Teatras
Dar neišblėso Romeo Castellucci pažarstytos žarijos, o tarp teatralų jau bręsta nauja diskusija. Jos objektas pats nekalčiausias – Jono Jurašo „Balta drobulė“, tačiau spektaklio premjerai sutapus su renovuotos Kauno dramos teatro didžiosios salės atidarymu – irgi savaip provokuojantis. Ar galėjo ir turėjo teisę šitokioje naujoviškoje scenoje atsirasti toks iš pažiūros senstelėjęs, naujam teatro „proveržiui“ ar „minčių generacijai“ nenuteikiantis vaidinimas? Ką sau galvojo režisierius, tik nuolankiai perskaitęs (!) šiandien jau mokyklos suole skersai ir išilgai nagrinėjamą Antano Škėmos kūrinį? Kodėl nesukūrė to, ko nežinotume, ir tuo naujumu nenunešė teatro stogo? Sakyčiau „nunešė“, jei spektakliui buvo (ir dar bus) skirta ne viena recenzija, rodanti, kad vis dėlto kažkas užverda kritiko galvoje, kai jis „negali neparašyti“. Neabejoju, kad dar didesnio rašančiųjų dėmesio sulauks Nacionalinio dramos teatro scenoje repetuojama Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ – irgi inspiruota „mokyklinio“ žinojimo, laukiant, kaip šis susikirs ar susigrums su režisieriaus sumanymu.
Taip nutiko, kad lietuviški (lietuvių autorių) spektakliai man „sukrito“ vienu metu. „Baltos drobulės“ įspūdžius pratęsė pirmą kartą Anykščiuose rengtas tarptautinis teatro festivalis „Kliudžiau“. Spalio 16–20 d. miesto kultūros centre buvo parodyti keturi mūsų teatrų darbai, vienaip ar kitaip interpretuojantys lietuviškus kūrinius, lietuviškumo tematiką. Festivalio idėja gimė šviesios atminties aktoriui ir režisieriui Artūrui Žukauskui, kuris buvo įsitikinęs, kad startuoti būtina Anykščiuose. Ne tik todėl, kad Anykščiai 2012-aisiais tapo Lietuvos kultūros sostine, o kad naujai prakalbintais klasikais atiduotume duoklę šio krašto rašytojams (Biliūnui, Vienuoliui, Baranauskui), pasitelkę teatrą sugrąžintume savo kalbos, kultūros vertę. Ir taip nutiko, kad suvaidinusi premjerinius „Baltos drobulės“ spektaklius festivalį atidarė jo programos sudarytoja aktorė Eglė Mikulionytė. Jos, taip pat aktoriaus ir režisieriaus Kęstučio Marčiulyno, savo sumanymus vis dažniau realizuojančio Lietuvoje, tačiau gyvenimą paskyrusio Pietų Korėjos vienuolynams, kitų Žukausko bendraminčių pastangomis „Kliudžiau“ virto gražia teatro švente. Matydamas žiūrovų gausą, jų smalsumą ir norą bendrauti su kūrėjais po spektaklių sakytum, kad festivalis atliko ir meninę, ir švietėjišką misiją – sužadino naujus patyrimus ir gero teatro poreikį. Jei festivalis taps kasmetinis (ir visai nesvarbu, ar jis toliau vyks Anykščiuose, ar keliaus į vis kitą Lietuvos kultūros sostinę), šis poreikis tik stiprės, priversdamas pasitempti ne tik miestus, bet ir pačius kūrėjus.
„Balta drobulė“ šįkart tik pretekstas, leidęs padaryti didžiulį lankstą. Kartu – tolima sąšauka su vieninteliu Anykščiuose rodytu užsienio spektakliu, kuris nauju pavidalu sugrąžino „Anykščių šilelį“. Jį sudainavo pansori atlikėja Park In Hye iš Pietų Korėjos.
