Tragikas su komiko kauke

Nors teatrinėje Vytauto Šapranausko biografijoje nemažai reikšmingų vaidmenų, akivaizdu, kad jis buvo toks aktorius, kuriam reikėjo rašyti pjeses ir skirti atskirus spektaklius. Lietuvoje labai ankšta teatrinė erdvė, labai siauras teatrinis gyvenimas. Pasikeitė situacija, ir didžioji dalis šiandienos jaunųjų teatro menininkų liko neįvertinusi Vytauto Šapranausko talento.  

Vytautas Šapranauskas – ir nepasiekiamas, neprieinamas, ir paprastas, net naivus, amžinąjį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Chloinės-Genecho vaidmenį atliekantis aktorius su smilga dantyse – visiškas minoras: liūdnos akys ir labai švelnus vidus. „Aišku, kiekvieną personažą, kurį vaidini, savaip įsimyli, tačiau šis mano vaidmuo – iš tų išskirtinių, – apie šį vaidmenį (premjera 1994 m.) sakė Šapranauskas. – Vaidmenį kūrėme per repeticijas. Aš rodydavau viską, ką žinau iš žydų anekdotų, įvairiausių situacijų. R. Tuminas žiūrėjo ir sakė, ko reikia ir ko ne. Svarbiausia mums buvo situacija, kurią vaidinu taip, kaip joje elgtųsi žydas. Juk tą pačią istoriją galima papasakoti ir su gruzinišku, su ukrainietišku ir, beje, su lietuvišku akcentu. Kaip nori galima. Svarbu tik gerai papasakoti anekdotą. Juk ir kiekvieną spektaklį galima suvaidinti kaip anekdotą – labai trumpai. Ir tuo viskas išsakyta. Kodėl Chloinė-Genechas važiuoja į Vilnių? Lipa. Krenta. Vėl lipa – pagaliau įsiropščia. Kam jam ta kelionė? Nežinau. Beje, kodėl mes gyvename? Kodėl čia vaikštome? Kodėl mes, aktoriai, kiekvieną dieną ateiname į teatrą? Keiksnojam jį, bet vis tiek ateinam... Pasitaikytų Chloinės-Genecho kelyje kiti trys žydai, – jis liptų į kitą vežimą.“
 

Niekas iš mūsų nežino, kas pasipainiojo jo kelyje, į kokį vežimą įlipo...
 

Vilniaus mažasis teatras dešimtajame dešimtmetyje gyveno aukso amžių. Nuo 1995 m. jį lydėjo didelė sėkmė ir pripažinimas. Vienas iš teatro vedlių buvo Vytautas Šapranauskas. Apvažinėjęs visą pasaulį, teatras susilaukė įvairiausių įvertinimų ir dažnoje recenzijoje buvo minimas Šapranauskas. Per gastroles, per spektaklių aptarimus pirmiausia buvo kalbama būtent apie šį aktorių. Žinoma rusų teatro kritikė Irina Miagkova po 2000 m. gastrolių Maskvoje sakė: „Vienas iš kūrusiųjų spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ dvasią – Vytauto Šapranausko Chloinė-Genechas. Jam savo mintis, žodžius tarytum padovanojo tie, kurie spektaklyje tylėjo ir mąstė. V. Šapranausko herojus spektaklį pripildė gyvasties, humoro. Aktorius toks nuoširdus, kad stebint veiksmą dingsta sceninio sąlygiškumo pojūtis.“ O rusų filosofas ir kino kritikas Vadimas Michailovas po šio spektaklio samprotavo: „Nesu žydas, bet tą akimirką galvojau apie savo nelaimingą likimą – menas dėl to ir egzistuoja. Spektaklis – apie amžiną žmogaus kančios laiką. Viskas apimta amžinojo judėjimo. Atrakcinė sistema spektaklyje taip pat labai įdomi – Šapranausko puikiai suvaidinta.“ (iš asmeninio pokalbio)

„Mes, žydai, turime išmokti gyventi šešėlyje“, – tokią diasporos filosofiją, palindęs po grindimis, paskelbė Chloinė-Genechas. Aktoriui tai nesutrukdė išlikti savimi – jis persikūnijo ne į vaidmenį, o į save.
 

