7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Austėja Adomavičiūtė

Austėja Adomavičiūtė

Buitinės scenos tarp stiklo sienų

„Trio (Johanneso Brahmso, Roberto Schumanno ir Claros Schumann meilės istorija)“ Mažajame teatre

Pripažintas kompozitorius, garsi pianistė jo žmona, gastroles po pasaulį iškeitusi į rūpinimąsi namais, ir kylantis muzikos talentas. Naujausia Mažojo teatro premjera pasakoja pusiau realią, pusiau išgalvotą kompozitorių Roberto Schumanno ir Johanneso Brahmso bei pianistės Claros Wiek-Schumann meilės trikampio istoriją. Pianistės Israelos Margalit pjesę, papildytą savais tekstais, į sceną perkėlė vengrų režisierius Peteris Galambosas.
 

Režisierius pabrėžtinai įžemina istorinių menininkų asmenybes, nupūsdamas nuo jų romantizmo dulkes ir išryškindamas jų santykių buitiškumą. Būtent buitis ir šeimyninis gyvenimas čia tampa menininko genijaus naikinimo mechanizmu. Schumannui pamėginus nusižudyti ir atsidūrus psichiatrijos ligoninėje tarp jo žmonos Claros ir jauno kompozitoriaus Brahmso užsimezga

Valda Bičkutė (Clara Schumann), Leonardas Pobedonoscevas (Johannes’as Brahmsas) ir Mantas Vaitiekūnas (Robertas Schumannas). M. Aleksos nuotr.
Valda Bičkutė (Clara Schumann), Leonardas Pobedonoscevas (Johannes’as Brahmsas) ir Mantas Vaitiekūnas (Robertas Schumannas). M. Aleksos nuotr.
Mantas Vaitiekūnas (Robertas Schumannas). M. Aleksos nuotr.
Mantas Vaitiekūnas (Robertas Schumannas). M. Aleksos nuotr.
Austėja Adomavičiūtė

„Adatos“ dūriai

Miuziklo iššūkiai Klaipėdos muzikiniame teatre

Klaipėdos muzikinio teatro repertuare kelerius praėjusius metus akivaizdžiai pastebimas miuziklo žanro gausėjimas – 2009-aisiais teatras pristatė Raimondo Paulo „Seserį Kerę“ ir Giedriaus Kuprevičiaus „Veroniką“, neseniai uostamiesčio scenoje atgijo ir legendinė „Velnio nuotaka“. Tokiame kontekste atsirado naujausias teatro vadovo Ramūno Kaubrio spektaklis – Zigmaro Liepinio muzikinė drama „Adata“, reflektuojanti narkomanijos problemą.
 

Spektaklio režisierius pirmą kartą „Adatą“, paremtą autobiografiniu to paties pavadinimo Andros Manfeldės romanu pagal jos scenai pritaikytą libretą, pastatė Latvijos nacionaliniame teatre prieš šešerius metus. „Adatos“ siužetinė linija grindžiama

Jeronimas Milius (Artūras) ir Judita Butkytė-Komovienė (Krista). D. Matvejevo nuotr.
Jeronimas Milius (Artūras) ir Judita Butkytė-Komovienė (Krista). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Austėja Adomavičiūtė

Moters tapatybės klystkeliais

Gyčio Padegimo spektaklis „Top Girls (Neprilygstamosios)“

Ko gero, pradedant kiekvieną straipsnį apie Klaipėdos dramos teatrą, galima apgailestauti dėl nepavydėtinos teatro be pastato padėties ir nejaukios „Žvejų rūmų“ salės. Tačiau juk teatras niekad negriūva iš išorės, pagrindinė jo merdėjimo problema yra pūvantis vidus. O peržvelgus uostamiesčio teatro repertuarą akivaizdu, kad nuo gyvavimo link vegetavimo einama jau ilgoką laiką. Po puikių Oskaro Koršunovo pastatymų, kuriuos Klaipėdos publika greitai pradėjo ignoruoti, ir Jono Vaitkaus Dievą gąsdinančios mergaitės, įdomesnių spektaklių jame nebepasitaikė, tuo labiau kad teatro meno vadovas neformuoja teatro koncepcijos ir neskatina žiūrovo auginimo. Visuose teatruose, kur meno vadovai pernelyg ilgai miega ant laurų, matomi kūrybinės dykumos ženklai. Tik ar šiais laikais Lietuvoje gali atsirasti žmogus, norintis prisirišti prie vienos įstaigos ir pradėti iš pagrindų kurti naują teatro kryptį?
 

