7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Džiunglių daina konteineryje

Gintaro Varno spektaklis „Bakchantės“

Milda Brukštutė
Nr. 18 (1032), 2013-05-03
Teatras
Kipras Chlebinskas (Dionisas). D. Matvejevo nuotr.
Kipras Chlebinskas (Dionisas). D. Matvejevo nuotr.

„Dievybės pasitraukė dėl to, kad buvo panaikintas, iš „tikrovės“ eliminuotas erotinis patrauklumas, siaubas, erotikos įtaka: dievybės nebepasirodo pasaulyje, nes jų patrauklumas, grasinimai, pyktis ir visos kitos išraiškos moderniajam žmogui jau ne tik yra nesuvokiamos, bet ir gėdingos.“

Algis Mickūnas, „Summa erotica“
 
Režisierius Gintaras Varnas po trylikos metų grįžo į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną, rodos, tam, kad įrodytų dievybių nereikalingumą, tai, kad mes jau nebesugebame suvokti didžiosios dalies jų galių. Tam jis prikėlė teatrinei visuomenei patį svarbiausią – Dionisą (kaip pabrėžiama ir spektaklio programėlėje), vyno, apsvaigimo, ekstazės, išsilaisvinimo, vaisingumo, gamtos dievą, vėliau tapusį teatro globėju.
 
Prieš premjerą kalbų apie Euripido pjesės „Bakchantės“ sudėtingumą tikrai netrūko. Tad peršasi mintis, kad baimė, jog pjesė šiandienos žiūrovų liks nesuprasta, ir paskatino režisierių apsistoti tik ties viena Dioniso, kaip gamtos dievo, puse. Kam jau kam, bet Gintarui Varnui toks susisiaurinimas, kalbant apie klasikinius kūrinius, nėra (ar bent jau nebuvo) būdingas. Galbūt todėl scenoje ir teko išvysti tai, ko Varno stiliumi niekaip nepavadinsi. Kartu iškyla begėdiška mintis, kad taip nutinka daugumai LNDT statančių režisierių – iš jų lieka tik vardas, o visa kita, kažkokia aukštesnė, su LNDT susigalvota misija (trūks plyš siekti visuomeninio aktualumo) susijusi jėga...
 
Šiame spektaklyje per porą valandų galėjome pajusti, į ką pavirto graikų dievo gaivališkumas ar erotinis bakchančių pradas. Kaip teatras tapo itin supančiotu, dirbtiniu, apskaičiuotu menu, kuriame, kad ir kiek repetuotum, dievui erdvės vis vien nepakaktų. Panašu, kad Dionisas įsižeidė, virtęs tik maža savo dalele, ir nutarė priminti, kad esąs jis ir teatro globėjas, tad gali bausti mus įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, vienu baisiausių scenos priešu – nuoboduliu.
 
Reiktų paminėti, kad nors pjesės idėjos ir suplokštėjo, neskaičiusiems Euripido tragedijos iš tiesų patartina nusipirkti programėlę. Susigaudyti, kas už ką ir kodėl, išties sunku. Pirmiausia todėl, kad nė vienas vaidmuo nėra kaip nors gilinamas, kiekvienas aktorius tiesiog išsako redaktorės Elžbietos Banytės nudailintą Sigito Narbuto ir Jono Dumčiaus verstą tekstą, o likęs dėmesys tenka lietuviškajai pramogų sostinei – „Akropoliui“.
 
Tėbų karalius Pentėjas (Marius Repšys) čia tampa maxsiminio „Akropolio“ valdovu, taigi nuobodaus, viskam turinčio savas lentynėles pasaulio karaliumi. Priešais – kairėje ir dešinėje – po suoliuką ir krūvą šiukšlių, o centre – laiptai (scenografas – Gintaras Makarevičius); šioje aplinkoje visas veiksmas (jo pasakojimas) ir sukasi. Tik ar dievas, pasivertęs žmogumi ir pasidabinęs salotiniu treningu (kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius), pirmiausia keršija už gamtos niokojimą, ką vis perša spektaklis, ar vis dėlto už nemokėjimą džiaugtis? Šie rėmai tampa ir skurdaus mechaninio teatro erdve. Teatro, kuriam, rodos, suteikiamos itin plačios galimybės, o bent šiokį tokį gaivališkumą galime pamatyti tik ekrane (gamtos vaizdus ar teksto paklodėse pasiklydusį veiksmą, kad ir kupranugario skerdimo pavidalu). Tuo tarpu visa, kas vyksta gyvai, tampa tik priekaištu nežinia kodėl neišnaudotoms galimybėms.
 