„Būna, vaidini ir neprisimeni, kad vaidinai“, – Vytautas to niekada neslėpė. O nutikimų būta įvairių. Net tokių, kai puikiai suvaidina savo vaidmenį ir krenta lyg negyvas. Po vieno „Vyšnių sodo“ spektaklio jo Trofimovas krito kiek per anksti – žiūrovai dar spėjo pamatyti į užkulisius įtraukiamas kojas. Ryškiai tragikomiška šio personažo metamorfozė (neįgyvendinti troškimai ir slegianti graužatis dėl idealų stokos) tarytum įsikūnijo jame.
 

Tai pats gyviausias aktorius, kokį teko sutikti. Kiek žmonių – tiek situacijų, tiek istorijų. Teatre jis visada užjausdavo ramius, tyliai dirbančius žmones, o nemėgo dvasinių pūzrų, skelbiančių savo „pranašystes“, nemėgo prisiplakėlių, kurių pilni teatrai. Iš teatro jis išėjo ne dėl to, kad išgerdavo (beje, ne daugiau nei kai kurie kiti kolegos), bet dėl to, kad mirtinai įsižeidė. Per vieno spektaklio pertrauką į sceną teko išeiti tuometiniam teatro vadovui Edvardui Čenkui ir atsiprašyti: „Antro veiksmo nebus, nes aktorius išėjo namo.“ Už neįvykusį spektaklį Šapranauskas sumokėjo teatrui 2000 litų ir liko psichologiškai laisvas nuo „dorovės“ sergėtojų. Aktorius neslėpė, kad jam tai kainavo daug nervų. Kolegos iš jo reikalavo maksimumo, o Vytautas matė ką kita: „Daugeliui teatras buvo tik patogi vietelė, tik taip – pakeliaut nachaliavu.“ (iš asmeninio pokalbio)

Kur dėtis tokio lygio menininkui? Kodėl jis turi duoneliauti? Jeigu neišgyveni iš teatre uždirbtų pinigų, o pigios TV laidos moka milijonus, tai – ne parsidavimas, o baisus profesijos pažeminimas. Šapranausko išėjimas iš teatro ilgai ir plačiai komentuotas, bet pamažu pasimiršo, nes daugelis jo kolegų patraukė tuo pačiu keliu. Neužmirštamas receptas, pasakytas viename „Šapro šou“: „Kaip tapti milijonieriumi? Reikia keturis tūkstančius metų dirbti Mažojo teatro budėtoju ir nieko nevalgyti.“
 

Vytautas Šapranauskas mylėjo Mažąjį teatrą. Jo pavadinimą jis kildino nuo to, kad iš pradžių jame buvo mažai žmonių – jį sukūrė maža grupelė, atskilusi nuo „ledkalnio“. Savo mokytoja jis vadino Eglę Gabrėnaitę, kuri kadaise paaiškino, kada reikia sakyti „seniai“, o kada „senai“.

Kuriant „Maskaradą“ (1997) Šapranauskas intensyviau dalyvavo pirmosiose repeticijose, o po kelių savaičių pertraukos pasirodė tik paskutinėse ir nebuvo kolegų suprastas. Vienintelis Rimas Tuminas neabejojo, kad šis aktorius per porą dienų gali padaryti tiek, kiek kitas nepadarys net ilgai ir nuobodžiai repetuodamas. Ne vieną aktorių siutino, kad „Šapras tik praeina su pačiūžom ir už tai dar „Kristoforą“ gauna“. Baltos varnos statusas metai po metų suformavo kaukę, po kuria slėpėsi gyvybe spinduliuojantis aktorius.   

