7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nevilties ir vilties drobulė

Antano Škėmos „Balta drobulė“ Kauno valstybiniame dramos teatre

Daiva Šabasevičienė
Nr. 37 (1005), 2012-10-19
Teatras
Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis)
Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis)

„Matai, tapau lietuvių ambasadorium... Propaguoju lietuvių kalbos skambėjimą...“, – šie Antano Garšvos žodžiai – tarytum Jono Jurašo teatrinio gyvenimo motto. Ne pirmą kartą papuolęs į ekstremalius gyvenimo išbandymų verpetus, šįkart Kauno dramos teatre statydamas Antano Škėmos „Baltą drobulę“ jis turėjo ne tik išbandyti save ir teatrą, bet ir antram gyvenimui prikelti šio teatro Didžiąją sceną.


Spalio 12 d. po ketverių metų pertraukos žiūrovai vėl buvo pakviesti į rekonstruotą pagrindinę Kauno valstybinio dramos teatro erdvę. Didžioji salė pavyzdingai rekonstruota išsaugant visas autentiškas detales. Apskaičiuotas parterio regos laukas: palyginti su senąja erdve, scena gerokai žemesnė, o žiūrovų kėdės kyla aukštyn. Tačiau po tokios galingos pertvarkos (autorius Algimantas Kančas) teatras dar turės grąžinti žiūrovams balkoną: jį juosiantis platus turėklas pirmosioms eilėms trukdo matyti visą sceną, o sėdintieji tolesnėse eilėse išvis nemato dalies scenos.

„Balta drobulė“ – atnaujintos Kauno dramos teatro erdvės krikštas. Režisierius Jonas Jurašas papuolė į teatrinių simbolių labirintą, tačiau jam pavyko ne tik juos visus atverti, bet ir įprasminti. Be to, pats režisierius yra lyg jungiamoji grandis, leidžianti tikėti teatru it iš pelenų prisikeliančiu feniksu. Pirmiausia, jis Kaunui grąžino autorių, kuris dešimtmetį pragyveno šiame mieste, kuris emigracijoje parašytame autobiografiniame kūrinyje „Balta drobulė“ į šį miestą grįžta kaip didysis romantikas. Režisierius tarytum susitapatina su juo, sakydamas: „Kažkodėl realybė mėgsta mušti mane per viršugalvį. O aš kertu atgal... Noriu, kad grįžtų vasaros Aukštojoje Panemunėje. Ausyse skamba nepagaunama melodija.“ Spektaklyje „Balta drobulė“ Jurašui labiausiai rūpėjo įsismelkti į psichologinę Antano Garšvos dramą, todėl konkrečios geografinės nuorodos nėra vien simboliai. Škėma rašo apie pagrindinio herojaus kopimą Aušros taku, „kai apačioje gulėjo Kaunas“, o „iš melsvos prieblandos dygo Katedra“, ir režisierius tokiems atsivėrimams palieka didžiules erdves. Jis neskuba, lėtais, aristokratiškais žingsniais artėja prie Škėmos ir tampa jo partneriu.

Nors Škėma laikomas literatūros modernistu, „Baltoje drobulėje“ naudojusiu įvairius literatūrinius stilius, Jurašas, stengdamasis sugrąžinti žmogaus sielos harmoniją, spektaklį sukūrė vientisą, nefragmentuotą. Kuo labiau jo herojus artėja prie beprotystės, tuo dinamiškiau skleidžiasi nuoseklus vidinis Garšvos pasaulis.

Kūrinio inscenizacijos autorė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė ir režisierius Jonas Jurašas dramos teatre nuosekliai vykdo lietuvybės programą. Puikiai jausdami teatro ritmą (kaskart grįžę į Lietuvą jie aktyviai seka jos teatrinį gyvenimą), abu menininkai kaip tikri misionieriai bando atgaivinti istorinę atmintį, kuri reikalauja didelio tiriamojo darbo, nes tik taip ji gali būti naujai perskaityta ir suvokta. Dailėje tokių tikslų pastaruoju metu siekia Kęstutis Grigaliūnas.

Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje prieš porą metų parodyta „Antigonė Sibire“ pirmiausia sužavėjo inscenizacijos kultūra. Iki šiol lietuvių literatūroje nebuvo tokio atvejo, kad antikinė tragedija glaudžiai susipintų su tremties istorija ir įgytų klasikinės tragedijos išraišką.

