7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp instaliacijos ir teatro, arba instaliacija teatre

Pokalbis su menininku Dainium Liškevičium

Aurimas Minsevičius
Nr. 21 (1035), 2013-05-24
Teatras
Dainius Liškevičius
Dainius Liškevičius

Dainius Liškevičius – menininkas, žinomas kaip instaliacijų kūrėjas. Prieš keletą metų, pasak jo paties, intrigos vedamas prisijungė prie režisieriaus Oskaro Koršunovo ir sukūrė scenografiją spektakliui „Dugne“. Po metų – dar vienas eksperimentas teatro srityje, pasibaigęs scenografija spektakliui „Miranda“. Šiuo metu kuriamas spektaklis pagal Samuelio Becketto pjesę „Paskutinė Krepo juosta“. Premjera įvyks gegužės 30–31 d. OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Apie šį savotišką triptiką teatre ir kalbamės.

 
Į teatrą atėjote iš vizualiųjų menų. Toks žingsnis reikalavo didelio virsmo paties viduje ar viskas įvyko natūraliai?
Tai nebuvo perėjimas. Tiesiog eksperimentas, atsiradimas kitoje erdvėje. Net nepavadinčiau to atėjimu – veikiau apsilankymu, nes nemanau nuolat užsiimti scenografo veikla. Kadaise, senais laikais, turėjau keletą nedidelių projektų teatre, o dabar – keletą didesnių ir rimtesnių su Oskaru. Turiu galvoje „Dugne“ ir „Mirandą“. Tiesiog visą savo vizualiųjų menų dailininko patirtį panaudojau šiuose dviejuose spektakliuose.
 
Tad užklydęs į teatrą kultūrinio šoko nepatyrėte?
Šoko nepatyriau. Kita vertus, teatro virtuvė yra specifinė. Tai yra komandinis darbas, o režisierius yra tas žmogus, kuris reguliuoja visą laivą. Susiformuoja tam tikras bendravimas, iš kurio kažkas ir išsisuka. Trumpai tariant, mėginau panaudoti visą savo turimą vizualiųjų menų patirtį. Galbūt dėl to čia ir atsiradau.
 
Nenorėčiau plačiai vystyti scenografo veiklos. Tiesiog kartais norisi prisijungti prie tam tikrų teatrinių eksperimentų, kurie sudomina savo idėja ar statoma pjese. Kam kurti scenografiją, jeigu iš karto matai, kad įdomaus spektaklio pastatyti nepavyks? Man tai būtų prabanga. Negalėčiau kurti scenografijos nuolatos, spektakliui po spektaklio. Turi būti intriga, kurios vedamas aš tai darau. O sukūręs vieną scenografiją aš dar ilgai nenoriu kurti teatrui. Tai iš tiesų nuvargina.
 
Instaliacijas kūrusiam menininkui užsidarymas ankštame biuro kabinete statant „Dugne“ turbūt nebuvo toks netikėtas ir trikdantis, koks galėtų būti tradiciniame teatre kuriančiam dailininkui. Ar netrikdė tai, kad nėra tradicinės scenos dėžutės, nėra ribos tarp aktorių ir žiūrovų, nėra kulisų? Jums tai greičiausiai buvo gana natūralu?
Tai man buvo natūralu. Tiek „Dugno“, tiek „Mirandos“ scenografiją kūriau taip, kad netgi be aktorių ji galėtų gyvuoti kaip instaliacija. Tie objektai gali kalbėti atskirai, jų nereikia atgaivinti.
„Dugne“ erdvė buvo visiškai neapibrėžta: kur keliaus spektaklis, kokios ten bus erdvės, kur visa tai reikės sustatyti? Teko keletą kartų dalyvauti gastrolėse ir matyti, kad kiekvieną kartą scenografija transformuodavosi vis kitaip. Pati erdvė padiktuodavo sąlygas.
 
„Mirandą“ kūrėme kaip salą. Kad ir kur ją padėtum, ten ji stovės. Jai nebereikia komunikuoti su likusia erdve. Tiesiog toks penkiaaukščio butas plausto pavidale.
 
Ar „Paskutinė Krepo juosta“ neatrodo nepastatoma, neinterpretuotina pjesė? Juk ten viskas net pernelyg konkrečiai sudėliota, su hipertiksliomis dramaturgo nuorodomis. Atrodo, arba reikia griauti visą pjesės logiką ir jos nepaisyti, arba aklai ja sekti ir tiesiog dar kartą tai atkartoti scenoje.
Įmanomi įvairūs variantai, nors pačioje pjesėje tarsi ir nupasakota, kaip ir kas turi būti scenoje. Manau, interpretacija galima, bet tai jau priklauso nuo paties režisieriaus, kiek jis nori išlaikyti Becketto apibrėžtą liniją, kaip tiksliai laikytis jo nurodymų ir kiek mėginti juos išjudinti. Manau, yra daug galimų kelių. O kaip visa tai atrodys, paaiškės tik per premjerą.
 