„Maskarade“ iš aktorių skulptūrinių kompozicijų ypač išsiskyrė Šapranausko Kunigaikštis Zvezdičius: jo lūpose poetinis didžiojo romantiko Michailo Lermontovo tekstas stebėtinai įtaigiai virto tiesiogine kalba – tai buvo lengva pastebėti, nes aktorių skaitoma poezija kartais dvelkteli deklaratyvia patetika. Šapranauskas kūrė aplink save tokią atmosferą, kurioje ypač gerai jausdavosi partneriai, o ir žiūrovui visada būdavo ką veikti. Net tuomet, kai Šapranauskas soluodavo, jis sukurdavo kitą planą, kitą gyvenimą, reikalingą spektakliui. Jo vaidmenys visuose spektakliuose paryškindavo partnerių vaidybą, šalia jo kolegos tarsi įgydavo daugiau gyvybės – taip įsibėgėdavo, kad įgaudavo sunkiai įvardijamos partnerystės virtuoziškumo. Dėl to „Maskarade“ atsirado Andriaus Žebrausko ir Vytauto Šapranausko intermedija. Išvengęs populiaraus komikavimo, Šapranauskas nuosekliai „pasisavino“ ir Ninos istoriją. Jis giliai suvokė klaidą ir tyliai prieš pat išvykimą prisipažindavo mylįs – su tikra ašara akyse. Nebūdinga Šapranauskui, bet ir ne sentimentalu. Jo akys išduodavo viską. Užtekdavo Šapranauskui įžirglioti su pačiūžomis į sceną, ir salė būdavo pavergta. Galima buvo prikišti: „Nevaidink publikai“, bet spektaklis vis tiek likdavo jo rankose. Režisieriaus norai vargu ar būtų išsipildę, jeigu aktorius nebūtų hipertrofavęs vaidmens. „Kam vaidint, jeigu gali „chaltūrint“? Aš net „chaltūrose“ niekada „nechaltūrinu“. Mėgstu vaidinti greitai, bet tada spektaklis pailgėja ne mažiau kaip dešimčia minučių, nes aš „užsivedu“, pradedu improvizuot“, – pats save tiksliausiai yra apibūdinęs Vytautas.
 

Kitas ir kitoks Šapranausko vaidmuo Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje“ (2001). Rimo Tumino režisūrinę koncepciją sąlygojo ir pagrindinių veikėjų aktorinės charakteristikos. Spektaklio režisierius, Vytauto Šapranausko padedamas, įkūnijo tikintį, švelnų, kiek įbaugintą valdininką – besikalbantį su Dievu Gorodničių. Didžiausi Lenkijos dienraščiai „Gazeta Wyborcza“, „Rzeczpospolita“ ir „Trybuna“ 2001 m. vienbalsiai gyrė ne tik režisieriaus darbą, bet ir aktorių vaidybą. Juos ypač sužavėjo Šapranausko Gorodničiaus ir Arūno Sakalausko Chlestakovo kortavimo be kortų scena. Šiedu scenos meistrai kortų partiją sulošė su tokiu azartu, kad, rodos, statiška scena virto atskiru pantomimos numeriu: rankos šmėsčiojo, kortos skraidė lyg armonika, aistra augo, lyg įspėdama nelaimę.
 

Aristokratiškas, tiesus Šapranausko stotas ir išdidumas jo herojų pavertė ne revizoriaus įkaitu, o nesibaigiančio gyvenimo anekdoto dalyviu. Kai suvokę tragišką savo baigtį nelemtieji nenaudėliai liūdnai ir bejėgiškai spaudžiasi vienas prie kito ant siūbuojančios lentos, Šapranausko Gorodničius, žengtelėjęs į auditoriją, skausmingai bei kaltinamai kreipiasi į patenkintus žiūrovus: „Iš ko jūs juokiatės? Iš savęs gi ir juokiatės…“ Ir juoktis tuomet nebesinorėdavo...