Būtinybę įžangoje taip apžvelgti uostamiesčio teatro padėtį paskatino naujausia jo premjera – pastaruoju metu vieno aktyviausiai Klaipėdos teatriniame gyvenime besireiškiančio

Scena iš spektaklio „Top Girls (Neprilygstamosios)“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Top Girls (Neprilygstamosios)“. A. Kubaičio nuotr.
Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Simona Šakinytė. A. Kubaičio nuotr.
Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Simona Šakinytė. A. Kubaičio nuotr.
3.Simona Šakinytė, Renata Idzelytė.  A. Kubaičio nuotr.
3.Simona Šakinytė, Renata Idzelytė. A. Kubaičio nuotr.
Austėja Adomavičiūtė

Atsparumo siaubui pamokos

Vilniaus teatre „Lėlė“

Jau įprasta, kad teatras vaikams Lietuvoje egzistuoja periferiškai ir neatranda savo nišos. Neseniai ir „Menų spaustuvės“ organizuotoje diskusijoje buvo aptartos lietuviško teatro vaikams problemos. Jų mūsų teatre nemažai parodo ir naujausias teatro „Lėlė“ spektaklis mažųjų auditorijai „Baisiai graži pasaka“. Ši premjera savotiškai susumuoja ir apskritai vaikams, ir teatrui „Lėlė“ būdingas bei aktualias problemas.
 

Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė prisiėmė didžiausią kūrybinę atsakomybę už spektaklį – ji yra „Baisiai gražios pasakos“ scenarijaus autorė, režisierė ir dailininkė. Dramaturginiu spektaklio pagrindu pasirinktas lietuvių folkloras. Konkrečiai – šiurpių elementų pripildyta

„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Baisiai graži pasaka“ Nuotr. iš teatro „Lėlė“ archyvo
Austėja Adomavičiūtė

Smaugianti gyvenimo monotonija

Valentino Masalskio spektaklis „Paukštyno bendrabutis“

Vienas iš nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ spektaklių – Valentino Masalskio vadovaujamos „Trupės P.S.“, neseniai tapusios Klaipėdos jaunimo teatru, „Paukštyno bendrabutis“, pastatytas pagal žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, sukurtą specialiai šiam aktorių ansambliui.
Spektaklio pirmos dalies eskizą teko matyti praėjusių metų „Versmėje“. Šiandien lyginant abu variantus galima teigti, kad eskizu Masalskis jau buvo labai aiškiai nubrėžęs režisūrinius būsimo spektaklio kontūrus, o aktorės jau buvo atradusios savo personažus.
 

Nastaravičius pateikia monotonišką paukštyno bendrabučio moterų bendruomenės kasdienybę – vištos, kiaušiniai, rietenos su bendradarbėmis. Aplink šiuos polius sukasi visa jų menka egzistencija. Tad didžiausiu įvykiu tampa vyro pasirodymas šiame vien moterų gyvenime. Pati pjesė yra paremta

Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.
Austėja Adomavičiūtė

Mirtis pagal metų laikus

Teatro „Lėlė“ spektaklis suaugusiems

Besikartojantis metų ciklas lydi mus visą gyvenimą, vis artindamas prie mirties, o kova su gamta ženklina visą žmonijos istoriją. Šios temos vyrauja naujausiame teatro „Lėlė“ spektaklyje „Meteo“. Tai režisierės Annos Ivanovos-Brašinskajos kolektyvinės kūrybos principu vykusių dirbtuvių rezultatas. Spektaklį inspiravo Ray’aus Bradbury’o apsakymų ar, veikiau, visos jo kūrybos pasaulėvaizdžio, besiremiančio kosmoso užkariavimo įvaizdžiais, motyvai, kurie lemia mistišką, nejaukią ir nesvetingą atmosferą.
 

Žiūrovus pasitinka besiruošiančio kilti lėktuvo ar kito skraidymo aparato gaudesys, keturi aktoriai pradeda spektaklį simboliniu lėktuvo (raketos? kosminio laivo?) nusileidimu. Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis, Imantas Precas, Edita Žėčiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas vaidina nebylius tyrėjus, reprezentuoja skirtingas mirties variacijas, kurias susieja

Indrė Liutkevičiūtė spektaklyje „Meteo“. Nuotrauka iš „Lėlės“ teatro arch.
Indrė Liutkevičiūtė spektaklyje „Meteo“. Nuotrauka iš „Lėlės“ teatro arch.
Austėja Adomavičiūtė

Režisūriniai debiutai

 Igno Basijoko ir Justo Tertelio premjeros „Menų spaustuvėje“

 

Praėjęs savaitgalis išsiskyrė premjerų gausa. Vien „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti dviejų debiutuojančių režisierių darbai – „Atviros erdvės“ programos dalyvio Igno Basijoko kurtas „Išėjimo nėra“ bei naujausias teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklis „1/3 gyvenimo“, režisuotas Justo Tertelio. Tiek abiejų spektaklių kūrėjai, tiek pasirinkta medžiaga yra labai skirtingi, bet kartu analizuojant ir lyginant šiuos du spektaklius galima įžvelgti tam tikrų panašumų, tendencijų ir pirmiesiems režisūriniams bandymams būdingų bėdų.

Jonas Šarkus ir Šarūnas Banevičius spektakyje „1/3 gyvenimo“   D. Matvejevo nuotr.
Jonas Šarkus ir Šarūnas Banevičius spektakyje „1/3 gyvenimo“ D. Matvejevo nuotr.