Lygiai prieš penkerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigę Rimo Tumino vadovaujami jauni režisieriai iniciavo debiutų festivalį „Tylos!“. Tada dešimčia premjerinių spektaklių festivalyje prisistatė 30 dar nežinomų, bet talentingų ir ambicingų jaunųjų teatro kūrėjų – režisierių, aktorių, scenografų, kompozitorių. Šiandien festivalis jau gali būti vadinamas tarptautiniu, nes jame dalyvavo dvi trupės iš Rusijos.
Būtent svečiai paskatino įdėmiau pažvelgti į mūsų teatrinę mokyklą. Šiuo metu vos ne kiekvienas kursas savo darbus rodo profesionalioje scenoje, tad dauguma „Tylos“ darbų jau buvo matyti. Norėčiau trumpam apsistoti prie tų spektaklių, kurie Vilniuje buvo rodyti pirmą kartą.
Dainų spektaklis „Gaidos“, nors netrunka nė valandos, palieka solidaus kūrinio įspūdį. Tai konceptualus, iškalbingas ir energetiškai paveikus spektaklis. Tai, ką Valentinas Masalskis daro Klaipėdoje, jau tapo visos lietuvių teatrinės kultūros įvykiu. Per porą metų jis sudomino pajūrio jaunimą, dabar visi nori pas jį studijuoti. Gražiais pažadais šio miesto jaunimo nesuviliosi: jie savo kailiu patyrė Masalskio teatro specifiką, kuri jiems tapo priimtina. Rengdamas pirmą Klaipėdos universiteto kursą, jis sugebėjo ne tik įkurti Klaipėdos jaunimo teatrą ir išrūpinti šiokias tokias algas. Masalskio aktoriams jau žadama pastatyti teatrą. Ir ne bet kur, o miesto centre. Paskui Masalskį į Klaipėdą išvyko visas būrys Vilniuje studijavusių aktorių. Spektaklis „Gaidos“ parodė, kad jie neapsiriko.
Šis darbas sukurtas remiantis lietuvių liaudies dainomis, kurias sudėliojo kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. „Gaidos“ – tai toks lietuviškai japoniškas kūrinys, pasižymintis stipria koncentracija, maksimaliu kūno valdymu, skrupulingai apgalvotais judesiais ir, svarbiausia, išdainuota, išsakyta kiekvieno žodžio prasme. Čia visi kūrėjai ištirpsta vienas kitame ir yra vienodai svarbūs. Be režisieriaus ir kompozitorės labai svarbus dailininkės Renatos Valčik darbas. Jos scenos jausmas imponuoja nuo pat pirmųjų spektaklių, kurtų su įvairiais režisieriais. Masalskio teatro vizijai Valčik itin tinka. Net jeigu scenoje yra tik kėdės ir unifikuoti juodi atlikėjų kostiumai, kiekviena smulkmena (jokių neapgalvotų detalių!) yra skoninga ir prasminga. Valčik „sustato“ ir šviesas, jų gama subtili, atrodo, net nepastebima, bet organiškai integruota į veiksmą.
„Gaidos“ – programinis kūrinys, nusakantis Masalskio regulą. Pastaruoju metu jis ypač domisi lietuviška medžiaga: stato lietuvių autorius, o naudojamoms lietuvių liaudies dainoms suteikia ypatingą prasminį krūvį, kuris „leidžia“ žiūrovui atsirinkti, „priderinti“ jas prie savo sielos. („Jei neįvyksta cheminė reakcija tarp aktorių ir publikos, vadinasi, šis menas nereikalingas“, – sako Valentinas Masalskis.)
„Gaidas“ atlieka ir „senieji“, ir jauniausi aktoriai – Laima Akstinaitė, Vaidotas Bačianskas, Margarita Intaitė, Neringa Krunglevičiūtė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Jūratė Leinartaitė, Evelina Lozdovskaja, Simonas Lunevičius, Pranciškus Megelinskas, Elena Ozarinskaitė, Ieva Pakštytė, Gytis Šimelionis, Raminta Šniaukštaitė, Asta Zacharovaitė, Donatas Želvys. Šiame spektaklyje jie tarsi supanašėję, bet pažvelgus įdėmiau tuoj pat galima atpažinti tuos, kurie su Masalskiu buvo ilgiau. Jų gebėjimas susikoncentruoti, plastinė raiška, iškalbinga mimika – ypač brangintinos savybės. Net nusilenkimai išduoda „naujoką“. Valentino Masalskio mokykla yra autentiškas, unikalus atvejis teatro gyvenime. „Mūsų profesijoje baisu ir sudėtinga yra tai, kad esame ir pianinas, ir pianistas tuo pačiu metu. Mes turime patys suderinti savo vidinį instrumentą“, – sako Masalskis.