Nors pramogų pasaulis ir pasigvelbė Vytautą Šapranauską, jis iki panagių buvo teatro žmogus. Skubėdamas iš laidos į laidą, jis apie teatrą prisimindavo pačias keisčiausias detales: „Kartais vakare kiek išgėręs, ryte mėgdavau užsirašyti tai, ką režisierius buvo iš vakaro šnekėjęs. Nors ir ne viskas buvo naudinga, po kurio laiko užrašytos mintys padėdavo.“ (iš asmeninio pokalbio)
 

Manyčiau, kad neatsitiktinai Vytautas Šapranauskas Rusų dramos teatre savo vaidmenis kūrė kaip tik tuo metu, kai šis teatras buvo vienas įdomiausių Vilniuje (pradžia – tuometinėje V. Kapsuko, dabar – Jogailos gatvėje). Nors čia jo aktorinė karjera tik prasidėjo, daugelio spektaklių sėkmė priklausė ir nuo jo. Manau, kad jo nepakanta profesinei bejėgystei buvo kažkuo panaši į Romano Viktiuko, su kuriuo dirbo „Meistre ir Margaritoje“ (Azazelas, 1988; beje, šį vaidmenį buvo sukūręs ir Saulius Mykolaitis). Viktiukas garsėjo griežtomis ir negailestingomis pastabomis aktoriams. Paskutinis vaidmuo, sukurtas šiame teatre, taip pat simboliškas – Pjero režisieriaus Grigorijaus Gladijaus spektaklyje „Kvietimas į ešafotą“ (1989). 
 

Naujoje Oskaro Koršunovo erdvėje („Labas Sonia Nauji Metai“, 1994; „P. S. Byla O. K.“, 1997) Vytautas Šapranauskas jautėsi natūraliai. Šis teatras jam buvo atpažįstamas, jaučiamas, suprantamas. Vaidindamas jis nebijojo pasikartojimų, o režisierius tai toleravo – todėl, kad pačioje literatūroje, abiejuose šiuose kūriniuose, veikėjai susidvejina, tekstas ir veiksmas kartojasi. Aktoriaus kuriami personažai buvo ekspresionistiniai, jų perskaitymas atitiko spektaklių visumą. Čia jis pirmą kartą susidūrė su Sigito Parulskio dramaturgija.   

Labai įdomus buvo Šapranausko vaidmuo Audriaus Nako režisuotoje Herkaus Kunčiaus „Genijaus dirbtuvėje“ (1998). Čia jis sukūrė Vaclavo Nižinskio, šokėjo, mirusio 1950 m. psichiatrinėje ligoninėje, vaidmenį. Išryškėjo aktoriaus plastinis talentas. Tais pačiais metais kartu su Rimante Valiukaite jis sušoko Anželikos Cholinos spektaklyje „Moterų dainos“.

 

Nacionalinio dramos teatro niekada nemėgo, nes jame „reikia būti atsargiam, pasakęs teisybę, būsi išimtas“, – komentavo Šapranauskas. Sakydavo: „Talentui reikia padėti, vidutinybės prasimuš pačios.“ Jis nemėgo negabių žmonių – „man neįdomu su jais“. Ypač nemėgo aktorių, kurių pagrindinė profesija – „būti gražiam“. Ant tų, kurie buvo „tik gražūs“, jis nepyko, jį siutino tie, kurie tai demonstravo. Siutino ir tie, kurie nemoka vaidinti, o tik „nudavinėja“. Jis kritikavo tuos, kurie scenoje nemoka keiktis ir į įdomius tekstus prikaišioja keiksmų tik „dėl charakterio spalvos“. Vytautas tai vadino impotencija (iš asmeninio pokalbio).
 

