7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Režisūriniai debiutai

 Igno Basijoko ir Justo Tertelio premjeros „Menų spaustuvėje“

 

Austėja Adomavičiūtė
Nr. 37 (1005), 2012-10-19
Teatras
Jonas Šarkus ir Šarūnas Banevičius spektakyje „1/3 gyvenimo“   D. Matvejevo nuotr.
Jonas Šarkus ir Šarūnas Banevičius spektakyje „1/3 gyvenimo“ D. Matvejevo nuotr.

Praėjęs savaitgalis išsiskyrė premjerų gausa. Vien „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti dviejų debiutuojančių režisierių darbai – „Atviros erdvės“ programos dalyvio Igno Basijoko kurtas „Išėjimo nėra“ bei naujausias teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklis „1/3 gyvenimo“, režisuotas Justo Tertelio. Tiek abiejų spektaklių kūrėjai, tiek pasirinkta medžiaga yra labai skirtingi, bet kartu analizuojant ir lyginant šiuos du spektaklius galima įžvelgti tam tikrų panašumų, tendencijų ir pirmiesiems režisūriniams bandymams būdingų bėdų.

 
Basijokas savo režisūrinį kelią nusprendė pradėti prancūzų egzistencialisto Jeane’o Paulio Sartre’o pjese „Išėjimo nėra“. Dramoje vaizduojama trijų nepažįstamųjų akistata pomirtiniame gyvenime, tiksliau, pragare, tik vietoj fizinių kankinimų bausmė kiekvienam tampa kitų dviejų buvimas.
 
Kišeninė „Menų spaustuvės“ salė suteikia tą klaustrofobiškumo įspūdį, kuris tarsi smaugia pjesės veikėjus. Jį dar labiau sutirština aktorių vaidybai skirta ribota erdvė (scenografė ir kostiumų dailininkė Milda Šaltauskaitė) – nedidelė pakyla, kurioje jie praleidžia didžiąją dalį sceninio laiko. Pagrindinės scenografijos detalės – trys vienodos masyvios metalinės kėdės kiekvienam iš besikankinančiųjų kambaryje be išėjimo.
 
Veikėjų apranga skirtinga – vyriškame Inesės (Eglė Špokaitė) kostiume dominuoja balta ir pilka spalvos, Garsenas (Paulius Valaskevičius), visiška jos priešingybė, aprengtas raudonos spalvos kostiumu, o žydra Estelės (Monika Alseikaitė) suknelė dera su baltu švarkeliu. Kostiumai reprezentuoja pirmines veikėjų tapatybes, kurios vėliau keičiasi kiekvienam prisipažinus apie priešmirtiniame gyvenime padarytas nuodėmes. Taigi Garsenas – žmonos kankintojas ir dezertyras – prasisagsto marškinius, o Estelė, prisipažinusi, kad nužudė tik gimusią dukrą, nebedėvi savo balto švarkelio.
 
Režisierius susitelkia į aktorių vaidybą kaip į pagrindinį spektaklio elementą, tačiau spektaklio dramaturgija išlieka vienoje linijoje, nėra pateisintų kulminacinių momentų ar loginių kirčių. Aktoriams sudėtinga visą spektaklį išlaikyti aukščiausią įtampą, kurios reikalauja personažų charakteristikos, pritrūksta ir konkretesnių režisūrinių sprendimų, galinčių padėti aktoriams ištverti pusantros valandos nenutrūkstantį sceninį vyksmą. Tad spektaklio pradžioje vyraujanti mistinė ir švelniai teatrališka vaidybos maniera jam einant į pabaigą susmulkėja iki buitinio realizmo. Didžiausias krūvis tenka pagrindinei išraiškos priemonei – aktorių balsams, o judėjimas scenoje apsiriboja kėdžių vartymu.
Prie žiūrovų kone maksimaliai priartinta nedidelė vaidybos aikštelė tarsi turėjo garantuoti sceninio vyksmo intensyvumą ir paveikumą, tačiau yra atvirkščiai – scenos tapo statiškos, spektakliui pristigo veiksmo nuoseklumo ir ryškesnių režisūrinių sprendimų.
 
Kas paskatino jauną žmogų imtis tokios sudėtingos, sunkiasvorio egzistencializmo persmelktos medžiagos? Atsakymo į šį klausimą režisierius nepateikė, tad ir egzistencializmo filosofijos kodą transliuojanti dramaturgija scenoje transformavosi į eilinę santykius besiaiškinančių žmonių melodramą.
 