Kitą vakarą festivalio žiūrovai pamatė visiškai kitokį spektaklį „Liebe. Schiller“. Šešias aktores „ganė“ Rusijos teatrinę premiją „Auksinė kaukė“ režisūros nominacijoje pernai laimėjęs režisierius Jurijus Butusovas. Natalia Ušakova, Ulia Solomatina, Vera Panfilova, Jevgenija Gromova, Viktorija Gagua, Polina Puškariuk – garsiojo maskviškio Valstybinio teatro instituto (GITIS) auklėtinės. Jos yra Rusijoje vertinamo režisieriaus Sergejaus Ženovačiaus mokinės. Mokėsi, kaip pačios po spektaklio prisipažino, gyvenimo filosofijos. Tačiau tai, ką pamatėme šiame spektaklyje, apskritai neleidžia jų įvardyti kuo nors išsiskiriančiomis ketvirtakursėmis aktorėmis. „Liebe. Schiller“ – įvairių Schillerio tekstų ir „aplink“ jį gyvenusių ar panašiomis temomis rašiusių autorių popuri. Žinoma, įvairūs intertekstai kiekvienam žiūrovui „padovanojo“ įdomių minčių, bet visuma labai mokykliška. Pats spektaklis – tai tik bandymas juo būti. Blogiausia, kad Butusovas visą dėmesį egoistiškai sutelkė į savo režisūriškus reikaliukus, visai pamiršdamas, kad pradedantis ir dar neatrastas aktorius teatre visada yra įdomiausias. Todėl šį jaunųjų spektaklį tenka vertinti kaip ne visai jauno režisieriaus (g. 1961) „trenažą“, atliktą kadaise garsėjusioje teatrinėje mokykloje. Labiausiai kliuvo prasminiu požiūriu neartikuliuota aktorių kalba, prastoka dikcija. Tai rusų teatre anksčiau buvo neįsivaizduojama.
„Liebe. Schiller“ visko tiek daug, kad sėdint beorėje Mažojo teatro salėje net buvo sunku atsirinkti, kas, iš kur ir kodėl. Galėjai spręsti muzikinį kryžiažodį: daugybė spektaklyje panaudotos muzikos jį dar labiau suskaldo į gabalus. Išgirdęs Fausto Latėno muziką supranti, kad režisierius – puikus mistifikatorius, naudojantis tai, kas atpažįstama kitų režisierių darbuose. Nori būti lyriku, bet bijo sentimentalumo, tuomet griebiasi grotesko, bet jo irgi nesukuria. Aktorės vaidina tiesiai žiūrovams, kuriamos kamerinės scenos, apšviečiant vieną ar dvi veikėjas ir už jų į gylį besitęsiančią „beribę“ erdvę.
Bet spektaklis atvėrė ir gražių detalių. Pirmą kartą Mažojo teatro erdvė, kaustanti savo funkciniu „nerangumu“, staiga pasirodė pakankamai universali: abu scenos šonai, gylis, avanscena, takas tarp žiūrovų – visa erdvė išnaudota maksimaliai, nors mintis taip ir liko neišreikšta.
Butusovo polinkį į daugiareikšmį struktūrinį teatrą įprasmino tik kelios ryškesnės scenos. Į šį lyrinį groteską įterpta Amalijos mirties scena net „nepersiskaitė“, neturėjo jokio prasminio pagrindo, liko tam tikra scenine metafora. Amalija, prispaudusi prie kaklo baltą drobulę, pasrūva krauju; tai trunka kelias minutes ir vėl žiūrovas priverstas klaidžioti kažkieno pasąmonės labirintais. Tai suskaičiuotas, numatytas, pritaikytas, privačiai suprastas Schilleris. Tokia psichoanalitinė dekonstrukcija šiandienos teatre kartais tampa net pavojingesnė už populiarią laiko dekonstrukciją, kurią ypač pamėgo operos režisieriai, nežinantys, kaip nepaskęsti galingos muzikos vandenyne.