Visas partijas Šapranauskas atlikdavo taip subtiliai, kad visiškai neiškrisdavo iš kuriamų spektaklių partitūros. Kartkartėmis atsirandantys pašmaikštavimai buvo bendros koncepcijos reikalas. Jo gestikuliacija, mimika, tik jam vienam būdingas akių vartymas, žinoma, buvo nepakartojami. Aštriau charakterizuoti savo personažus aktoriui buvo it „spjaudyti vyšnių kauliukus“.
 

Nors Šapranauskas nekentė tariamosios nuosakos, ne paslaptis, kad ne vienas režisierius galvojo apie jam skirtą monospektaklį. Rimas Tuminas, būdamas Maskvoje, ne sykį kvietė jį vienam ar kitam vaidmeniui: kad atvažiuotų suvaidinti Čiackį spektaklyje „Vargas dėl proto“, svajojo apie naują „Nusišypsok mums, Viešpatie“ redakciją J. Vachtngovo teatre, kur Šapranauską ketino kviesti į pirmuosius spektaklius – kaip aktoriaus pavyzdį, kaip Meistrą. Šapranauskas į Maskvą nevažiavo ne vien dėl užimtumo, jis buvo pareigos žmogus, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Sakė: „Aš juk negaliu visko mest ir išvažiuot į niekur“ (iš asmeninio pokalbio).
 

Jis ieškojo vaidmenų. Kadaise net svajojo su Rimante Valiukaite suvaidinti „Karalių Ūbą“, vėliau su Kostu Smoriginu – „atsisėsti ir parašyti pjesę dviem“, kalbėdavosi su Herkumi Kunčiumi apie jo medžiagą, cituodavo jo tekstus, vertino Sigitą Parulskį, suprasdamas, kad teisingai scenoje perteikti jo tekstai gali būti didelė dovana žiūrovams. Siūlomos ankstyvosios prozos perkelti į sceną nedrįso, todėl paprašė telefono ir tarėsi dėl pjesės. Šiandien liko tik pjesė... 
 

„Šapro šou“ žinojo visa Lietuva. Populiarios TV3 laidos personažų – Vedėjo, Diano, Apžvalgininko (Šinšilo) – benefisai buvo „praskiesti“ anekdotais, kurie, ne kartą girdėti, Vyto sakomi ir vėl suskambėdavo naujai. Tai buvo jo paties sukurti, atrasti, pastebėti tekstai. Praskridusi musė ar lėktuvas visada buvo įtraukiami į jo benefisą. Atmintin įstrigo kelionė į Lenkiją, kai grįžtant namo į autobusą įlipo tas pats lenkų pasienietis ir paklausė: „Kur tas aštrialiežuvis šmaikštuolis?“ Aktorius jam paliko tokį įspūdį, kad laukė jo grįžtant visą savaitę.
 

Vienas iš šilčiausių „Šapro šou“ personažų buvo Vedėjas. Mėgstamiausias – Šinšilas-Apžvalgininkas. Gal ir dėl to, kad jis ­– reikalingas globos. Aktoriui užtekdavo į ausis įsikišti kuokštelius plaukų, ir visi leipdavo juoku. Susireikšminusiųjų visuomenėje Vytautas Šapranauskas atrodė kaip dinozauras. Jis nemėgo kompiuterio ir skaitė tik šeštadienio „Lietuvos rytą“.
 

Laukti Godo nėra toks beviltiškas dalykas. 2003-aisiais Poco vaidmeniui Rimas Tuminas pakvietė Šapranauską. Režisierius ne tik grąžino teatrui TV žvaigždę, bet įrodė, kad gabiausiųjų televizija vis dėlto nepraryja – prireikus jie sugeba atsikratyti televizinių štampų. Vytautas Šapranauskas – kaip čia buvęs, kaip niekur neišėjęs. Pačiu intensyviausiu televizinės karjeros metu, „Šapro šou“ iškart kurdamas kelis skirtingus personažus, teatre „žaidė“ tik pagal jame priimtinas taisykles, autoriui ir režisieriui reikiama kalba. Paradoksalu, bet tąkart nuo pat pirmų spektaklio minučių sunaikino visas šapranauskiškas aliuzijas.
 