Pansori – tai savotiškas dainos-istorijos teatras, kur balsui pritaria būgno ritmai: vienas dainininkas pasakoja ir dainuoja istoriją, vaidybinius elementus pabrėždamas rankoje laikoma vėduokle, o būgnininkas muša ritmą ir paskatinamai šūkčioja. Iš dvylikos pansori giesmių šiandien išlikusios tik penkios, jas atliekant pilnai spektaklis gali trukti nuo 3 iki 8 valandų. Pansori, kaip vienas tradicinės korėjiečių muzikos žanrų ir kaip monodrama, 1964 m. buvo įtrauktas į Pietų Korėjos, o 2003 m. – į UNESCO pasaulio nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą. Anykščius aplankiusi ir vienintelį pasirodymą surengusi Park In Hye yra viena garsiausių pansori atlikėjų, išrinkta geriausia 2011–2012 m. šalies jaunąja menininke. Prikalbinti atlikėją vykti į nepažįstamą šalį nebuvo sunku, bet pasiruošimas užtruko – „Anykščių šilelį“ į korėjiečių kalbą išvertė šioje šalyje gyvenantis Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, nederantį pansori dainavimui tekstą Park In Hye teko taikyti prie muzikos; norėdamas atlikėjos pasirodymui sukurti ypatingą aplinką, Kęstutis Marčiulynas sceną papuošė specialiai korėjiečių meistrui užsakytais kaligrafijos darbais.
Park In Hye atliko ištrauką iš „Dainos apie Šimčiongę“ (pasakojimo apie aklą tėvą ir jam atsidavusią dukterį, kuri savo meile sugrąžina regėjimą tėvui ir kitiems neregiams), tradicinę korėjietišką baladę apie gyvenimo trumpumą (ją palydėjo Marčiulyno atliekama pantomima), dvi pietų regiono dainas ir „Anykščių šilelį“. Pansori dainavimo neįmanoma aprašyti. Nuostabu, kiek jėgos ir intonacijų atspalvių gali slypėti balse, kokia nuotaikų įvairovė glūdi net vienoje „pasakojimo“ eilutėje, kokios ypatingos vidinės koncentracijos ir susiklausymo su būgnininke (Ha Je Dzong) šis dainavimas reikalauja. Per visą kūrinį išlikusi statiška ir tik su vėduokle rankoje, ją išskleisdama ir suskleisdama Park In Hye kuria ir savotišką šokį, antrinantį būgno ritmams ir savaip pažymintį besikeičiančius „epizodus“. Tačiau pansori nepavadinsi vien meistryste. Kai jaunoji atlikėja lietuviškai ištarė pirmuosius „Anykščių šilelio“ sakinius, kai būgnininkė jai ėmė pritarti ir kitokius garsus skleidžiančiais instrumentais, atsivėrė dar kitas pansori pasaulis – lyrinis, leidžiantis įsiklausyti ne į žodį, o į jo žadinamą jausmą. „Jūs taip pat mylite gamtą?“ – dar Korėjoje, tik pradėjusi skaityti išverstą „Anykščių šilelį“, stebėjosi Park In Hye. Dabar atrodo, kad Anykščiuose jos sudainuotoje giesmėje, skaidriose ir tamsiose balso moduliacijose ar vos matomuose judesiuose tilpo ir ši nuostaba, ir didžiulė meilė ne tiek gamtai, kiek ją aprašiusiam kūriniui. Kūriniui, kuris, net ir tariamas svetima kalba, išsaugojo savo nuotaiką ir poetiką. O juk kaip tik tokio, be išankstinės priešpriešos, noro laužyti, keisti, priversti paklusti savo sumanymui, santykio į tekstą taip trūksta mūsų režisieriams. Beje, būtent Jurašo spektaklio svarbiausias veikėjas yra Škėmos tekstas, įgavęs pasąmoninių Garšvos proregių ir tvinstančių [vienatvės] gėla monologų pavidalą, kuriam itin subtiliai antrina siurrealistinis Gintaro Makarevičiaus scenovaizdis – vaizdais, projekcijomis ir narvu-liftu tik sustiprinantis sustojusio ar įstrigusio nesvarumo būklėje laiko įspūdį... Tad tiek pansori atliktas „Anykščių šilelis“, tiek „įsceninta“ „Balta drobulė“ – tai ne vien daina, muzika ar teatras, o kai kas gerokai daugiau, kas atsiranda tik iš itin artimo ir asmeniško santykio su skaitomu, statomu kūriniu...
