurių kiekviena mažesnė nei centimetro dydžio. Pusę darbo laiko esu savo kompanijos prodiuserė: kitų metų pradžioje gastroliuosime Didžiojoje Britanijoje su vienu naujesnių spektaklių „Iki meilės galo“ (pagal pasaką apie Mėlynbarzdį). Taip pat planuoju režisuoti Hanso Christiano Anderseno „Laukines gulbes“ suaugusiems Rusijoje su jauna dailininke Vitalija Samuilova (ji yra iš Vilniaus, šiuo metu dirba Prancūzijoje). Ir dar ketinu sukurti suomišką-čekišką „Pelenės“ variantą, interaktyvų lytėjimo seansą silpnaregiams arba tiems, kurie ir taip priima pasaulį užmerktomis akimis.