Pastaruoju metu žiūrovai matydavo Šapranauską situacijų komedijose. Aktoriai jau žino, kur ir kada naudojami šio žanro štampai ir kaip jų išvengti. Kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę „Mano žmonos vyras“ „Domino“ teatre 2010 m. pastatė Kostas Smoriginas, į savo įgulą pakvietęs ir Vytautą. Vos pasirodęs scenoje aktorius pasinerdavo į vaidmenį, nė sekundei negrįždamas į „realybės šou“. Šapranauskas kūrė vaidmenį kaip „senais gerais laikais“. Jo kalba glausta, tiksli ir logiška. Todėl buvo labai lengva suprasti, kokį tipą įkūnija artistas. Šapranauskui tekstas niekada nebuvo kliuvinys, jis juo manipuliuodavo kaip žonglierius kamuoliukais. Vien dėl jo buvo verta eiti net ir į „Domino“.
 

Turbūt tiksliausiai apie Vytautą Šapranauską yra rašęs Egmontas Jansonas, bandydamas nuo Kunigaikščio Zvezdičiaus nuimti klounados kaukę:
 

„Matote, yra baltieji ir rudieji klounai... Yra Pjero ir Arlekinas... Yra didysis klounas Šarlo – Čarlis Čaplinas... O dar buvo Marcelio Marceau Bipas... Labai liūdni tie klounai. Liūdnas klounas – kas begali būti liūdniau, atleiskite už kalambūrą... Kas begali būti liūdniau šiandieninėje lietuvių literatūroje už Juozo Erlicko kūrinius... V. Šapranauskas iš tų liūdnųjų klounų. Įvairiuose šou pasakodamas anekdotus, aktorius uždirba duoną linksmindamas publiką. Pastebėkite V. Šapranauską, kai jis vienas teatre ir galvoja, kad jo niekas nemato – jis rimtesnis ir liūdnesnis už daugelį rimtų ir nejuokingų. V. Šapranausko Petia Trofimovas „Vyšnių sode“... V. Šapranausko Chloinė-Genechas „Nusišypsok mums, Viešpatie“...
 

V. Šapranausko Kunigaikštis Zvezdičius „Maskarade“... Kunigaikštis-berniukas, per anksti tapęs karininkėliu, su per didele kepure, su per ilgu, tarp kojų tabaluojančiu kardu, tarsi veršelis pavasarį, išleistas į suaugusiųjų maskaradą palaigyti. Jis elgiasi kaip veršelis, nori nuotykių, meilės, laimės, nori viską pamatyti, patirti, visur dalyvauti. Pralošęs – kone verkia, išlošęs – spygauja, šoka, švaistosi. Sniegas, ledukas, – ir jis (vienintelis!) su pačiūžomis. Maskaradas, – ir jis strimgalviais puola kaukėtas nepažįstamas moteris. Jis net kakarykuoja kaip gaidžiukas, stverdamas glėbin praeinančią damą, arba išsipučia kaip gaidys kovodamas su jos vyru-lokiu. Bet įsiklausykite į finalinį Šapranausko Kunigaikščio pokalbį su Nina, su Arbeninu, ir išgirsite intonacijas, paaiškinančias šio „rudojo“ (liūdnojo) klouno kilmę iš Federico García Lorcos ar Aleksandro Bloko tragiškųjų balaganų personažų, iš kitų liūdnųjų klounų...“ („Romantizmas: kalnai kelmuoti, herojai nuplikę, tik keli postamentai likę“, Teatras, 1997, nr. 1)
 

Yra aktorių, kuriuos pamiršti vos pamatęs. Vytautas Šapranauskas buvo ir liks toks, kurio pasiilgsi, kuris „buvo“, „yra“ ir „bus“ – net jeigu jo ir nebematysi, net jeigu jo ir nebeliko apčiuopiamame tavo pasaulyje.