Teatras
Žvarbūs skersvėjai, tamsių spalvų drabužiai gatvėse ir žmonių būriai prie teatrų – įprasti lietuviško rudens simptomai. Toks pat įprastas kultūrinio rudens atributas yra ir šokio festivalis „Aura“, kuris šių metų rugsėjo 27–30 d. Kaune buvo surengtas 22-ąjį kartą. Kokios gi buvo tos keturios rudeninės šokio dienos?
Pirmoji diena. Nuoga
Rugsėjo 27 d. festivalio atidarymui buvo parinkti du visiškai nuogi spektakliai. Tiesa, nuogumas juose buvo pateiktas ganėtinai skirtingai, tačiau per daug nesigilinant į niuansus būtų galima juokauti, kad sceniniams kostiumams tikrai buvo taupyta. Pirmosios „Girstučio“ sceną apšildė Anne Juren ir Annie Dorsen (Austrija), parodžiusios galingą feministinį veikalą „Magiška“. Galingas jis buvo visko – pradedant pagrindinės solistės kūno linijomis ir ledine spektaklio struktūra, baigiant daiktais, traukiamais iš jos makšties. Buvo daug mėsos, šiek tiek pilkosios magijos ir vos vos moters. Mechaniškas nuogo kūno kretėjimas įkalino žiūrovus nepatogiose salės kėdėse. Lūžtantys breiko, šokinėjantys roko mostai šiek tiek pamalonino užsitęsusį sėdėjimą. Tačiau teko vėl nuščiūti, kai salėje sėdinčius veidus ėmė lyžčioti iš šokėjos tarpkojo kyšančio portatyvinio prožektoriuko šviesos spindulys.
Tokie gerokai iškoneveikti piktos ir nuogos Austrijos feministės žiūrovai per vėją ir besiplaikstančius geltonus lapus nuskubėjo į Kamerinį teatrą, kur Portugalijos šokio trupė „Ne Barros“ pristatė „Kuriant nepažįstamąjį“. Glaudžiai susėdusiai ir sutūpusiai publikai buvo patiekta dar viena porcija mėsytės. Tiesa, šį kartą tai buvo kuklaus jauno šokėjo lieknas kūnas, šešėlyje greitai nusimovęs kelnaites ir vėl paskubomis jas užsimovęs. Scenoje, tiesa, dar buvo multiinstrumentalistas, sugebėjęs vienu metu groti ir gitara, ir būgnais, ir sintezatoriumi; labai estetiška nespalvotos grafikos vaizdo projekcija, reaguojanti į garso dažnį ir intensyvumą; sielą švelniai atgaivinantys šokio judesiai, sprendžiantys savilokalizavimo bėdas; portugališkas liūdesio rūkas ir tolimų krantų ilgesys. Tik gaila, kad toks tiesmukas sukergimas dėl per dažnų nuogumo atvejų neleido mėgautis spektaklio skleidžiamu švelniu lyriškumu. Panašiai nutinka, kai pobūvyje per ilgai juokiantis iš nešvankaus anekdoto nebepavyksta išgirsti jautraus egzistencinės gaidos posmo. Viskas tiesiog paverčiama juokais.
Antroji diena. Gili
Nuojauta kuždėjo, kad išvakarėse išmetus provokacinę kortą rugsėjo 28-oji. turėtų pasiūlyti kai ką daugiau. Taip ir nutiko su „A.lter S.essio“ (Prancūzija) ir jų spektakliu „Patvarumas“, kuris sukūrė naują dimensiją, sklidiną dieviškumo ir demoniškumo, juodo klampumo ir balto aštrumo. Scenoje buvo du šokėjai: nuogas iki pusės, atletiškas, juoda kojine-kauke ant veido Jis (Gianni Joseph) ir trapi skustagalvė rausva suknele, baltai nupudruotu veiduku Ji (Yum Keiko Takayama). Prologe ant kaklo lėtai vynioti raudoni siūlai vėliau judesių labirinte išdryksta tarsi gyvenimo kraujotakos žymės. Trapiai lyg iš Anapus atslinkusiai In akompanuoja tvirtas ir gyvybingos energijos kupinas Jang. Amžinybėje niekada nesibaigiantį munchišką šauksmą pratęsia šviesų ir projekcijų iškrova, alkani šokėjų judesiai drasko erdvę ir kabinasi už gilesnių sluoksnių ten, kur baigiasi blizgus pasaulio pamušalas ir dangus atsiremia į žemę. Iš nebūties išnyra žmogaus figūra ir užpildo būties tarpus žodžiais. Ypač estetiškas spektaklis, nestokojantis ne tik techninių sprendimų jį rodant, bet ir filosofinių lygčių jam pasibaigus.