Taigi „Kliudžiau“ – festivalis, kurio spektakliai siekė „kliudyti“ žiūrovus. Per keturis vakarus buvo parodyti Vitalijaus Mazūro Vilniaus „Lėlės“ teatre statytas „Jūratė ir KasTautas“, Laimos Adomaitienės „Trys mylinčios“, rodomos Rusų dramos teatre su būsimaisiais šio teatro aktoriais, Rimo Tumino ir Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“ ir Alberto Vidžiūno Panevėžio „Meno“ teatre režisuota Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“. Skirtingo žanro ir formos darbai parodo festivalio koncepciją ir kryptingumą, nors ir neatskleidžia viso „lietuviškųjų interpretacijų“ vaizdo. Matyti šiuos spektaklius Anykščiuose buvo itin įdomu – ne tik dėl kitokios žiūrovų reakcijos, bet ir todėl, kad savo teatruose susikūrę tam tikrą kontekstą ir net istoriją, čia šie spektakliai tapo „nuogi“, ir jų priėmimas priklausė tik nuo čia pat užmegzto scenos ir salės dialogo. Pastarojo dingstimi natūraliai tapo autorius, o ne režisierius (galbūt išskyrus tik Tuminą ir Mažojo teatro aktorius) – režisūriniai sprendimai ir sumanymai buvo tikrinami iš gerai žinomų kūrinių ar, kaip „Mistro“ atveju, kanoninio Adomo Mickevičiaus paveikslo pozicijų. Juolab vertingi pasirodė ir „karšti“ kūrėjų pokalbiai su žiūrovais, kurie ne tik dėkojo artistams, norėjo išsiaiškinti nesuprastas detales, bet ir nesusilaikė nuo kritinių vertinimų. Pastarųjų daugiausia sulaukė „Meilė, džiazas ir velnias“ – tarsi pažodinis, tik itin sutirštintas Grušo dramos pastatymas, iš kurio išnyko svarbiausi šios pjesės dalykai – meilė ir džiazas.
Žiūrint „Meno“ aktorių ir režisieriaus darbą neapleido mintis apie gyvą ir aktualų tekstą ir negyvą, forsuotų emocijų ir išgalvotų priemonių gausų teatrą. Tarsi režisierius būtų norėjęs ir sugrįžti į autoriaus laiką, ir užgriebti šiandieną – apnuoginti benamių ir bedvasių jaunuolių įniršį ir suteikti šiam įniršiui tuštumos, beprasmybės skambesį. Įkurdinti tarp metalinių dėžių-vartų, jaunieji Grušo veikėjai nepaleidžia iš rankų butelių, nuolat grumiasi ir savo įtūžį išlieja kalbėdami ar šaukdami į mikrofonus. Mikrofonai ir įvairiais būdais naudojama polietileninė plėvelė, kuriai režisierius, pasirodo, suteikė dar ir simbolinę reikšmę, tapo svarbiausiomis ir atgrasiausiomis spektaklio priemonėmis, užgožusiomis taip ir neišrutuliotą Beatričės, apskritai šiuos jaunuolius siejančių santykių liniją. Vis dėlto spektaklis stebino ne išoriniu pavidalu, o režisieriaus kurtumu dramaturgiškai itin skaidriam Grušo tekstui, kur veikėjų aštrumas ir konfliktiškumas nuolat tikrinamas jų žmoniškumu ir meile. Natūralu, kad visus veikėjus pavertus schematiškomis figūromis dingo ir muzikos, kaip jaunuolių maišto ar tapatybės formos, poreikis. Išties gaila, kad Grušo pjesė, kuriai, regis, nereikalinga jokia išorinė butaforija ir režisūriniai protezai, per pastarąjį dvidešimtmetį nesulaukė nė vieno jai tinkančio sceninio perskaitymo.