Festivalio „Tylos!“ žiuri „Liebe. Schiller“ pripažino geriausiu spektakliu, o uždarymo dieną buvo parodytas visais požiūriais unikalus kūrinys – Aristofano „Paukščiai“. Jį pernai pradėjusioje veikti Jevgenijaus Vachtangovo teatro studijoje pastatė režisierius Michailas Milkisas. Studiją įkūrė Rimas Tuminas, bet Maskvoje, kur yra net kelios teatro aukštosios mokyklos, kur veikia daug studijų, jaunieji vachtangoviečiai galėjo pasimesti, o taip neatsitiko. Aktoriai Anastasija Asejeva, Lada Čurovskaja, Nino Kantarija, Vladimiras Logvinovas, Anastasija Lukjanova, Darja Odinokina, Jurijus Poliakas, Pavelas Popovas, Maksimas Sevrinovskis, Eldaras Tramovas ir Andrejus Zlobinas buvo įdomūs visą sceninį laiką. Šioje studijoje dominuoja techniškai stiprūs B. Ščiukino aukštosios teatro mokyklos aktoriai, ir nors „Paukščiai“ – pirmasis studijos spektaklis, aktorių komanda ypač gerai „susivaidinusi“. Visi skirtingų faktūrų, skirtingų talentų, bet labai atidūs vienas kitam, atviri ir netikėtai išradingi. Spektaklis – lengvas ir šmaikštus, jame gausu intertekstų: Josifo Brodskio eilės, įvairūs intarpai, primenantys, kad veiksmas vyksta teatre (du klajojantys aktoriai, Peistetairas ir Euripidas, bando pristatyti publikai pjesę, bet niekaip negali prisiminti, kokį autorių vaidins – Shakespeare’ą, Čechovą ar Dostojevskį, kol paaiškėja, kad tai bus komedijos tėvas Aristofanas, ir pan.). Suvaidinama ir intermedija, skirta Aleksandrui Puškinui ir Natalijai Gončiarovai. Aktoriai įtaigiai pasakoja Paukščių miesto atsiradimo istoriją, pripildytą įvairių mikrosiužetų. Sarkazmas, sveika ironija, sugebėjimas valdyti mintį ir čia pat atpalaiduoti sąmonę, pasitelkiant pagrindinį aktoriaus instrumentą – improvizaciją – „Paukščius“ paverčia meniniu kūriniu.
Jauno režisieriaus M. Milkiso spektaklis gaivus ir dėl to, kad jis atidžiai perskaitė Aristofano pjesę ir parodė jos grožį, per gausybę sceninių situacijų sudomino puikia jos kalba. „Paukščiuose“ daug teksto, todėl jį perteikti taip pat svarbu, kaip ir sukurti mizanscenas. Apskritai dramos teatre raiškiai kalbėti ir intonuoti ne žodžius, o mintis tampa retenybe.
Šūkis „Jauni – jauniems“ netikslus. Jauni įdomūs visiems. „Tylos!“ uždarymo vakaras – tarytum dar vienas spektaklis, pripildytas netikėtų improvizacijų. Jaunieji išprovokavo savo mokytojus, šie ir šoko, ir dainavo kartu su visais. J. Vachtangovo teatro studijos aktoriai, padovanoję minikoncertą, Vilniaus mažajam teatrui stiklainyje atvežė savo teatro oro, kad „pakvėpavęs pajustum, kokia puiki jo atmosfera“. Juozo Javaičio mokiniai – trupė „Degam“ – buvo aktyviausi festivalio dalyviai. Dovana tapo Aido Giniočio ir jo mokinių minibenefisas, kaip ir Ramūno Cicėno bei Eglės Gabrėnaitės mokinių Artūro Dubuko ir Lauros Rakauskaitės jaudinančios dainos. Festivalio programą sudarė Gabrielė Tumėnaitė, Ingrida Ragelskienė ir Kirilas Glušajevas, pastarasis buvo ne tik viso festivalio moderatorius, bet ir siela, sujungusi visus Vilniaus mažajame teatre vykusius „Tylos!“ renginius. Rimo Tumino mokiniai, matyt, jau subrendo valdyti šį teatrą.
