7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dvi premjeros vaikams – ir pašėlti, ir pamąstyti

Nauji spektakliai Valstybiniame jaunimo ir Vilniaus mažajame teatruose

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 15 (1029), 2013-04-12
Teatras Kultūra vaikams
Agnė Šataitė, Tadas Gryn, Virginija Kuklytė spektaklyje „Dostojevskis vaikams“. I. Gelūno nuotr.
Agnė Šataitė, Tadas Gryn, Virginija Kuklytė spektaklyje „Dostojevskis vaikams“. I. Gelūno nuotr.

Beldžiu į stalą tris kartus, bet atrodo, kad teatro vaikams srityje ledai pajudėjo: viena po kitos „Lėlės“ teatre ir Menų spaustuvėje pasirodė tikrai dėmesio vertos premjeros, originalia iniciatyva pradžiugino „Lėlės“ teatro aktorės – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jos surengė teatralizuotą koncertą „Vėjo laiškai“. Praėjusį savaitgalį šią kraitelę papildė dar du nauji spektakliai vaikams: Valstybinis jaunimo teatras pakvietė į Evaldo Jaro režisuotą „Raganiukę“ pagal Otfriedą Preußlerį, o Vilniaus mažajame teatre antrąkart buvo suvaidintas Pauliaus Ignatavičiaus „Dostojevskis vaikams“. Galbūt pagaliau ir šioje teatro sferoje prasidės normalūs kūrybiniai ir gamybiniai procesai?

 
Evaldas Jaras pastaruoju metu, atrodo, visiškai atsidėjo teatro vaikams kūrybai. Teko skaityti, kad jis net svajojąs apie Vilniaus vaikų teatrą. Tai būtų puiku, bet, kita vertus, toks pasirinkimas stipriai įpareigoja. Kad spektaklių vaikams kūrimas netaptų rutina, menininkui, ko gero, reikia labiau stengtis nei kuriant suaugusiems. Nes reikia pačiam sau išsikelti iššūkius, mokėti „susidominti“. Kol turi namuose mažametį įkvėpimo šaltinį, tol tai padaryti lengviau. Paskui tenka vis stipriau motyvuotis. „Raganiukėje“ aš matau šiek tiek režisieriaus nuovargio ar išsisėmimo ženklų. Sumanymas raganų vaidmenis patikėti aktoriams vyrams – puikus, bet vien to spektakliui nepakanka. Tie ryškūs ir triukšmingi epizodai, kai išradingai pasirodo visa Jaunimo teatro vyrija, apsimuturiavusi skarmalais, užsimaukšlinusi kaltūniškus perukus, šnypščianti, stenanti ir krizenanti, atrodo kaip atskiri numeriai ir tik išryškina kitų scenų vangumą. Kai nesusitelkiama į pagrindinę mintį, negelbsti nei Andriaus Bialobžeskio raganos Rumpumpelės temperamentas, nei paprasta, bet efektinga Mariaus Jacovskio scenografija su stebuklinga spinta, iš kurios pasirodo ir kurioje pranyksta personažai, nei raganaitės burtai.
 
Tarkime, neseniai Evaldo Jaro pastatytame spektaklyje „Mama katinas“ – irgi, beje, išskirtinai vyriškame – taip pat daug kas pastatyta ant aktorių temperamento, sąmojo ir charizmos kortos. Tačiau Vilniaus mažojo teatro aktoriai, kad ir nutrūktgalviškai improvizuodami, regis, nė akimirkai nepameta spektaklio idėjos – kam ir apie ką visa tai. Be to, yra ne tik be galo šmaikštūs, ironiški, bet ir jautrūs. Būtent minties išgryninimo ir jautrumo, mano manymu, labiausiai ir pristigo jaunimiečių „Raganiukei“.
 
Galvoju, kodėl nublanksta svarbiausia „Raganiukės“ žinia – kad reikia vadovautis savo galva ir klausyti širdies, išdrįsti būti kitokiam, kad jautrumas ir gerumas stipresnis už viso pasaulio raganų burtų knygas. Manyčiau, todėl, kad spektaklyje, be Rasos Marazaitės vaidinamos Raganiukės ir jos ištikimo draugo Jurgio Damaševičiaus varno Abrakso, nėra nė vieno veikėjo, kuris keltų gailestį ir empatiją. Vaikai, kuriems beširdis miško šeimininkas uždraudė grybauti arba kurių roges nukniaukia zuikiai (?!), senukas (?!), pardavinėjantis popierines gėles, kad jo mama pamaitintų šeimą (?!), – visi tie, kuriems iš jautrios ir geros širdies padeda Raganiukė, Jaro spektaklyje parodyti kaip tikriausi idiotai. Galbūt tokius vaidinti smagiau aktoriams, tačiau vaikus jie tikrai trikdo – kaip tokie akivaizdžiai užuojautos neverti padarai gali sujaudinti Raganiukę ir pastūmėti ją daryti gerus darbus?
 
