Teatras

Pirmąją nuogirdą, kad Oskaras Koršunovas režisuos „Katedrą“ (1971), trečiąją chrestomatinės Just. Marcinkevičiaus trilogijos dalį, palaikiau pokštu. Kas bendra gali būti tarp maištininko, naujųjų lietuviško teatro laikų šauklio ir vieno centrinių praėjusios epochos draminių kūrinių, vieno svarbiausių ano meto kolektyvinės savimonės atramų? Kas vieną radikaliausių keturiasdešimtmečių kartos atstovų (kartos, kurios pusė gyvenimo prabėgo senojoj, o kita pusė – naujojoj socialinėj kultūrinėj epochoj, dėl kurios naujumo taip smarkiai kautasi, senosios epochos ženklų besikratant) domina ikoniniame ano laiko kūrinyje? Spėjimas, kad šitoje interpretacijoje Katedra bus ne statoma, o iškonstruojama arba balansuos ant aukštyn kojom apversto trikampio frontono viršūnėlės, o gal bus apraizgyta spalvotų lempučių girliandomis, tarp kurių klaidžios fantasmagoriški šiandienos galingųjų pavidalai, lydimi piktai elitą kandžiojančios, bet niekaip nuo jo negalinčios atsiplėšti pamėkliškos minios, buvo paneigtas jau pirmą spektaklio minutę.

Vos prasišvietus scenai (tokia kankinamai tamsi ji bus didžiumą spektaklio laiko) spektaklis užgriūva grėsmingai pulsuojančio orkestro forte (kompozitorius Antanas Jasenka). Scenos gilumoje – gausybė nuo lubų žemyn besileidžiančių metalo grandinių. Ant daugelio jų kabo didžiuliai akmenys su skylėmis – kulto objektai ar girnapusės, bet pirmiausia lietuviškumo temos anos epochos scenoje ženklai (scenografas Vytautas Narbutas). Fono videoprojekcijoje – pritemdytas Pilies kalno ir apylinkių vaizdas iš senovinės graviūros (videoprojekcijų autorius Rimas Sakalauskas, šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas). Scenos kairėje, mediniais putti apkibę stūkso įspūdingo darbo

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1012), 2012-12-06 | Teatras

Marius Repšys (Laurynas) ir Darius Meškauskas (Žmogus) D. Matvejevo nuotr.

Scena iš spektaklio „Katedra“ D. Matvejevo nuotr.

Austėja Adomavičiūtė

Smaugianti gyvenimo monotonija

Valentino Masalskio spektaklis „Paukštyno bendrabutis“

Vienas iš nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ spektaklių – Valentino Masalskio vadovaujamos „Trupės P.S.“, neseniai tapusios Klaipėdos jaunimo teatru, „Paukštyno bendrabutis“, pastatytas pagal žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, sukurtą specialiai šiam aktorių ansambliui.

Spektaklio pirmos dalies eskizą teko matyti praėjusių metų „Versmėje“. Šiandien lyginant abu variantus galima teigti, kad eskizu Masalskis jau buvo labai aiškiai nubrėžęs režisūrinius būsimo spektaklio kontūrus, o aktorės jau buvo atradusios savo personažus.

Nastaravičius pateikia monotonišką paukštyno bendrabučio moterų bendruomenės kasdienybę – vištos, kiaušiniai, rietenos su bendradarbėmis. Aplink šiuos polius sukasi visa jų menka egzistencija. Tad didžiausiu įvykiu tampa vyro pasirodymas šiame vien moterų gyvenime. Pati pjesė yra paremta

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1011), 2012-11-29 | Teatras

Scena iš spektaklio „Paukštyno bendrabutis“. D. Matvejevo nuotr.

Monika Jašinskaitė

Oskaras Koršunovas: „Shopping and fucking“ parodė vartotojiškos visuomenės dugną

Prieš 13 metų pasirodęs legendinis Oskaro Koršunovo spektaklis pagal Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and fucking“ lapkričio 30 d. sceną išvys paskutinį kartą. Kodėl Lietuvoje atsirado toks kūrinys? Kaip „Shopping...“ buvo sutiktas prieš trylika metų? Kokius atgarsius sukėlė mūsų visuomenėje ir kuria kryptimi vedė ką tik įsikūrusį teatrą? Apie visa tai pasakoja režisierius Oskaras Koršunovas.

OKT startas ir kontekstas Lietuvoje

1999 m. rugsėjo 9-ąją su Marko Ravenhillo „Shopping and fucking“ atsidarė mūsų teatras. Tai buvo stiprus proveržis. Spektaklis sulaukė atgarsio visuomenėje.