„Baltos drobulės“ inscenizacija – didžiulis darbas. Pritaikyti scenai romaną, kuriame apstu siurrealizmo, egzistencializmo, realizmo apraiškų, – ir sudėtinga, ir pavojinga. Akivaizdu, kad Jurašai sutarė per Škėmą kalbėti visų egzilio rašytojų vardu, teatro kalba išsakyti autobiografinius išgyvenimus. Jiems rūpėjo „novatorišką eksperimentatorių“ (kokiu Škėmą pavadino Henrikas Nagys) pristatyti per savojo – klasikinio – teatro sampratą. Nors žodis „klasikinis“ ir gali nuskambėti kaip „praeities“ teatras, tačiau tai teatras, kuris per nuoseklią ir profesionalią analizę daug kuo lenkia įvairias egocentriškas šiuolaikinio teatro išraiškos formas. Toks teatras šiandien Lietuvoje ypač reikalingas. Svarbiausia, jo ilgisi žiūrovai.

Įdomią paralelę galima nubrėžti su Oskaro Koršunovo „Išvarymu“, kur fortissimo „groja“ mūsų laikų herojus – ne išvarytas, o išsivaręs. Nors Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje pagrindiniam herojui taip pat skirtas pasakotojo vaidmuo, jame per kūrinio naratyvą artėjama prie žmogaus psichologijos. O „Baltoje drobulėje“ „sąmonės srautas“ toks aktyvus, kad pasakotojas Antanas Garšva tampa ne tik įvykių iliustruotoju, bet ir neišvengiamos tragedijos dalyviu. Jo „nukryžiavimas“, persmelktas egzistencinių išgyvenimų, yra daug baisesnis. Socialinė aplinka čia neturi tokios reikšmės kaip pats išvarymas, kurį teko patirti sovietų okupuotos Lietuvos inteligentijai. „Baltoje drobulėje“ visą sudėtingą žmogaus gyvenimo istoriją perskaitome ne keliaudami per realias erdves, bet regėdami žmogaus sąmonės erdvių ekspoziciją. Antano Garšvos, herojaus-protagonisto, sąmonės srautas spektaklyje tapo ryškia polifoninio kūrinio monodrama. Tad „Išvarymas“ ir „Balta drobulė“ – dvi kraštutinės lietuvių teatro opozicijos išvarymo tema.

Antano Garšvos portretu Jurašas ieško sąsajų su dabartimi, pasiduodančia gyvenimo tėkmei. Dėl tragedinių įžvalgų kūrinys tampa meniniu manifestu. Taip žengdamas psichologiniam teatrui, rodos, paprastą žingsnį, Jurašas pasiekia nemenkos įtaigos.

„B.M.T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną.“ Tokia yra spektaklio pradžia. Iš požeminio tunelio į sceną užlipa Dainiaus Svobono Antanas Garšva. Nesunku įžvelgti šio personažo identifikaciją su pačiu Antanu Škėma. Juos sieja kaulėtas veidas, skvarbus žvilgsnis. Šis sutapatinimas neatsitiktinis. Režisierius siekia kuo įtaigiau „nutapyti“ meniškos sielos poetą.

Dainiui Svobonui, iki šiol neturėjusiam galimybės kurti tokio nuoseklaus charakterio, Antanas Garšva – ypatingas vaidmuo. Nesistengdamas būti „kitokiu“, poetiniu žmogumi, saikingai naudodamas savo plastikai ir kalbėjimo manierai priimtinas intonacijas, jis sudėliojo loginius taškus, kurie pateisino protagonisto gyvenimą. Nė akimirkai nepalikdamas scenos, visas tris valandas Svobono Garšva liudija ir Škėmos, ir Jurašo patirtį. Brėždamas ryškų savo gyvenimo kontūrą, jis neišvengiamai priartėja prie nesulaikomų beprotybės proveržių. Tokiomis akimirkomis režisierius, naudodamas įtaigius Gintaro Makarevičiaus videovaizdus, padeda aktoriui permąstyti pasaulį ir save.

Videoprojekcijoje šlamantis miškas – horizontalioji erdvės slinktis, Niujorko didmiesčio gyvenimui tuo tarpu skriejant aukštyn ir žemyn. Šioje erdvių kompozicijoje Garšvos vienatvę „priglaudžia“ vertikalė iš plonų liftą keliančių lynų, kuri netikėtai asocijuojasi su Lauryno Gucevičiaus Katedros kolona. Menininko drama tampa istorijos drama. („Tavo katedros erdvė – tavo vaikystė... tu jau moki giedoti...“).

