7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ekstravagantiška politinio teatro pamoka

Slovėnijos jaunimo teatro gastrolės „Menų spaustuvėje“

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 38 (1006), 2012-10-26
Teatras
„Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ D. Matvejevo nuotrauka
„Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ D. Matvejevo nuotrauka

 

Iš principo kilmė nėra žmogaus lemtis. Žmonės yra rinktis gebančios būtybės.
Julia Kristeva
 
Tą akimirką, kai paslaugi „Menų spaustuvės“ darbuotoja, siūlydama ausų kištukus, įspėjo, kad spektaklyje bus „daug ir garsiai šaudoma“, nutvilkė prisiminimas apie poros metų senumo pažintį su slovėnų teatru. Iš maždaug dešimties anuomet matytų spektaklių ir performansų vos viename ar dviejuose žiūrovai galėjo nesijausti taikiniu. Ką gi – nuojauta neapgavo. Nors Slovėnijos jaunimo teatro spektaklis „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“ skirtas specifiškai Balkanų šalių publikai, prieš atvykdama į Vilnių trupė kruopščiai atliko savo „namų darbus“. Kaip kokie commedia dell’arte artistai iššniukštinėjo, kas pikantiška ar skandalinga pastaruoju metu įvyko mūsų viešajame gyvenime, kad spektaklyje, suprantama, panaudotų prieš mus. Tiesa, šis išpuolis pasirodė esąs prasmingesnis už visus anuos dešimt kartu sudėjus. Bet apie viską iš pradžių.
 
Režisieriaus Oliverio Frljićiaus – jis ir idėjos sumanytojas bei spektaklio dailininkas – „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“ prasideda lyriška ir asociatyvia „gulinčio orkestro“ uvertiūra. Ją atlikę aktoriai vienas po kito žinių vedėjų stiliumi praneša apie įžymių garbaus amžiaus Balkanų teatro veikėjų mirtis.
Pasirodo, visi jie dalyvavo ar kitaip yra susiję su spektaklio „Ei, slavai!“ „smaukymosi scena“ (spektaklio tekstą vertė Laima Masytė). Po šios burleskiškos nekrologų suvestinės kiekvienas graudindamasis ima pasakoti, ką veikė Broz-Tito, ilgamečio Jugoslavijos politinio lyderio, mirties dieną. Toks teatro ir politikos sugretinimas vėliau atsikartos ir bus išplėtotas visame spektaklyje, be gailesčio triuškinant susitepusių valdžiažmogių ir menininkų idealistų stereotipą. Šis aspektas, metateatrinis spektaklio lygmuo, man pasirodė įdomiausias, nors ir peršantis niūrias išvadas. Teatras spektaklyje pristatomas ne kaip kūrybinė bendruomenė, o kaip visuomeninės sanklodos, socialinio būvio projekcija, jo atspindys.
Apverkus didįjį vadą, staiga prasideda patriotinis madų šou: susisupę ar tik vos prisidengę naujųjų valstybių vėliavomis aktoriai sušoka publikai viliotinį. O įkandin sekąs keblus vieno iš atlikėjų etninės tapatybės aiškinimasis netrunka pasibaigti tratinimu iš butaforinio revolverio. Su pertrūkiais skambant buvusios Jugoslavijos himnui, išguldomi visi „tėvynės išdavikai“ – ir pirmiausia tas, kuris deklaruoja esąs slovėnas, tačiau turi vilą Kroatijoje ir jachtoje yra iškėlęs Kroatijos vėliavą. Komiškas sąlygiškumas akimirksniu virsta šiurpiu fašistiniu įniršiu, kurio šliūkštelima ir anapus rampos, kur sėdintieji išvadinami lietuviškomis subinėmis. Įvairių rūšių neapykantos energija akumuliuojama ir netrukus nukreipiama jau į konkrečius taikinius tarp publikos. „Pone, ar jus yra kas nors dulkinęs su tūba ant peties?“ – čia pats žaismingiausias ir nekalčiausias klausimas, kurį tenka atremti vienam iš arčiau scenos sėdinčių žiūrovų.
 