Abejonės kirbėjo žiūrint Laimos Adomaitienės „Tris mylinčias“ pagal Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Chrestomatinis, daugybę kartu ir profesionalioje, ir mėgėjiškoje scenoje statytas kūrinys taip apaugo klišėmis, kad sukurti kažką naujo, atrodo, tiesiog neįmanoma. Režisierei pavyko – gimė savitas laisvų asociacijų spektaklis, kuriame draminiai epizodai derinami su šokio ir judesių kalba, o greta tradicinių atsirado ir naujų veikėjų, pasukusių trijų mylinčiųjų istoriją netikėta linkme. Komedija transformavosi į dramą, žodžiai – į judesį; nelaukti režisierės ir jaunų aktorių atradimai, žvelgiant į Žemaitės tekstą iš geroko atstumo, abstrahavo realistinę pjesę, perkėlė jos veiksmą į vos atpažįstamą aplinką. Vis dėlto tai ne pirmas Adomaitienės darbas su šiuo kūriniu (regis, prieš penkerius metus režisierė jį statė Telšių jaunimo studijoje „Aglija“), ir nors pasikeitė aktoriai, kai kurios detalės ar sprendimai, režisierei artima stilistika nebeatrodė tokia gaivi. Ypač erzino Fausto Latėno muzika iš skirtingų Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Muzikos „Trijose mylinčiose“ akivaizdžiai per daug, ji per garsi, vietomis – pernelyg savarankiška ir žadinanti visai kitokias asociacijas. Turbūt nė pati režisierė nenumanė, kad jai tinkantys ritmai ar melodijos gali „pjautis“ su kai kurių žiūrovų atmintimi ir turėti atvirkštinį poveikį. Antra vertus, gyvybės įnešė būtent tos scenos, kuriose jauni aktoriai „žemiškoms“ komedijos situacijoms suteikė subtilaus humoro, o Žemaitės tekstas suskambo gyva kalba.
Vienas naujausių Vitalijaus Mazūro darbų – „Jūratė ir KasTautas“, kurtas su jaunais Vilniaus „Lėlės“ aktoriais ir skirtas suaugusiesiems, – labai artimas pačiam režisieriui. Gimęs iš jo padūkusios vaikystės, karčių jaunystės potyrių, spektaklis pateikia savitą lietuviškos prigimties ir lietuviškų šaknų versiją, netikėtą Jūratės ir KasTauto istoriją, kurioje apstu ir aštrumo, ir šmaikštumo, ir net „begėdiško“ erotiškumo. Šįkart nesilaikydamas „pasakojimo“ logikos, režisierius leidžiasi į asociatyvių fragmentų montažą, kurių kiekvienas galėtų turėti savo pratęsimą. Na o į krūvą juos surenka atpažįstamos Mazūro lėlės – pilnakraujai veikėjai, tampantys tikrais gyvų aktorių partneriais. Sakyčiau, aktorių ir lėlių žaisminguose ryšiuose, kai lėlės valdymas tampa nepastebimas, o žmonių ir lėlių gyvenimai vienas kitą pratęsia ir papildo, slypi spektaklio žavesys ir užkrečianti režisieriaus išmonė.
Sustiprėjęs, įgijęs daugiau dramatiškumo pasirodė Tumino ir Ivaškevičiaus „Mistras“. Po spektaklio vykusiame pokalbyje žiūrovus labiau domino vaidybos detalės, istorinių veikėjų likimai. Man šįkart visu savo tragiškumu suskambėjo Jokūbo Bareikio vaidinamo Adomo Mickevičiaus linija – jo vienatvė ir neįvykdytos poeto misijos supratimas...
„Kliudžiau“ ketina būti konkursinis. Tačiau šį pirmąjį kartą festivalio prizas – tikras lankas su tikromis strėlėmis – liko Anykščiuose. Kad kabėdamas mero kabinete primintų apie žiūrovams duotą pažadą surengti festivalį ir kitąmet. Išties nesvarbu, ar kitą rudenį festivalis vyks Anykščiuose, ar kitame mieste, jis bus laukiamas, o gal net inspiruos kūrėjus naujiems mūsų klasikos perskaitymams. Nebūtinai novatoriškiems ir aktualiems, kur režisūrinė autorystė vis dažniau virsta desperatiškomis grumtynėmis su tekstu, o tokiems, kur per autoriaus tekstą priartėtume prie savo kalbinės, kultūrinės tapatybės ir būtume kliudyti šiandien ne mažiau skausmingo jos stygiaus ar praradimo suvokimo.