Krepas – tai nieko neturintis, minimalistinėje tamsioje tuštumoje sėdintis vyras ar per visą savo nugyventą amžių sukauptomis gyvenimo šiukšlėmis užsivertusi vegetuojanti persona?
Diskutuodami priėjome išvadą, kad svarbu du dalykai – pats tekstas kaip garsas ir tamsa. Buvimas kažkur tarp būties ir nebūties. Aišku, galima judėti ir link kažko buitiškesnio. Nemanau, kad tai būtų klaidinga. Vėlgi, premjera įvyks tame ofise, tai nėra klasikinė scena. Turi įvykti kažkas tokio, dėl ko vėliau galėtum būti nuo tos erdvės laisvas.
 
Gal reikėtų nudažyti sienas pilkai ar juodai? Kai kūrėme „Dugne“, pirmiausia pasiūliau nulupti nuo grindų tą šlykštų linoleumą, dėl kurio buvo neįmanoma ten būti. Vieną vakarą ėmėm ir suvyniojom jį. Dabar vaikštant bent jaučiamas kažkoks paviršius. Jau galima įeiti į tą erdvę. Tai irgi buvo vienas iš „Dugno“ scenografijos kūrimo etapų – paimti ir išlupti tą linoleumą, atidengiant po juo išlietą betoną.
 
„Miranda“ vėlgi buvo konstruojama tame ofise. Skaičiavome kiekvieną centimetrą, kad tik dekoracijos tilptų. Iki lubų likdavo vos keli centimetrai. Reikėjo sukurti taip, kad tilptų šioje erdvėje, tačiau kartu nebūtų per maža kitoms scenoms. Spaudžia smegenis, kai esi tame mažame kambaryje ir turi sukurti tai, kas tiktų ir didelei erdvei.
 
Ar Jums, kaip scenografui, svarbi pati pjesė? Ar tiesiog imate pačią idėją kaip branduolį ir lipdote savo viziją, ar gilinatės į smulkmenas?
Teatras – tai ne vieno žmogaus darbas. Kartais galima visiškai nesekant repeticijų sukurti scenografiją ir atiduoti ją aktoriams bei režisieriui apgyvendinti. Būtent šiuo atveju turi būti sintezė. Režisierius turi galvoti kaip scenografas, scenografas – kaip režisierius, o aktoriai dar tvirčiau sujungti šias dvi pozicijas. Manau, kad dėmesys pjesei priklauso tiek nuo pačios pjesės, tiek nuo susirinkusios komandos.
 
Nesakau, kad gali būti tik taip. Gali būti režisieriaus diktatas. Gali būti aktoriaus diktatas. Kaip ir sakiau, teatre esu svečias. Galbūt ir norėčiau juo likti. Man labiau patinka būti žiūrovu – tiesiog pažiūrėti gerą spektaklį, o ne išgyventi visas dramas toje aikštelėje. Bet kartais galima ir tai išgyventi.
 
Užsiminėte apie režisieriaus diktatą. Ar Oskaras Jums, kaip scenografui, palieka daug laisvo oro kvėpuoti?
Vyksta dialogas. Aš noriu žinoti, kokia jo vizija, papasakoju jam savąją. Taip ir lipdosi. Kitokio varianto nematau. Kiek kitaip kuriant savo instaliacijas ar projektus – tuomet esu visiškai laisvas.
 
Pamenu, ėjau gatve Romoje ir pamačiau „Paskutinės Krepo juostos“ plakatą. Jame – senas žmogus, apsikabinęs juostinį magnetofoną. Iš dalies man tas magnetofonas nepatinka. Tai tarsi detalė, kurios negalima eliminuoti. Jos atsisakius, lyg ir sulaužoma Becketto tradicija, nepaisoma savotiškos jo paties parašytos instrukcijos. Turime idėją atsisakyti magnetofono, tačiau dar nežinau, kaip bus iš tiesų.
 
Tuomet reikia turėti drąsią ir užtikrintą alternatyvą, kuo pakeisti tą magnetofoną.
Garsas yra garsas, jis gali sklisti iš bet kur.
 
Kalbino Aurimas Minsevičius

 

Dainius Liškevičius
Dainius Liškevičius