Fizinio teatro DV8 meno vadovas Lloydas Newsonas labiausiai žinomas dėl socialiai angažuotų ir neretai kontroversiškas temas nagrinėjančių spektaklių. Prieš pradėdamas šokti jis studijavo psichologiją Melburno universitete. Šoko su Australijos ir Naujosios Zelandijos trupėmis, vėliau atvyko į Didžiąją Britaniją, kur gavo stipendiją vienų metų studijoms Londono šiuolaikinio šokio mokykloje, po to prisijungė prie šokio teatro „Extemporary“. 1986 m. įsteigė fizinį teatrą DV8. Šiuo metu teatras vykdo šokėjų atranką naujam projektui, prasidėsiančiam 2014 metais. Siūlome sutrumpintą 1994 m. Jo Butterworthointerviu su Lloydu Newsonu, kuriame jis kalba apie savo kūrybos principus.
Gal gali papasakoti, kaip gimsta tavo choreografija, kas motyvuoja kūrybai?
Kuriu tik tada, kai turiu ką pasakyti, mano darbai paprastai yra apie tai, kas mane asmeniškai paveikia. Man įdomu provokuoti save, kvestionuoti savo ir šokėjų mintis, motyvacijas, prielaidas.
Nuolat metu iššūkį tam, kas tradiciškai apibrėžiama kaip šokis, t.y. tam, ką, atsižvelgiant į sudėjimą, svorį, amžių, galima šokti ir apie ką galima kalbėti. Turinys, o ne stilius veda DV8 į priekį ir išskiria iš kitų šiuolaikinio šokio kompanijų. Svarbu keliami klausimai, o ne „gražumas“ ar estetiškumas. Mūsų darbai nėra tiesiog judesys ir kompozicijos per se, jais gilinamės į tai, kaip individai randa emocinį bei intelektinį ryšį, tyrinėjame žmonių veiksmus ir kaip juose atsispindi politiniai ir socialiniai klausimai.
Kokius metodus naudoji įtraukdamas šokėjus į kūrybinį procesą?
Man svarbu priversti šokėjus susimąstyti, kodėl jie dalyvauja šiame spektaklyje. Aš kuriu judesį su intencija ir tikslu. Nesu nusistatęs prieš arabeskos naudojimą, bet noriu žinoti, kodėl tai daroma. Klausimas „kodėl?“ – DV8 darbų šerdis.
DV8 žinoma kaip kompanija, sunkiai kovojanti dėl finansavimo tyrimų ir vystymo projektams, kad turėtų galimybių eksperimentuoti. Gal gali papasakoti, kaip jūs tai darote?
Tyrimai ir eksperimentai mums yra galimybė atsinaujinti. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, kai į eksperimentavimą buvo žiūrimą daug atviriau, padėtis labai pasikeitė. Dabar matau, kad rizikuoti ir patirti nesėkmę galiu tik tyrimų stadijoje. Be jų bijočiau imtis naujų idėjų ir dirbti su naujais žmonėmis. Darydami tyrimą spektakliui „Priverstas įtikti“ („Bound to Please“, 1997) analizavome profesionalių šokėjų psichologines patirtis. Iškilo nenumatytas klausimas. Kaip suvokiama šokėjų žmogiška vertė palyginti su jų profesine verte; ar jie geri tik tiek, kiek aukštai iškelia koją?
Ar sudėtinga rasti atitinkamą raiškos būdą kiekvienam darbui?
Taip. Tai patvirtina 1994 m. Glazge vykusio spektaklio „Įeina Achilas“ („Enter Achilles“) tyrimų periodas. Laikraštyje buvo aprašytas įvykis, kai policininkas atsisakė palaikyti avarijos auką už rankos, nes bijojo pasirodyti homoseksualus. Analizuodamas, kaip galėčiau tai išreikšti fiziškai, paprašiau heteroseksualių mūsų kompanijos vaikinų pereiti pagrindine Glazgo gatve susikibus už rankų. Jie nuėjo tik tris kvartalus: negalėjo ištverti įtampos ir aplinkinių reakcijos. Taigi kilo klausimas, kaip ta įtampa gali būti išreikšta spektaklyje. Kada vyrams laikytis už rankų yra tinkama? Ieškodamas metaforos priimtinam vyrų fiziniam kontaktui pradėjau tyrinėti darbą ant lyno, pasikvietėme specialistą treniruoti mūsų šokėjus. Spektaklyje du vyrai, balansuodami ant virvės, šoka duetą, kurio metu turi laikytis už rankų, kad nenukristų. Nušokus ant žemės ir toliau laikantis už rankų jiems pasidaro labai nejauku.
Ugdydami naujus gebėjimus, treniravimui kviečiamės įvairius žmones, jei to reikia spektakliams. Kalbėdami apie futbolą gilinomės, kodėl vyrams priimtina dirbti pėdomis su kamuoliu, bet ne šokant airiškus šokius ar baletą. Taigi pasikvietėme airiškų šokių mokytoją, nes norėjau analizuoti skirtumą tarp šių darbo pėdomis būdų kaip „priimtino“ ir „nepriimtino“ vyriško judesio.