Todėl kiek netikėtai Jaunimo teatro „Raganiukė“ tampa gražiai ir suprantamai suvaidinta istorija apie tikrą draugystę – Raganiukės ir varno Abrakso. Spektaklio pradžioje Abraksas moko Raganiukę skraidyti ant šluotos, o pabaigoje, jų draugystei atlaikius nemenkus išbandymus, jau Raganiukė padeda varnui pakilti.
 
Kuo jau kuo, o jautrumo stoka neapkaltinsi Mažojo teatro „Dostojevskio vaikams“ kūrėjų komandos. Bet tai – ne vienintelis spektaklio privalumas. Jautrus, gailus, bet ne sentimentalus darbas akivaizdžiai išsiskiria iš lietuvių spektaklių vaikams konteksto. Išsiskiria daug kuo – tema, intonacija, raiškos priemonėmis.
 
„Dostojevskio vaikams“ veiksmas vyksta prie ir ant didelio apskrito stalo, ant kurio stovi miniatiūrinio miestuko su cerkve maketas, ir už permatomos širmos (scenografijos autoriai – Paulius Ignatavičius ir Mantvydas Mieliauskas). Visa tai žiūrovai stebi iš labai arti – sėdėdami scenoje. Prasidėjus spektakliui, uždanga iki pusės nuleidžiama – tai dar labiau sustiprina buvimo šiapus jausmą.
 
Paulius Ignatavičius parinko įvairių Fiodoro Dostojevskio romanų epizodus, kur veikia vaikai, ir sudėliojo iš jų neįmantrią, bet gana nuoseklią dramaturgiją. Vaikams prireikia laiko susigaudyti, kad atskiruose epizoduose veikia nebe tie patys veikėjai (galbūt jiems galėtų šiek tiek padėti „pasakotojas“), tačiau vienas epizodas keičia kitą sklandžiai, pagrįstai. Ir aktoriai – Agnė Šataitė, Virginija Kuklytė ir Tadas Gryn, – lengvai bei meistriškai, keisdami tik šukuoseną ar kostiumo detalę, čia pat, žiūrovų akivaizdoje, įsikūnija į vis kitus personažus.
 
Viskas šiame kameriniame spektaklyje atvirai sąlygiška ir kartu – jaudinamai tikra. Galima tik stebėtis, kaip spektaklio kūrėjams pavyko taip lengvai ir net žaismingai papasakoti apie neįtikėtinai sunkų ir liūdną anų laikų vaikų gyvenimą. Nors nelaimių, skriaudų ir pažeminimų Dostojevskio kūriniuose – nors vežimu vežk, spektaklyje apie tai kalbama santūriai ir paprastai. Be to, nusiminimą ir sielvartą čia pat keičia džiugesys, nuostaba. Artimo netektimi, liga ar net mirtimi vaikai negąsdinami, specialiai negraudinami, jie raginami užjausti, klausti, kodėl tai nutiko. Tam labai padeda aktorių atrasta vaidybos maniera – neinfantili ir neteatrališka. Retsykiais trikdo viena – aktoriai yra labai arti žiūrovų. Kodėl jiems kartais tiesiog neįtraukus jų į veiksmą? Galbūt tai dar labiau padėtų priartinti nutolusį XIX amžiaus pasaulį?
 
Daugumą spektaklio epizodų lydi klasikinė muzika. Ji, be abejonės, padeda vaikui sukurti nekasdienės patirties įspūdį, bet turėčiau abejonių dėl pačioje pabaigoje nugriaudinčio Čaikovskio Pirmojo koncerto. Emociniu ir viso spektaklio intonacijos požiūriu jis skamba neadekvačiai. Apskritai spektaklyje pasigedau finalo – tarytum režisierius būtų padėjęs tašką viduryje sakinio...
 
Po „Dostojevskio vaikams“ – jau antros šį sezoną Mažojo teatro premjeros vaikams – peršasi eretiška mintis. Būtent spektakliais vaikams šiam teatrui pavyksta palaikyti ir tęsti, kad ir savaip, Rimo Tumino teatro viziją. Kita vertus – kodėl gi ne?

 

Agnė Šataitė, Tadas Gryn, Virginija Kuklytė spektaklyje „Dostojevskis vaikams“. I. Gelūno nuotr.
Agnė Šataitė, Tadas Gryn, Virginija Kuklytė spektaklyje „Dostojevskis vaikams“. I. Gelūno nuotr.