Į esmę tą vakarą pratęsė Nivo Sheinfeldo ir Oreno LaorioLaoro (Izraelis) spektaklis „Kvailių laivas“, rodytas gana naujoje erdvėje – Dramos teatro „Rūtos“ salėje. Pailgoje scenoje graudžiai juokingą kvailių maskaradą demonstravo trys šokėjai, pasitelkę ne išmoningą butaforiją, šiuolaikines technologijas ar ryškius kostiumus, o tiesioginį ir nenutrūkstamą santykį su žiūrovais. Komiškomis baleto kombinacijomis pas de trois, tragikomiškai pompastiškomis mirusiojo išlydėtuvių repeticijomis, graudžiais dialogais susėdus dviese su mirusiuoju, paaugliškomis muštynėmis ir tokiu žmogišku užsispyrėlišku atkaklumu šokėjai nejučia įviliojo publiką gilyn į pasaulio sandarą. Ten, kur kiekviena frazė – žodžių ar judesių – išsiverčia ir atskleidžia kitą – egzistencinio liūdesio veidą. Kvailių laivas, per gerą valandą, sakytum, pasinaudodamas paprastute ABBA dainele, visiškai paėmė publiką į savo denį ir visu greičiu nuplukdė ten, kur dar esama juokdarių, drįstančių juokinti ir virkdyti karalius. Spektaklis baigėsi žiūrovų ir aktorių žvilgsnių akistata.
Trečioji diena. Lietuviška
Festivalyje buvo parodyti septyni šiuolaikinio šokio spektakliai, iš kurių tik du buvo pusiau lietuviški. Rugsėjo 29 d. pristatytas tarptautinis Lietuvos ir Olandijos projektas „Miražas apie pamestas akis, nužudytą Viktorą ir ...“. Tai keturi bendri šokio pastatymai, kuriuos kūrė vienas žinomiausių Olandijos namų teatras „Korzo“ ir Lietuvos choreografės Rūta Butkus, Loreta Juodkaitė bei šokėjai: Agnė Ramanauskaitė, Kristina Markevičiūtė, Barbora Guželytė, Gotautė Kalmatavičiūtė, Marius Pinigis. Šis pastatymas taip pat buvo rodomas Klaipėdos ir Vilniaus publikai.
Tos pačios dienos vakare į Kauną persikrausčiusioje „Fluxus ministerijoje“ (buvusiame „Lituanikos“ batų fabrike) buvo parodytas šokio teatro „Aura“ ir „Bionics & VJ Ramj“ audiovizualinis performansas „sonus.lux.unum“. Programėlė žadėjo įvairių medijų partnerystę, žaidimą garso dažnių diapazonų kaita, ambient ir glitch estetikos elementus. O iš tikrųjų buvo publikai prastokai pritaikyta erdvė, kurioje visavertį vaizdą ir garsą galėjo patirti tik tie laimingieji, kuriems pavyko prisibrauti arčiau.
Ketvirtoji diena
Festivalio uždarymui rugsėjo 30 d. buvo parinktas „Ingun Bjųrnsgaard prosjekt“ (Norvegija) spektaklis „Jūra“, labai emocionalus šokio teatras pagal Henriko Ibseno pjesę „Dama iš jūros“. Tai pasakojimas apie pirmąją šiuolaikinę moterį, kuri drįsta bodėtis, ilgėtis, išnykti, būti ciniška, aistringa, naivi, pavydi, kuri siekia meilės, nori priklausyti, bet priklausyti tegali tik iš dalies. Scenoje gausu personažų, visi jie dosniai apdovanoti savitumu, išraiškingumu. Netikėtas skandinaviškas humoras išmargina ir taip gana daugiasluoksnį spektaklio audinį. Ypač stiprūs ir tvirtai suręsti pasirodė duetai, kuriuose realizmas jungiasi su abstrakcija. Juntamas skandinaviškoje literatūroje ir kine ypač dažnas individo intravertiškumas ir nutolimas nuo sociumo, kartu jo beprotiškai ilgimasi. 1992 m. savo trupę įkūrusi choreografė daug dirba su Švedijos karališkuoju baletu ir Oslo nacionaliniu teatru ir baletu, Malmės šokio teatru „Skanes“, šiuolaikinio šokio trupe „Carte Blanche“. Būtų iš tiesų smalsu pamatyti daugiau jos kūrinių Lietuvos scenoje.
Friedrichas Nietzsche kadaise yra pasakęs: „Tikėčiau tik tokiu dievu, kuris moka šokti.“ Šiandien, kai žodžiai ir vaizdai yra maksimaliai sekuliarizuoti, tiražuojami ir be saiko vartojami, judesiai vis dar stebuklingai išsaugo šiek tiek nepažinumo ir nematerialumo. Šokis – tai sapnavimas kojomis. Tai išsitiesimas tarp dangaus ir žemės visu ūgiu už visus tuos, kurie susitraukę savo kasdienybės kokonuose seniai nieko nebesapnuoja.
