Agniaus Jankevičiaus metodas

Režisieriui jau antrą kartą Rusų dramos teatre pasiseka. Girgždantis, traškantis, šalčiu dvelkiantis šimtametis teatras, niekada nežibėjęs prašmatnia scenine įranga ar turtingais pastatymais, mielai kviečiasi režisierius. Jame pastaruoju metu telkiasi net kelios kartos talentingų aktorių. Be teatro veteranų šiandien ryškiausią poziciją užima Dalios Tamulevičiūtės mokiniai ir brandumu bei plastiškumu išsiskiriantys Laimos Adomaitienės ruošiami aktoriai, kurie vis sparčiau įsitraukia į teatro repertuarinius spektaklius (įdomiausias paskutinis – „Romeo ir Džuljeta“, kurį režisavo ir choreografiją sukūrė vengras Peteris Uray).
 

„Gronholmo metodui“ – provokuojančiam pašnekesiui – A. Jankevičius pasirinko viduriniosios kartos aktorius: D. Tamulevičiūtės mokinius Vladimirą Dorondovą, Valentiną Krulikovskį, Valentiną Novopolskį, Artūrą Aleksejevą, taip pat šiame teatre pradėjusią dirbti ukrainietę Jevgeniją Gladij (kai kas dar gerai prisimena jos tėvą Grigorijų Gladijų, talentingai suvaidinusį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį Jono Vaitkaus filme „M. K. Č. Zodiakas“, 1986) bei Sankt Peterburge mokslus baigusią Juliją Krutko.
 

Nors visi šiame spektaklyje vaidinantys aktoriai skirtingi, jie puikiai dera vienas šalia kito. Keturių į tarnybinį pokalbį atvykusių „aukų“ susidvejinimo, susitrejinimo seansus su kameromis fiksuoja du scenos šonuose sėdintys operatoriai. Regime psichologinio seanso kambarį, kuriame moteris ir trys vyrai žiūrovus priverčia spręsti rebusą – kuris iš jų yra psichologas, pagal psichologo Izaijo Gronholmo metodą tiriantis kandidatą užimti pelningą postą, o kurie – kandidatai. Pabaigoje ši drama-disputas „iškrečia“ pokštą, kurio recenzijoje nederėtų atskleisti.
 

Režisieriui rūpėjo ne vien pastatyti kūrinį, bet ir išreikšti savo poziciją, kad šią „šachmatų partiją“ pralaimi visi. A. Jankevičiui pavyko įrodyti šios medžiagos reikalingumą. Nes pasaulį negrįžtamai užkariavo biurokratija, savo čiuptuvais bandanti įsiskverbti net į tas sferas, kurios dar neseniai buvo gana skaidrios. Kaip „maustomi“ darbuotojai, rašoma kiekviename dienraštyje, apie tai galėtų papasakoti bet kurios biudžetinės įstaigos tarnautojas. Psichologinis spaudimas tapo daugelio „perspektyvių“ įstaigų norma. Tam yra sukuriamas aparatas, išsamiai aptariamas jo funkcionavimas, o rezultatas – pamažu sunaikinamas žmogus. Ir niekam nesvarbu jo jausmai, svarbu, kad „kažkas“ – tokia pati gyvenimo „auka“ – nusprendžia, kad jis netinka vienos ar kitos įstaigos „mėsmalei“. „Mes neieškome doro žmogaus, kuris dedasi esąs šunsnukis. Mums reikia šunsnukio, besidedančio doru žmogumi“, – tai frazė, dėl kurios verta statyti spektaklį, tai frazė, kuri ir tapo A. Jankevičiaus atspirties tašku. Režisierius išskleidė žmogaus naikinimo mechanizmą, su kuriuo susiduria kone kiekvienos institucijos darbuotojas. Paradoksas: kuo ta institucija labiau klesti, kuo„puikiau“ veikia jos mechanizmai, tuo labiau yra pažeminamas žmogus. (Pjesės herojė Mersedes Degas: „Visų mūsų gyvenimuose pasitaiko sunkių akimirkų, tad jei mus atleistų kaskart, kai turime asmeninių problemų, dirbti galėtų tik mašinos.“)
 

Spektaklyje „Gronholmo metodas“ kartu su dailininke Laura Luišaityte režisierius sukūrė šiuolaikinę erdvę: sterili aplinka, „neoninis“ apšvietimas, gudriai surasti kino vaizdai, tinkantys spektaklio temai, unifikuoti kostiumai. Tačiau visa tai ne dėl „fasono“, – tik tokios aplinkybės padeda atskleisti motorinio žmogaus sąmonės regresą, žmogaus tapatybės sunaikinimo procesą. A. Jankevičius kelia klausimą ir apie šiuolaikinius psichologus, kurie, kaip ir kiti medikai, žmogaus fizinės ar psichologinės sveikatos problemas naudoja savo verslo reikalams. Vienu atveju žmogus priverstas pirkti vaistus, kitu – patirti pakartotiną, tęstinį stresą psichologui dar kartą pasakodamas savo išgyvenimus.  

Aktyviausias ir raiškiausias scenoje – Valentinas Krulikovskis. Puikus aktorius. Nestringa, neužsikerta, nesoluoja, bet – pirmas. Jo personažas Enrikė Fontas dramaturgiškai raiškiausias, tačiau aktorius jam suteikia dar daugiau spalvų. Antrą kartą žiūrint spektaklį galima palyginti, kaip šis vaidmuo „veža“ aktorių, kaip jis kuria komedines situacijas, nesistengdamas prajuokinti publikos. V. Krulikovskis jaučia žanrą, partnerius.
 

Valentinui Novopolskiui apgaudinėti publiką labai paprasta. Jam lengvai pavyksta įtikinti aplinkinius, kad jis geria hormonus, kurie padės atlikti lyties keitimo operaciją. Aktorius nieko neutriruoja, nešaržuoja, kelios detalės ir personažas yra – nekalto žvilgsnio berniukas tampa kelis psichologinius veidus turinčiu tipu.
 

Personalo atrankos specialistę Mersedes Degasšiame spektaklyje vaidina dvi aktorės – Jevgenija Gladij ir Julija Krutko. Spektaklio stilistikai labai tinka griežtos plastikos ir tvirto balso J. Gladij. Iš pažiūros sausa, aikštinga „kobra“, ir apsimestinai, ir nesuvaidintai pažliumbianti, spektaklio metu ji atskleidžia sudėtingą psichologinį moters pasaulį. Aktorė itin muzikali, geba būti įdomi net tuomet, kai nedalyvauja duetinėse scenose. J. Gladij nereikia vaidinti šiuolaikinės moters – jos esybė moderni, ir tai apsaugo nuo nereikalingų judesių, nuo štampų. Šios aktorės vaidmenys tampa vienas už kitą įdomesni – neseniai ji sukūrė Dukters vaidmenį Jono Vaitkaus „Stabmeldžiuose“. Nestebintų, kad būtent J. Gladij kuris nors (būtų gerai, kad geras) režisierius skirtų atskirą spektaklį.
 

Julija Krutko – kito plano aktorė. Jos mizanscenos kitokios nei Gladij ir tai suteikia spektakliui naujų bruožų. Aktorė emocionali, pabrėžia savo herojės norą visada atrodyti gražiai: raudonas elegantiškas kostiumėlis, plaukų garbanos, ryškus makiažas. J. Krutko ypač moteriška, kuria atpažįstamą „vadovaujančios moters“ tipažą.
 

Vladimirui Dorondovui atiteko bene sunkiausias – „tardomojo“ Fernando Portos vaidmuo. Nors aktorius mažiausiai išsiskiria savo išvaizda ir vaidyba (to, akivaizdu, siekė ir režisierius), jo vaidmuo visam spektakliui suteikia labai daug reikalingų spalvų. Aktoriaus sceninis „minkštumas“, fizinis aptakumas, tam tikras nerangumas (kartais teksto, kartais plastinės išraiškos) verčia ne tik giliau pagalvoti apie spektaklį, bet dar kartą į jį sugrįžti ir pamatyti, kaip V. Dorondovas dėlioja savo vaidmens niuansus, kaip jo Porta stengiasi išlikti tarp mašininių funkcionierių. Toks ir iš pažiūros paprastas, eksperimentų dar nesužalotas V. Dorondovo kuriamas žmogus – tema diskusijai.
 

Ringo atmosferą padeda sukurt scenoje sėdintys operatoriai – Arūnas Aleksejevas ir Julija Krutko arba Jevgenija Gladij. Nors jie tarsi nematomi, aktorių veidų išraiškos padeda kurti provokuojantį emocinį lauką.

Klesti veidmainystė ir manipuliacijos – taip Agniaus Jankevičius režisūrinis metodas diagnozuoja šiandienos situaciją, skelbdamas griežtą išvadą: laikas sustoti! Kuo taps patys spektaklio žiūrovai – provokacijos aukomis ar rimtais panašių situacijų analitikais?