Gintaras Varnas, bene didžiausias sceninės estetikos meistras Lietuvoje, iš bakchančių, atrodo, atvirai tyčiojasi. Jos, Dioniso palydovės ir jo kulto sekėjos, užuot demonstravusios netramdomą jėgą, kuri joms pelnytai priklauso, pasižymi tik kažkokia įtampa ir bobiškumu. Bakchančių chorą sudaro tikrai geros aktorės – Airida Gintautaitė, Vesta Grabštaitė, Elzė Gudavičiūtė, Jurga Kalvaitytė (arba Nelė Savičenko), Eglė Špokaitė, Aurelija Tamulytė ir Toma Vaškevičiūtė, bet tai neturi prasmės, nes iš jų atimtos visos raiškos galimybės. Jos – moterys, aprengtos skirtingų stilių drabužiais – pankė, hipė, karininkė, ponia... O visa tai šaukte šaukia, kad iš jų liko tik poza, negebanti sudaryti net ir vientisos masės. Galbūt norėta pasakyti, kad šiame pasaulyje iš bakchantiško šėlsmo telieka tik priekaištingas šiukšlių rinkimas. Lygiai tas pats nutinka ir su teatrine raiška, nes visą spektaklį jos priverstos tai vienur, tai kitur tiesiog sustingusios sėdėti ir stebėti veiksmą, laukdamos tos akimirkos, kai vėl galės sakyti savo tekstą. Su tokiomis palydovėmis jau nebe Dionisas baudžia pasaulį, o pasaulis baudžia Dionisą.
 
Taigi Dionisas, pasirodantis čia trijuose asmenyse kaip šokantis, dainuojantis ir vaidinantis dievas: aktorius (Martynas Nedzinskas), solistas (Viktoras Gerasimovas) ir šokėjas (Kipras Chlebinskas), yra vienintelė šio niūraus pasaulio atsvara. Sumanymas pasitelkti tris skirtingų menų atstovus iš tiesų vertas pagyrų, bet jis šioje vien apie užterštumą ir vartotojiškumą šaukiančioje aplinkoje taip ir lieka be jokios prasmės. Dionisas čia – tarytum Mauglis, neaiškiomis aplinkybėmis, kaip kino komedijose, atsidūręs mieste.
 
Laukinio dievo vaidmuo Martynui Nedzinskui puikiai limpa, šiame spektaklyje su savo personažu jis sutaria darniausiai, rodos, vienintelis jaučiasi (turi galimybę jaustis) laisvai, o vietoje visus persekiojančios deklamacijos galime matyti gyvą jo santykį su kitais personažais. Dionisą nuolatos lydi laukiniškumą atspindinti būgnų prisodrinta muzika (kompozitorius – Linas Rimša). Kažkodėl, prisiminus bendrą spektaklio visumą, suskambo ausyse „Keistuolių“ dainelė: „Tai tau ne juokas, tai džiunglių daina...“.
 
Tačiau vis tiek neaišku, kaipgi šie pasauliai (Dioniso ir mūsų) nesusieina, jeigu toje pačioje maximoje galima įsigyti ir Dioniso taip mėgstamo vyno ar Euripido tragedijų... Kad ir kaip svarstyčiau, rodos, joks režisieriaus taip trokštamas vienareikšmiškumas čia nelimpa. Ir vis dėlto meluočiau sakydama, kad supratau, ką Varnas šiuo spektakliu (ir ar vienareikšmiškai) norėjo pasakyti, nes pjesės ir spektaklio idėjos, rodos, taip ir nesusiėjo į bendrą visumą.
 
Kulminacinėje, jau po „Akropolio“ griūties, Pentėjo persirengimo ir susitikimo su visais trim dievais iš karto scenoje lyg ir atsirado šiokios tokios gyvybės. Mariui Repšiui tikrai geriau sekėsi vaidinti mielą išprotėjėlį su suknele nei kostiumuotą, visai neaiškaus charakterio karalių. Tačiau po šio lengvo publikos linksminimo sekė dar ir kita kulminacinė scena: ilga ir statiška Dioniso bausmė su gana tikrovišku sumaitotu Pentėjo lavonu pirmame plane. Tai išties tragiška – motina Agavė (Viktorija Kuodytė) nužudo savo sūnų ir tik vėliau supranta ką padariusi. Tačiau (čia jau ir pjesės kuriozas) – mes ją matome pirmąkart. Kad ir kiek ji verktų ir šūkautų tekstą (tai trunka tikrai ilgai), vargu ar galėtų mus paveikti. Užtat šiek tiek gaila mielo senioko, Agavės tėvo Kadmo (Juozas Budraitis) – jis ir Pentėją skatino Dionisu tikėti, ir pats dar spektaklio pradžioje jį garbinti ėjo... Toks jau, šiais laikais sunkiai suvokiamas, tas dievų būdas – bausti ne vieną, o ištisą giminę.
 
Už ką mus (save?) baudžia režisierius, atsisakęs beveik viso savo teatrinio prigimimo? Gal už norą net iš dievybės reikalauti to vienadienio, šiandieninio aktualumo, į kurį ji niekaip negali sutilpti? O gal už troškimą, kaip kad mūsų „Akropolyje“, gauti įvairiausių gėrybių komplektą iš karto? Štai jums ir menų sintezė: graikai, lietuviai, klasika, šiandiena, baletas, opera, vaidyba, tragedija, komedija, visko pilna kaip konteineryje. O visa tai tepriminė, kad jokių dievų niekam čia nebereikia, nes, net ir patys juos prisišaukę, nesugebėsime naudotis jų teikiamomis galimybėmis bent kiek kitaip nei „Akropoliu“.

 

Kipras Chlebinskas (Dionisas). D. Matvejevo nuotr.
Kipras Chlebinskas (Dionisas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.