Kalbėdamas su mylimąja Elena Antanas Garšva prisipažįsta: „Mes išeiviai, ir mums reikia senamadiškų dalykų. Tau – Vilniaus legendų. Man – neišbaigtų, netašytų eilėraščių.“ Sluckaitė-Jurašienė menininko temą brėžia taip pat ryškiai kaip ir Škėma: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes. Viskas dėl baimės mirti. Matau gyvenimo absurdą. Ir groteską. Van Goghas nusišovė laukuose, ir kokios nuostabios jo geltonos saulėgrąžos! Edgaras Poe mirė nusigėręs ar mirtinai apsvaigintas, ir kaip paslaptingai kranksi jo varnas – NEVERMORE! Čiurlionis bėgo iš beprotnamio, ir kokios muzikalios, kosminės jo Pavasario sonatos!“ Vis dėlto poetinės eilutės, retkarčiais išryškėjančios vaizdo projekcijoje, buvo mažiausiai paveikios.

Taip niekam neįdomus liftininkas, dirbantis Niujorko viešbutyje, grumiasi su realybės, monotonijos, mirties ir kūrybos akistata. Svobonas savo herojaus nedaro nei ligoniu, nei perfekcionistu, o pirmiausia jį apdovanoja žmogiškomis savybėmis, leidžiančiomis išvengti nereikalingos charakterio simbolikos.

Aplink Antaną Garšvą besisukantis kitų personažų kaleidoskopas kol kas netolygus, tačiau visi aktoriai pastebimi. Eglės Mikulionytės Elena – ryški, įtaigi, išoriniu ir vidiniu grožiu kerinti mylimoji. Sigitas Šidlauskas „minkštai“ ir organiškai perteikia liftininko Stenlio gyvenimą, aktorius kaskart randa spalvų savo personažus paversti gyvais ir svarbiais viso spektaklio kontekste. Įsimintini Daivos Stubraitės Motina ir Gintaro Adomaičio Tėvas, nors ir pasirodo gana trumpai. Garšvos atmintin atklydę iš pomirtinio gyvenimo jie spinduliuoja biblinį grožį: „Apsigaubk Tėvo paltu. Pasaulis šaltas ir svetimas.“ Nespalvotos mirguliuojančio vandens projekcijos fone ši scena plaukia kaip mirties upė. Ypač graži finalinė Motinos išsiskyrimo su sūnumi scena, kurioje aktorinę dramaturgiją sustiprina viltį pranašaujantis apšvietimas.

Liubomiro Laucevičiaus Daktaras – lengviausiai atpažįstamas personažas: raiškia tartim apdovanotas aktorius realistiškai perteikia griežtą požiūrį į gyvenimo nualintą poetą.

Dainininkas ir aktorius Mindaugas Jankauskas jau ne pirmame Jurašo spektaklyje prasmingai naudoja savo sugebėjimus. „Baltoje drobulėje“ kiekvienas jo liftininko Džo pasirodymas ne tik raiškus, bet ir gyvas, jungiantis ne vieną kartais ir siužetiškai sunkiau perskaitomą sceną.

Egidijaus Stanciko Rudojo žmogaus tekstai skamba pranašiškai. („Trylika – likimo skaičius. Ciklo pabaiga. Tiems, kurie bels... bus atidaryta. Neregys praregės.“) Aktorius, nors ir apdovanotas prakalbų talentu, savo personažo neutriruoja, nepaverčia juoduoju demonu. Seniai neteko matyti Stanciko vaidmens, kurį jis būtų sukūręs su tokia vidine paslaptimi, leidžiančia Rudąjį žmogų traktuoti kaip Antano Garšvos antrininką. Tai žmogus be praeities, žmogus nebylios kaukės veidu, žmogus, nuolat išnyrantis iš anapusybės: „Kai angelas atsisveikina su naujagimiu, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykėlis žemėn neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos įspaustas griovelis.“

Spektaklio scenovaizdžio spalvos, medžiagų faktūros ir pagrindiniai objektai, veiksmo metu įgyjantys įvairias transformacijas, įgaunantys vis kitas reikšmes, atskleidė scenografo Gintaro Makarevičiaus profesijos išmanymą, maksimaliai panaudojant rekonstruotos teatro erdvės galimybes. Pasitelkus projekcijas ir įvairiuose lygiuose išdėstytus scenografijos objektus, spektaklis atrodė lyg 3D formatu sukurtas filmas.

Kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės dėka visi šešiolika aktorių atrodo stilingai ir pakylėtai. Jiems reikštis padeda Lino Rimšos muzikinės kompozicijos, padedančios sukurti atskirus mažus siužetus. Kai kurie jai skambant tampa negirdimi, o kiti, priešingai, dar sėkmingiau integruojasi į spektaklio audinį.

Mozaikiška Antano Škėmos „Balta drobulė“ Jurašų interpretacijoje virsta skausminga menininko ir žmogaus nevilties metafora, kuri – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – žadina ne tik Kauno dramos teatro, bet ir vertybes prarandančio mūsų šiuolaikinio teatro viltis.
 

Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis)
Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis)