Gintaras Varnas „Bakchančių“ repeticijoje. J. Budraičio nuotr.
Balandžio 24 ir 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Gintaro Varno spektaklio „Bakchantės“ premjera. Ši antikinė Euripido tragedija mūsų šalies teatro istorijoje statoma pirmą kartą. Pasak LNDT meno vadovo Audronio Liugos, šiuo spektakliu teatras užbaigia du sezonus trukusį pirmąjį teatro repertuaro atnaujinimo etapą: „Per tą laiką jau pristatėme pagrindinių šalies režisierių pajėgas, jų vizijas ir idėjas, susijusias su programine šio teatro kryptimi: kurti tokį teatrą, kuris labai įvairiai žvelgia į mus pačius ir šių dienų visuomenę. „Bakchančių“ pasirinkimą inspiravo vieno didžiausių teatro mąstytojų – Jano Kotto knyga „Dievų valgymas“. Šis autorius privertė visiškai naujai pažvelgti į antiką. Gilindamasis į kūrinį J. Kottas suranda tai, kuo šis galėtų būti aktualus šiuolaikiniam žmogui.“
Euripidas buvo jauniausias graikų tragedijos klasikas, bet jo amžininkai kur kas labiau vertino kitų dviejų tragikų – Sofoklio ir Aischilo – darbus. Didžiojo pripažinimo Euripidas sulaukė helenizmo epochoje, o vėliau netgi buvo kaltinamas tuo, kad „Bakchantėmis“ graikų visuomenėje pasėjo sumaištį, sužlugdžiusią Atėnų aukso amžių. Anot spektaklio režisieriaus, „Bakchantes“ galima vadinti paskutiniu dideliu atodūsiu prieš graikų civilizacijos nuopuolį. Tai pjesė apie dievo Dioniso kerštą Tėbams ir žmonijai.
Gintaras Varnas sako, kad tarp daugybės „Bakchančių“ interpretacijų tradiciškiausios yra dvi: pirmoji akcentuoja dievų žiaurumą, neteisingą Dioniso elgesį su žmonėmis, o antroji – racionalaus ir iracionalaus prado konfliktą. „Šiame spektaklyje Dionisas bus teisus, ir norėčiau parodyti, kad žmonės nusipelnė jo bausmės. Įsivaizduokit po šimtų metų sugrįžusį Dionisą ir tai, ką jis čia randa. Kokią Žemę jis regi dabar, XXI amžiuje? Ne Žemę, o šiukšlyną. Ir žmogų, kuris elgiasi su ja kaip įsigeidęs. Tad už visa tai – iškirstus miškus, sunaikintus paukščius – Dionisas ir baudžia žmones. Šiuo atveju jo auka tampa Pentėjas, anot J. Kotto, – atpirkimo ožys.“
Pagrindinį veikėją Dionisą režisierius regi trijuose asmenyse, trimis skirtingais scenos menais prabylantį herojų. Tad Dioniso vaidmenį išsyk kuria aktorius Martynas Nedzinskas (draminį – kalbantį dievą), baleto artistas Kipras Chlebinskas (šokantį dievą) ir operos solistas, sopraninas Viktoras Gerasimovas (dainuojantį dievą).
Aktorius M. Nedzinskas tikina, kad režisieriaus kvietimas kurti Dioniso vaidmenį jam, jaunam aktoriui, buvo didelis iššūkis: „Pirmą kartą kaip aktorius susiduriu su graikų tragedija ir iškart reikia suvaidinti dievą. Padėtį kiek palengvina ta aplinkybė, kad Euripido tragedijoje pats dievas vaidina žmogų, tarsi daug žmonių su skirtingomis savybėmis. Jo išraiškos amplitudė be galo plati: nuo šnabždėjimo iki riksmo, nuo verksmo iki kančios. Šis dievas nesileidžia sugaunamas, jis toks neapčiuopiamas, įvairialypis ir daugiasluoksnis, kad sunku rasti konkrečią išraišką kiekvienam jo pasirodymui scenoje.“
Šokantį Dionisą kuriantis jaunosios kartos baleto šokėjas K. Chlebinskas tokio pobūdžio spektaklyje, kur gimsta trijų scenos menų sintezė, dalyvauja pirmą kartą. „Tokia galimybė per trumpą baleto šokėjo karjerą pasitaiko ne kiekvienam. Mano kuriamas šokantis Dionisas atspindės šio personažo dieviškumą – siautulingą, dinamišką, gaivališką. Man šokti dievą galbūt yra lengviau, negu Martynui jį suvaidinti, nes šokis savaime mistiškas. Juolab kad choreografiją spektakliui kuria Krzysztofas Pastoras – jo savitas braižas, choreografija kuriama tarsi eiliuojant. Taip atkartojamas pjesės metras – jambas, aš šoku ir jaučiu tuos kirčius, kaip jie sudėti žodžiuose.“
Spektaklyje naudojami pjesės tekstai, kuriuos iš senosios graikų kalbos vertė Sigitas Narbutas ir Jonas Dumčius (pastarajame variante trūksta choro partijų – stasimų). Tačiau esamus vertimus palyginus su „Bakchančių“ vertimais kitomis kalbomis paaiškėjo, kad kai kurios pjesės vietos buvo išverstos netiksliai arba apskritai neteisingai. Režisierius G. Varnas kartu su graikų kalbos žinove Elžbieta Banyte iš dviejų variantų sudarė naują, būtent šiam pastatymui skirtą pjesės redakciją.
Pasak E. Banytės: „Senoji graikų kalba yra labai talpi. Tai, ką mes pasakytume keliais sakiniais, senąja graikų kalba buvo galima išreikšti penkiais žodžiais. Iš žodžio taupumo gimsta ypatinga, labai sudėtinga senosios graikų kalbos sintaksė. Atsiranda įvairios minties dviprasmybės, kilo įtarimas, kad Euripidas tomis dviprasmybėmis žaidžia sąmoningai. Lietuviškame vertime jas atkartoti vargu ar įmanoma, tad tenka arba atsisakyti metro, arba prarasti dalį pjesės turinio. Kai mėginau garsiai skaityti S. Narbuto vertimą, choro partijos, kurios labai svarbios graikų teatre, visiškai neskambėjo ir tekstas nuolat kliuvo. Teko surasti kompromisinį tragedijos vertimo variantą, kuris gerai skambėtų scenoje, tačiau ši redakcija tekstologiškai arba filologiškai tikrai nepretenduoja į tobulumą.“