Iš tikrųjų vienu metu startavome su dviem spektakliais: šiuolaikinės dramaturgijos „Shoppingu...“ ir klasikiniu Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnu“. Tada nubrėžėme pagrindines gaires, kurių iki šiol laikomės, – šiuolaikiniuose kūriniuose ieškoti universalių vertybių ir statyti juos kaip klasiką, o klasikoje ieškoti dabar aktualių dalykų ir statyti ją kaip šiuolaikinį kūrinį. Tai tapo mūsų teatro moto.

„Shoppingas...“ buvo manifestinis spektaklis, sukėlė diskusiją. Tuometinis teatras nebeatliepė to, kas vyksta visuomenėje, jis visiškai prasilenkė su naujomis socialinėmis realijomis. Garsusis Lietuvos teatro metaforiškumas peraugo į

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1011), 2012-11-28 | Teatras

Oskaras Koršunovas. D. Matvejevo nuotrauka

„Shopping and fucking“. Nuotrauka iš OKT teatro archyvo

Audronis Liuga

Kūrėjas visuomet lieka vienas

Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Nacionalinis dramos teatras netrukus pakvies į vieną svarbiausių sezono įvykių – Oskaro Koršunovo režisuotą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, jau tapusią chrestomatiniu lietuvių dramaturgijos tekstu. Premjeros išvakarėse su režisieriumi kalbasi teatro meno vadovas Audronis Liuga.

Tau visada buvo svarbi kūrybos tema. Kodėl?

Man apskritai yra įdomiausias kuriantis žmogus. Tai yra gražiausia, ką jis gali daryti. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių. Anksčiau galbūt ryškiausiai ši tema atsiskleidė mano spektaklyje „Kelias į Damaską“. Ten parodyta kūrybos kančia, kaip aš ją suprantu. Kūryba man yra neatsiejama nuo tikėjimo. Tai – pamatinės temos. Jos įvairiai atsiskleidžia mano

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1010), 2012-11-22 | Teatras

Oskaras Koršunovas ir Vytautas Anužis „Katedros“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.

Rima Jūraitė, Daiva Šabasevičienė

„Paukštyno bendrabutis“: nuo eskizo iki spektaklio

Pokalbis su pjesės autoriumi Mindaugu Nastaravičiumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu

Pernai nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatytas Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Paukštyno bendrabutis“ eskizas (režisierius – Valentinas Masalskis, vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai) šių metų festivalyje išaugo į spektaklį, kurį lapkričio 25 d. bus galima pamatyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.

Kaip savo pjesę „Paukštyno bendrabutis“ pristatytumėte „Versmės“ festivalio žiūrovams?

Mindaugas Nastaravičius:„Paukštyno bendrabutis“ – tai pjesė apie rutiną ir vienatvę, apie tai, kaip vieniša moteris gyvena ir mąsto apsupta kitų, tarsi artimų, panašių, tačiau iš tikrųjų visai svetimų, skirtingo likimo moterų. Rašydamas pjesę, norėjau kalbėti apie moteriškumo nuvertinimą, jo naikinimą, apie vyro požiūrį į moterį, apie moterį, kuri leidžia vyrui į ją žvelgti kaip į silpną, ribotą, priklausomą nuo aplinkybių. Ši pjesė yra apie tai, kiek nedaug tereikia, kad žmogus pamirštų, kas yra žmogus.

Taip pat rūpėjo parodyti, kad mes visi, nepriklausomai nuo mūsų tikrovės, gyvenimo sąlygų, įsitikinimų, norime kalbėti apie tuos pačius dalykus – artumo ilgesį, kito žmogaus poreikį, laikinumą. Pjesės personažai taip pat nori kalbėti apie meilę, aistrą, pavydą, kerštą, tačiau tai daro sava kalba, kuri vieniems galbūt sukels šypseną, juoką, kitiems – gailestį, liūdesį.

Kas paskatino imtis tokios temos?

M. N.: Situacija paprasta: prieš dvejus metus Valentinas Masalskis vadovavo trupei, kurioje buvo vienuolika merginų ir vienas vaikinas. Tad reikėjo pjesės, kurioje jie visi galėtų vaidinti. Atėjus į susitikimą, režisieriaus lūpose jau skambėjo žodis

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1010), 2012-11-21 | Teatras

„Paukštyno bendrabutis“ Nuotraukos iš Klaipėdos jaunimo teatro arch.