Tiesa, minėta intermedija lietuviškais motyvais – dar viena publikos ataka. Iš pradžių vienas iš aktorių maloniai angliškai paaiškina, kad šioje spektaklio vietoje jis prabyla serbiškai, o šiuo atveju to daryti nematąs prasmės. Dar keletas mandagių frazių, ir nejučia kalbėtoją užvaldo piktdžiugiškas įniršis: „Kas jūs, pusiau lenkai, pusiau baltarusiai, įsivaizduojate esą? Nežinau nė vieno garsaus mokslininko ar rašytojo lietuvio. Ką, didžiuojatės Nekrošium ir Koršunovu, o Castellucci užmėtot kiaušiniais? Kelis mėnesius sekat pedofilijos sagą ir nė nepastebit, kad tuo metu jūsų valdžia jus eilinį kartą išp...sa...“ ir t.t. ir pan. Šis hipokrize prasidėjęs ir isterišku įniršiu pasibaigęs „publikos išplūdimas“ leidžia dar labiau pajusti, kone fiziškai patirti buką neapykantą kitam ir kitokiam, nesvarbu, kad tas kitoniškumas ar svetimumas tėra fantomas.
 
Atrodo, kad Oliveriui Frlijćiui ir jo aktoriams spektaklyje pavyko rasti adekvačią formą tam, apie ką jie nori diskutuoti. Beje, apie tai bulgarų kilmės prancūzė Julia Kristeva, rašytoja ir psichoanalitikė, kalbėjo jau daugiau kaip prieš dešimtmetį. Ji teigė, kad šiandieninės realybės esmė yra nacionalizmas: „Tautos idėja šiandien gyvybingesnė nei bet kada, pirmiausiai todėl, kad žlugo ideologijos. Kas užėmė jų vietą kaip vienijanti idėja? Tai, kas arčiausiai po ranka ir tradiciškiausia: tauta.“ Bet ne vien ši tema rūpi spektaklio kūrėjams. Pagarba jiems, nevengiantiems kelti ir asmeninės savo, kaip menininkų, atsakomybės klausimo.
 
Po aprašyto išpuolio prieš lietuvius aktoriai dar visomis kryptimis pasišaudo, kol anarchistinį siautėjimą numaldo ta pati orkestrėlio melodija. Tada spektaklio stilistika keičiasi ir kiekvienas priešais publiką išsirikiavęs aktorius ima pasakoti savo versiją apie teatre kilusį konfliktą, kai dėl politinių įsitikinimų buvo sužlugdytas kūrybinis projektas. Minimi tikri aktorių vardai ir pavardės, ir jiems pavyksta išgauti įtikinantį nevaidybos, asmeninio išsisakymo efektą. Vienas principingai bando laikytis savo nuostatų, kitas pripažįsta, kad tos nuostatos gali keistis, trečias ima niekinti kolegą, kol šiam nelieka nieko kito, kaip tik pareikšti: „Dėjau skersą aš ant jūsų visų.“ Darosi aišku, kad teatre tvyro lygiai toks pat susiskaldymas bei nepasitikėjimas, kaip ir už teatro sienų. Ir sykiu kyla daugybė klausimų – kad ir apie tai, kas lemia vienokių ar kitokių nuostatų susiformavimą arba kaip menininko laisvė susijusi su jo politiniais ir moraliniais įsitikinimais.
 
Visa tai labai panašu į praktinę Brechto epinio, arba dialektinio, teatro realizaciją. Aišku, sušiuolaikintą, pritaikytą postdraminei teatro kalbai. Dėl išraiškos priemonių galima ginčytis, bet kai menininkai, pasirinkę provokuojančią ir ypač kritišką laikyseną, kelia aštrius klausimus, kurie jiems tikrai rūpi, – jau nemažai.
 
P.S. Linkėjimai lietuviškojo „Julijaus Cezario“ komandai. Įdomu, ar matėte spektaklį?

 

„Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ D. Matvejevo nuotrauka
„Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ D. Matvejevo nuotrauka
„Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ D. Matvejevo nuotrauka
„Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas“ D. Matvejevo nuotrauka