Teatras
Simboliška – Kauno valstybinio dramos teatro Didžioji salė po remonto atidaroma Jono Jurašo režisuota Antano Škėmos „Balta drobule“. Simboliškas ne tik Jurašo sugrįžimas į didžiąją sceną, iš kurios teko pasitraukti sovietmečiu, bet ir paties kūrinio pasirinkimas: kaip ir pagrindinis romano veikėjas, režisierius nepasidavė sistemai, kovojo už menininko laisvę ir, žinoma, už tai turėjo sumokėti. Tik, priešingai nei Antanas Garšva, Jurašas turi galimybę kurti sutaikęs savo praeitį su dabartimi.
Vis dar gajus romantinio herojaus mitas verčia įsivaizduoti, kad jei režisierius nebūtų grįžęs į Lietuvą ar jei būtų grįžęs, bet negalėjęs kurti, tai ir jo kūryba, ir asmenybė būtų apsupta neįveikiamos herojaus auros. Tačiau pastaruoju metu ėmęsis šviečiamojo ir bemaž terapinio kalbėjimo apie pokarį ir jo traumas Jurašas (savo noru ar netyčia) nusikratė šios herojaus naštos ir tapo tiesiog kūrėju, bandančiu paaiškintai sau (ir, žinoma, kitiems) istorinio laiko ir praeities sprendimų nevienareikšmiškumą. Panašiai suskamba ir „Baltoje drobulėje“ su sveiku protu atsisveikinančio Garšvos istorija: tarsi bandymas paaiškinti, apsibrėžti menininko laisvės kainą, atsakomybės prieš save ir prieš kitą ribas, sąmoningų pasirinkimų, aplinkybių blaškomo žmogaus būsenas.
Dar mokykloje visų žiūrovų pažintas Antanas Garšva spektaklyje visiškai natūraliai tampa pagrindiniu idėjų perteikėju. Įkūnytas Dainiaus Svobono, Garšva pasakoja savo skylančios į skeveldras sąmonės istoriją ir bando kabintis į vis dar įsivaizduojamai galimą dabartį bei ateitį. Šalia esantys personažai tik padeda paaiškinti jo būsenas, skatina pasakoti prisiminimus, rašyti eilėraščius, išgyventi. Tai, kad beveik visi personažai netenka išskirtinumo, individualumo, regis, inscenizacijos (autorė Aušra Marija Sluckaitė) nuopelnas: romane dar kiek labiau išryškintų bruožų veikėjai spektaklyje tampa tiesiog Garšvos sąmonės skeveldromis, praeities fragmentais ar dabarties nebegalimumo ženklais. Tiesa, sukurti šie personažai ne itin kruopščiai: prisiverstinai ir neįtikinamai mikčiojantis liftininkas Džo (Mindaugas Jankauskas), absurdo negebantys perteikti mirštantis senukas (Artūras Sužiedėlis) ir moteris (Eugenija Bendoriūtė), kiek per nervingai bandanti suvaidinti išprievartavimą Jonė (Inga Mikutavičiūtė), per grubiai šizofrenijon įpuolanti Garšvos motina (Daiva Stubraitė), romantiška Vilniaus mylėtoja prastai apsimetanti Elena (Eglė Mikulionytė), simpatijos nekeliantis, sąžinės graužatį provokuojantis Rudasis žmogus (Egidijus Stancikas) ar švelnaus žavesio bei Škėmos išrašytų angeliškų bruožų netekęs daktaras Ignas (Liubomiras Laucevičius). Išsiskiria pilnaverčiu personažu tampantis Sigito Šidlausko Stenlis: aktorius neleidžia kuriamam vaidmeniui virsti tiesiog abstrakčios, neišvystytos formos atminties skeveldra ir sukuria kartais net originalą pralenkiantį Garšvos antrininką.
Deja, originalui prilygti niekaip nepavyko nei romano inscenizacijai (kad ir papildytai naujais tekstais), nei Antano Garšvos personažui. Pasirinkimas statyti šį romaną ir paversti jį drama dar pradžioje įvardytas kaip rizikingas. Labiausiai todėl, jog baimintasi, kad pasakojimo forma nesileis pakeičiama. Taip ir įvyko: prisiminimai, vizijos tapo ilgokais monologais, monologinis kalbėjimas pavertė kai kuriuos personažus vos ne skelbimo lentomis, pranešančiomis pertrauką ar nurodančiomis veiksmo aplinkybes. Žinoma, kalbėjimas monologais nebūtų problema, jei būtų tiksliai įgyvendintas. Tačiau čia, be kita ko, koją pakišo ir tai, kad pristigo Antano Garšvos. Tai nereškia, kad Dainius Svobonas nesukūrė vaidmens ir nesugebėjo įsijausti. Tiesiog ne visai pavyko susitvarkyti su jam tekusia užduotimi. Garšva taip ir neprasibrovė pro televizijos laidas ar reklamas įgarsinantį balsą. Žinoma, galima matyti aktoriaus ir personažo sąsajas (abu bandantys išsaugoti menininko orumą, nors ir priversti parduoti savo laiką ir gebėjimus, kad išgyventų), bet papildomų prasmių jos nesukuria.
Nepadeda ir mėginimai spektaklį aktualizuoti ar interpretuoti kaip nuo literatūros atsietą meno kūrinį. Menininkas šiais laikas nebėra toks romantiškai tragiškas tipas kaip Garšva, emigracija, kad ir kaip norėtų tuo įtikinti kai kurie politikai bei teatro kūrėjai, nebėra tokia gniuždanti (jau vien dėl to, kad pasirenkama sąmoningai ne kaip vienintelis, o kaip geresnis variantas), menininko laisvės klausimas išspręstas, o praeities ir dabarties nesutaikomumas, asmenybės nevientisumas – tai tiesiog švelniai šizofreniškos dabarties faktas, nenorintys su tuo sutikti kuria naująjį nuoširdumą ir pasakoja sentimentalias istorijas. Kita vertus, tas problemas gvildenantis A. Škėmos romanas vis dar jaudina. Ir taip nutinka ne tiek dėl trupančios pasakotojo sąmonės, kiek dėl taiklaus kalbėjimo būdo. To paties norėjosi ir spektaklyje. Lakoniška Gintaro Makarevičiaus scenografija ar Lino Rimšos muzika taip pat nepadėjo: spektaklis tėra naujais simboliais ir nuorodomis apkaišytas romano aidas. Nors iš dalies gal ir gerai: neįkyriai primindamas knygą, scenoje vykęs veiksmas netrukdė apžiūrinėti po remonto atidarytos salės. Gražiai sutvarkyta, pilki kilimai ir kėdžių apmušalai. Puikiai dera prie pilko spektaklio kolorito. Tik architektui sunku dovanoti akrobatikos pratimus, kuriuos teko atlikti bandant iš balkono įžiūrėti, kas vyksta avanscenoje.
Gaila, bet scenoje „Balta drobulė“ papilkėjo: sušvelninta ironija, išryškintas dramatiškumas, tikslumo fragmentuotai, aižėjančiai Garšvos sąmonei perteikti stokojanti vaidyba. Spektaklis tapo tarsi monumentu praeities estetikai, herojams, problemoms, buvusiai teatro šlovei. O monumentų statymas mistifikuoja praeitį, įprasmina prisirišimą prie vieno iš galimų praeities aiškinimų. Tai nepadeda pažinti to, kas buvo, susitaikyti su praeitimi ir sutaikyti ją su dabartimi. Tai nepadės ir teatrui, kuriam reikia gyventi dabar ir kurti naujas Didžiosios salės istorijas.