Helmutas Šabasevičius

Vakar ir šiandien

Teatro sezonai Londone

Nuo pat XIX a. populiarios įvairių trupių gastrolės šiuolaikiniame teatro gyvenime įgauna naujas, o kartais išsaugo ir senas formas, susieja dinamiško šiandieninio teatro proceso praeitį su dabartimi. Palankiai sutapus aplinkybėms, lapkričio 5–10 d. teko iš arti stebėti Jevgenijaus Vachtangovo teatro iš Maskvos komercines gastroles Londone, kurios buvo surengtos kaip „Rusų sezonų Vest Ende“ dalis.

Pasinaudoti šia galimybe skatino ne tik noras pažiūrėti dabar šiam teatrui sėkmingai vadovaujančio režisieriaus Rimo Tumino režisuotą Antono Čechovo „Dėdę Vanią“, bet ir jau ilgus metus kankinantis smalsumas atidžiau patyrinėti kitų „sezonų“, jau nugrimzdusių istorijoje, aplinkybes.

1935 m. vasario ir kovo mėnesiais Londono afišose pirmą kartą didelėmis raidėmis buvo užrašytas Lietuvos vardas – po sėkmingų gastrolių Monte Karle keturių savaičių sezonui Londone buvo angažuota Valstybės teatro Baleto trupė. Šis faktas pakankamai gerai žinomas, tačiau, pasirodo, apie šias istorines gastroles vis dar įmanoma surasti naujų faktų ir detalių. Teatro „Alhambra“, kuriame šoko Lietuvos artistai, jau seniai nebėra – jis

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1010), 2012-11-21 | Teatras

Milda Brukštutė

Esamojo laiko kova

„No Theatre“ persikėlė į Jaunimo teatrą

Be reikalo jaudinausi dėl „No Theatre“ judėjimo narių sveikatos. Po bandymo įsigyventi į fluxistų ritmą, „Kovos klubo“ veikėjų gyvenimo būdo iš esmės mėgdžioti nemėginta. Gal jaunatviškas maksimalizmas išblėso, o gal tiesiog vienas – neigimo – etapas baigėsi anksčiau, nei buvo įgyvendinta visa trilogija. Tad gimė ne Kovos klubas, o Kovos spektaklis, kurį buvo galima stebėti saugiai nuobodžiaujant ant stacionarių Jaunimo teatro kėdžių.

Vis dėlto „No Theatre“ neigimo galia išliko. Nustojus neigti teatrą imtasi griauti pačią Chucko Palahniuko vystomą destrukcijos, kaip išsilaisvinimo, idėją. Jau vien scenovaizdis (Marta Vosyliūtė), švytintis vien tik juoda ir balta spalvomis, byloja apie tam tikrą tvarkingo ir destruktyvaus gyvenimo skirtumų menkumą. Juk abi šios spalvos dažnai net nelaikomos spalvomis. Čia – tiek vienur, tiek kitur – ta pati tuštuma, be jokių aliuzijų į išsilaisvinimą, tiesiog vienas arba kitas

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1009), 2012-11-14 | Teatras

„Kovos klubas“ Simo Sirutavičiaus nuotr.

Austėja Adomavičiūtė

Mirtis pagal metų laikus

Teatro „Lėlė“ spektaklis suaugusiems

Besikartojantis metų ciklas lydi mus visą gyvenimą, vis artindamas prie mirties, o kova su gamta ženklina visą žmonijos istoriją. Šios temos vyrauja naujausiame teatro „Lėlė“ spektaklyje „Meteo“. Tai režisierės Annos Ivanovos-Brašinskajos kolektyvinės kūrybos principu vykusių dirbtuvių rezultatas. Spektaklį inspiravo Ray’aus Bradbury’o apsakymų ar, veikiau, visos jo kūrybos pasaulėvaizdžio, besiremiančio kosmoso užkariavimo įvaizdžiais, motyvai, kurie lemia mistišką, nejaukią ir nesvetingą atmosferą.

Žiūrovus pasitinka besiruošiančio kilti lėktuvo ar kito skraidymo aparato gaudesys, keturi aktoriai pradeda spektaklį simboliniu lėktuvo (raketos? kosminio laivo?) nusileidimu. Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis, Imantas Precas, Edita Žėčiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas vaidina nebylius tyrėjus, reprezentuoja skirtingas mirties variacijas, kurias susieja

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1009), 2012-11-14 | Teatras

Indrė Liutkevičiūtė spektaklyje „Meteo“. Nuotrauka iš „Lėlės“ teatro arch.