Per šešerius gyvavimo metus teatro laboratorija „Atviras ratas“ užsiaugino savo publiką ir netgi pernelyg tvirtai laikosi veiklos pradžioje užsibrėžtų kūrybinių gairių, tad eidami į šios trupės pasirodymus jau daugmaž žinome, ko tikėtis, – glaudaus aktorių ryšio scenoje, ansambliškumo, (auto)biografine patirtimi paremtų spektaklių. Kaip tokiame kontekste atrodo pirmasis iki šiol dramaturgijos bandymais žinomo Justo Tertelio režisūrinis darbas?
 
Sapnai. Mes sapnuojame trečdalį savo gyvenimo – štai kas slypi po šiek tiek mistifikuotu spektaklio pavadinimu. Režisierius suteikia galimybę pakeliauti po sapnus ar vieno Aktoriaus (Šarūnas Banevičius) sapną.
 
Tertelis lyg ir eina „Atviro rato“ pramintu taku, spektaklio dramaturgijos pagrindu pasirinkdamas autobiografinius (nors šiuo atveju labai abstrakčius ir bendrus) išgyvenimus, sutelkdamas dėmesį į aktorius bei pasirinkdamas pabrėžtinai neišraiškingą, minimalistinę kitų spektaklio elementų neužgožiančią scenografiją bei kostiumus.
 
Didžiąją atlikėjų dalį sudaro „Atviro rato“ nariai – Jonas Šarkus, Vytautas Leistrumas, Marija Korenkaitė ir Vesta Šumilovaitė. Jie atstovauja abstraktiems veikėjams, veikiantiems sapno logika grįstomis aplinkybėmis, jų kuriami personažai pabrėžtinai teatrališki, hiperbolizuotų emocijų. Ar tai būtų aistringa „Pageidavimų koncertų“ vedėja (Vesta Šumilovaitė) ir ją dievinantis forsiukas (Jonas Šarkus), ar teisybės ieškanti Mokytoja (Marija Korenkaitė) ir partijas keičiantis politikas (Vytautas Leistrumas).
 
Tuo tarpu „kviestiniai“ aktoriai Šarūnas Banevičius ir Ainis Storpirštis kuria individualius personažus, veikiančius ne tik sapno, bet ir realybės dimensijoje. Spektaklio pradžioje Banevičiaus veikėjas apskritai atrodo lyg tiesioginė nuoroda į patį Tertelį – į jo kurtą pradedančio aktoriaus personažą monospektaklyje „PRA“. Tai vienintelis veikėjas, scenoje besijaučiantis nejaukiai, kone besikankinantis aplinkybėse, į kurias yra įmestas.
 
Scenografija ir dažniausiai neryškus apšvietimas – du pagrindiniai elementai, kuriantys mistišką sapno atmosferą. Scenografei Laurai Luišaitytei pavyko viena paprasta detale suvaldyti dvi abstrakčias spektaklio veiksmo erdves (sapną ir menamą realybę) – sceną perpus dalija permatoma širma, simbolizuojanti tą neapčiuopiamą ribą tarp sapno ir pabudimo, tarp dviejų nuolat šalia viena kitos egzistuojančių, tačiau niekad nesusiliečiančių realybių – fikcijos ir tikrovės.
 
Režisierius scenas dėlioja montažo, gal net atsitiktinumo principu, prasminė jų seka (ne)išaiškėja tik spektaklio pabaigoje. Iš pradžių vyksmą suvoki tik kaip tarp savęs nesusijusių scenų, etiudų kratinį ir teatrinį žaidimą, vietomis jungiamą pasirodančių Banevičiaus Aktoriaus ir Storpirščio Žiūrovo. Tik spektaklio pabaigoje supranti, kad visa tai buvo tiesiog kolektyvinis sapnas. Gražus Valytojos (Vesta Šumilovaitė) motyvas – ji kelis kartus pasirodo spektaklyje, o artėjant finalui pradeda plauti grindis – ruošia sceną ir žiūrovų salę spektakliui, jo pabaigai ar atsibudimui?
 
Režisierių galima teisinti noru sukurti sapnišką atmosferą ir jos veikiamą scenų dėliojimo logiką, bet montažo principas šįkart nepasiteisina – atskiros scenos taip ir lieka pavienėmis mozaikos dalelėmis, nesusideda į bendrą vaizdą, prasminio krūvio spektaklis neturi. Lieka tik teatrinis žaidimas, tad ir kyla klausimas, ar to pakanka?

 

Jonas Šarkus ir Šarūnas Banevičius spektakyje „1/3 gyvenimo“   D. Matvejevo nuotr.
Jonas Šarkus ir Šarūnas Banevičius spektakyje „1/3 gyvenimo“ D. Matvejevo nuotr.