Jei negaliu rasti tinkamo judesio, pasitelkiu tekstą. Nesu puristas ir nenoriu riboti savo raiškos įvairovės arba atsisakyti sudėtingo scenarijaus dėl grynojo šokio.
DV8 neturi nuolatinės trupės, kiekvienam darbui suburi naują komandą. Ko ieškai rinkdamasis atlikėją?
Renkuosi analizuojamai temai tinkamus žmones, su kuriais galiu bendradarbiauti, žmones, kurie būtų atviri ir dėmesingi procesui. Aktorius renkuosi kaip kino režisierius, pagal tai, ko reikalauja scenarijus, taigi analizuojant, pavyzdžiui, vyresnės moters ir jaunesnio vyro santykį atlikėjai turi būti autentiški. Todėl mes pasirinkome aštuntą dešimtį įpusėjusią Dianą Payne-Myers, ne kartą dirbusią su mumis.
Dalis įdomiausių pasirinktų žmonių, prieš pradėdami šokti, darė kažką visiškai kita. Dirbdami su kompiuteriais, klodami plyteles, vaidindami ar dirbdami prekybos centruose, į šokį jie atsinešė svarbių patirčių iš realaus gyvenimo. Mane erzina, kad dauguma šokėjų pradeda anksti treniruotis ir nesukaupia gyvenimiškos patirties. Nuoga Diana Payne-Myers spektaklyje „Priverstas įtikti“ man buvo kur kas gražesnė nei patraukli moteris, atliekanti tobulą arabeską, nes veiksmas gražus ir jaudinantis gali būti tik tada, kai yra prasmingas ir tinkamai pateiktas.
Ar yra konkretūs spektaklio formulavimo, struktūravimo metodai?
Nuo 1990 m. aš atsisakiau stipraus, niūraus ir varginančio ankstesnių darbų fiziškumo. Nusprendžiau kurti vizualesnį, komiškesnį teatrą, kas matyti jau spektaklyje „Jeigu...“ („if only...“, 1990). Greitai supratau, kad eiti į studiją be iš anksto parašytos istorijos ir struktūros per daug neatsakinga. Man reikia struktūros – nors, žinoma, ir laisvės tą struktūrą atmesti. Dabar visiems darbams, prieš pradedant repeticijas, rašau scenarijų, nors tikrai ne visada lieku jam ištikimas.
Scenarijus man padeda planuoti repeticijų laikotarpį ir kiekvienos dienos darbą. Kurdami „Įeina Achilas“ mes daug improvizavome priimtino vyrų fizinio kontakto tema. Kas laikoma vyriška eisena ar kalbėjimo maniera? Analizavome vyriškumo stereotipus atliekant tam tikrus vaidmenis, renkantis sporto šakas; kalbėjomės apie santykius su tėvu, motina, draugais, ko tikimės iš jų ir ko tikimės iš merginų. Tada ėmėmės konkrečių situacijų, nes galime apibendrinti ir kurti teorijas, tačiau įdomiausios yra individualios istorijos.
Konkrečios situacijos gali neatitikti patogių socialinių teorijų ir dažnai yra prieštaringos, tačiau jos žmogiškesnės, sudėtingesnės ir daugiau atskleidžia. Akivaizdu, kad yra begalė darbo būdų – skiriant užduotis, stebint ir keičiant, tiesiogiai interpretuojant tekstą, kartais aš pats įsiterpiu su paruoštais žingsneliais. Šie metodai, derinami su struktūruota improvizacija, padeda man rasti naują, tinkamą šokio turinį, išryškinti individualius atlikėjų balsus, individualų judėjimo būdą, įdomius ir unikalius jų skirtumus. Apskritai DV8 darbai grindžiami konkrečiais individais scenoje, todėl labai svarbu puoselėti individualią raišką, suteikiant kryptį ir nurodant improvizacijų ribas.
Ar prisijungi atliekant šias užduotis?
Anksčiau, kai pats šokau, prisijungdavau, dabar dažniausiai stengiuosi likti stebėtoju. Stebiu beveik kiekvieną mūsų kompanijos pasirodymą, duodu pastabas ir atlieku keitimus. Taip yra ir per gastroles. Jaučiu, kad darbas be nuolatinių pokyčių ir vystymo tampa negyvas ir atlikėjams, ir žiūrovams.
Atrodo, kad tavo vaidmuo trupėje yra kitoks nei tradicinio choreografo ta prasme, kad spektaklis yra apgalvotas ir kuriamas kolektyviai.
Viską, kas vyksta scenoje – turinį, kiekvieną žingsnelį, – reguliuoju aš. Laikau save stimuliatoriumi, pagalbininku, redaktoriumi ir konstruotoju, bet taip pat noriu ir mokytis iš savo atlikėjų. Rodyti žingsnelius, kuriuos šokėjai turi išmokti – ką darydavau pradėjęs kurti, – man atrodo nuobodu. Mano darbas – rasti vis naujus būdus atverti ir kūrybiškai stimuliuoti trupės šokėjus. Dauguma žmonių gali sukurti neįtikėtinus pasirodymus, deja, kai kurie nenori žengti į naujas teritorijas. Aš atveriu vartus, bet pasiekus tam tikrą tašką, jei jie nėra pasiruošę atpalaiduoti savo psichologinių blokų, nebegaliu nieko padaryti.