Daiva Šabasevičienė

Kūrybos išpažintis

Šlapelių muziejaus meninės iniciatyvos

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, įsikūręs Pilies gatvėje, tampa vis pastebimesnis ne tik muziejinės, bet ir teatrinės bei muzikinės Vilniaus veiklos žemėlapyje. Tai labai primena atgaivintą lietuviškų vakarų tradiciją.

Daktaras Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija – tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. J. Šlapelis (1876–1941) – gydytojas, kalbininkas, Lietuvių mokslo draugijos narys, pedagogas, žodynų sudarytojas ir leidėjas, vertėjas, visuomenės veikėjas, o M. Piaseckaitė-Šlapelienė (1880–1977) 1906 m. įsteigė lietuvišką knygyną – lietuvybės židinį, veikusį carinės, kaizerinės ir lenkų okupacijos metais. Ji buvo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja, aktyvi pirmųjų saviveiklinių muzikos vakarų ir lietuviškų spektaklių dalyvė. Iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905) šiame name rinkdavosi Nepriklausomybės kūrėjai: J. Basanavičius, J. Jablonskis, J. Vaižgantas, pas Šlapelį lietuvių kalbos mokytis ateidavo M. K. Čiurlionis – jis grodavo pianinu, kuriuo ir šiandien grojama. Net sakoma, kad žodį „sostinė“ sukūrė Šlapelis.

Šiandien Šlapelių muziejus tarsi

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1008), 2012-11-07 | Teatras

Eglė Tulevičiūtė spektaklyje „Post Scriptum“

Brigita Bublytė spektaklyje „Post Scriptum“ M. Aleksos nuotr.

Karolina Remeikaitė

Kaip šiandien skamba „Katedra“

Pokalbis su aktoriumi Marium Repšiu

Lietuvos nacionalinis dramos teatras lapkričio 29-ąją pristatys naują Oskaro Koršunovo spektaklį – Justino Marcinkevičiaus dramą „Katedra“. Intensyvėjant repeticijų periodui, buvo ypač smalsu pakalbinti pagrindinio personažo, architekto Lauryno vaidmens atlikėją aktorių Marių Repšį. Savo vaidmeniu ankstesniame O. Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ publiką papirkęs Marius Repšys šį kartą stoja į kovą už laisvę, kur, Just. Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „kovos spalvom, garsais ir linijom už grožį...“

Marcinkevičiaus „Katedra“ – istorinė pjesė. Mes žinome, kiek daug ji reiškė sovietmečiu, bet būtų įdomu Tavęs paklausti, kas svarbu joje šiandien ir kodėl dabar?

Manau, kad publika pasiilgo spektaklio apie Lietuvą, apie mus pačius, ir dar – išsakyto poetine kalba. Lietuvoje jau senokai buvo statyta lietuvių klasika. Be viso to, labai įdomus paradoksas, kad vienas kritikas po „Išvarymo“ rašė, jog toje pačioje scenoje, kur buvo vaidinamas Mažvydas ir tariamas žodis „Lietuva“, pilami keiksmažodžiai. O čia – „bičas“,kuris tiek keikėsi tada, dabar apie

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1008), 2012-11-07 | Teatras

Repeticija dekoracijų dirbtuvėse T. Ivanausko nuotr.

Teatras

Alma Braškytė

„Katedros“ restauracija

Oskaro Koršunovo režisuota Justino Marcinkevičiaus drama

Austėja Adomavičiūtė

Smaugianti gyvenimo monotonija

Valentino Masalskio spektaklis „Paukštyno bendrabutis“

Monika Jašinskaitė

Oskaras Koršunovas: „Shopping and fucking“ parodė vartotojiškos visuomenės dugną

Audronis Liuga

Kūrėjas visuomet lieka vienas

Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Rima Jūraitė, Daiva Šabasevičienė

„Paukštyno bendrabutis“: nuo eskizo iki spektaklio

Pokalbis su pjesės autoriumi Mindaugu Nastaravičiumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu

Helmutas Šabasevičius

Vakar ir šiandien

Teatro sezonai Londone

Milda Brukštutė

Esamojo laiko kova

„No Theatre“ persikėlė į Jaunimo teatrą

Austėja Adomavičiūtė

Mirtis pagal metų laikus

Teatro „Lėlė“ spektaklis suaugusiems

Daiva Šabasevičienė

Kūrybos išpažintis

Šlapelių muziejaus meninės iniciatyvos

Karolina Remeikaitė

Kaip šiandien skamba „Katedra“

Pokalbis su aktoriumi Marium Repšiu