Autorius: Julija Vilkišiūtė
Julija Vilkišiūtė
Buitinė filosofija įvairiomis temomis
„#tevyne“ Lietuvos rusų dramos teatre
Lietuvos rusų dramos teatro „#tevyne“ žadino smalsumą dar prieš premjerą. Spektaklio-diskusijos idėja atrodė labai intriguojanti. LRDT itin dažnai statomi statiški, literatūriniai kūriniai. Čia nuolat žiūrovus užgriūna žodžių lavina, kurią palydi tik labai vangus veiksmas ir aukštybėse vos šviečiantys lietuviški subtitrai. O „#tevyne“, nors žodžių pliūpsnių ir nežadėjo išvengti, suteikė vilties, kad jie bus gyvi, pulsuojantys ir aktualūs. Šiame spektaklyje, režisuotame latvio Georgijaus Surkovo, LRDT aktoriai dalinosi savo mintimis apie šalį, kurioje jie gyvena. O kad šios mintys nebūtų pernelyg padrikos, buvo pasikviesta ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, lyg ir turėjusi supinti iš aktorių prisiminimų, nuomonių, filosofinių-poetinių pamąstymų darnų spektaklio tekstą.
Taip, greičiausiai šis darbas iš aktorių pareikalavo daug drąsos ir atvirumo. Veikiausiai kūrybinis procesas šiai komandai buvo gana naujas ir įdomus. Gali būti, kad šie kūrėjai dabar vienas kitą, gal net ir pačius save pažįsta kiek geriau. Galbūt net pasikeitė jų santykis su rusais, Rusija, lietuviais ir Lietuva arba rusais Lietuvoje...
Julija Vilkišiūtė
Grąžinant praeitį
Arbatvakaris „Lig Tave sulauksim...“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje
Dr. Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija – tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vykstantys arbatvakariai – tai renginiai, kuriuose, pasitelkus teatrinę kalbą, bandoma sugrąžinti žiūrovą į XX a. pradžią ir leisti jam pabuvoti viename iš tuo metu rengtų slaptų ar pusiau slaptų susibūrimų.
Julija Vilkišiūtė
Monologų tuštumos
„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šaltis pasitinka dar žiūrovams besirenkant į salę. Prieš juos labai estetiškos, net kiek pedantiškos kapinės, už jų – pilkos ir blizgios it metalas užuolaidos (dailininkė Neli Ivančik), pro kurias galėtų išlysti net ir pati Sniego karalienė. Aktoriai sėdi sustingę kiekvienas ant savo antkapio, lyg būtų kapinių skulptūrėlės, rodosi, kad jiems net nereikia kantrybės laukiant, kol ateis laikas atgyti. Scenografija itin raiški. Antkapiai virsta
