Teatras

Kristina Steiblytė

Visų pirma – drąsiam ir atviram teatrui. Teatrui, kuris nebijo rizikuoti. Teatrui, kuriam rūpi dramaturgas. O visa kita jau nebe taip ir svarbu.

Kristina Steiblytė

Christina Linden kalbasi su Shannon Jackson

Knygoje „Socialiniai darbai“ kalbate apie tai, kaip nauji suvokimo būdai ir parametrai keičia mūsų suvokimą, kas priklauso estetikos laukui ir kas yra už jo. Teigiate, kad Gyvenimo/Meno diskursas, perkeistas mąstymo apie meno ir jo rėmimo paradoksus, įgyja naujumo. Gal galite plačiau pakomentuoti, ką naujo šiai perskyrai tai suteikia?
Tam tikras gyvenimo ir meno poveikio gyvenimui diskursas padarė labai didelę įtaką performanso studijoms. Tačiau Meno/Gyvenimo pora ne visada suteikia tikslią kryptį analizei, iš dalies todėl

Kora Ročkienė

Pokalbis su Krzysztofu Warlikowskiu

Milda Brukštutė

Pasvarstymai apie nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ formato pakeitimus

Apžvelgus įvairius teatrinėje terpėje vykstančius renginius, atrodytų, kad bent jau savo pavadinimu laisvai raiškai, netramdomai kūrybai sąlygas teikia (ar bent jau norėtų teikti) būtent festivalis „Versmė“. Šis kasmetinis renginys iš tiesų turėjo potencialo, ir ne tik kaip konkursas,

Daiva Šabasevičienė

Gerardą Binkį kalbina Daiva Šabasevičienė

Ateinantį 74-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovai tarp kitų premjerų išvys ir Kazio Binkio „Atžalyną“, kurį jau pradėjo repetuoti režisierius Jonas Vaitkus. Ta proga kartu su režisieriumi lankėmės pas K. Binkio sūnų Gerardą Binkį, birželio pradžioje atšventusį garbingą 90 metų jubiliejų. Jis maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie „Atžalyną“, kuris iškart po premjeros 1938 metais tapo vienu populiariausių rašytojo kūrinių. Pasak poeto Alfonso Nykos-Niliūno, K. Binkis „nesaugojo savo žodžių išrinktiesiems, nedangstė savo minčių nuo „kvailos minios“, nes jo sieloje buvo didelis tikėjimas ir dar didesnė meilė: meilė savo tautai ir tikėjimas jaunyste. Šios vaižgantiškos sielos mums nesuprasti be jo didelio ir gyvo tikėjimo – tikėjimo jaunyste, jaunimo idealistine ir pasiaukoti mokančia jėga.“

Roman Pawłowski

Lietuvių teatro „Išvarymas“

Jan Bończa-Szabłowski

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“

Varšuvos nacionalinių teatrų festivalyje Vilniaus trupė parodė „Išvarymą“ – jaudinančią freską apie šiuolaikinę emigraciją į Vakarus.

Kristina Steiblytė

Naujojo cirko spektaklis „Maja“

Naujasis cirkas iš lėto, bet prigyja Lietuvoje: tuo užsiima nebe vien tik „Menų spaustuvė“, organizuojanti naujojo cirko festivalius, bet ir kūrėjai, bandantys savo jėgas šioje srityje. O birželio pradžioje Kaune prie naujojo cirko plėtros prisidėjo ir būrys jaunų žmonių, suorganizavusių kuklų – vos dviejų renginių – festivaliuką. Pirmasis ir, regis, pagrindinis festivalį motyvavęs renginys buvo spektaklio „Maja“ premjera, papildytas kitą dieną vykusiu naujuoju cirku užsiimančių trupių pasirodymu. Antrasis renginys buvo labiau skirtas žanro sklaidai (žinoma, ir susipažinimui, lygio į(si)vertinimui), o štai pirmasis žadėjo būti išskirtinis spektaklis.

Naujasis cirkas nuo senojo cirko skiriasi ne tiek priemonėmis, kiek siekiamu rezultatu. Pritaikyti tradicinius cirko elementus siužetui, pasakojimui ar tiesiog visai „necirkiškam“ judesio, šviesos, muzikos pokalbiui kurti, regis, labai intriguoja. Toks pasirinkimas išplečia tiek cirko, tiek šokio, tiek tradicinio dramos teatro (iš kurio atėję ir dalis „Majos“ kūrėjų) raiškos galimybes. Kalbant apie naująjį cirką, dažniausiai įsivaizduojamas

Kristina Steiblytė

Oskaro Koršunovo „Paskutinė Krepo juosta“ OKT studijoje

„Paskutinė Krepo juosta“, drama apie nugyventą gyvenimą, pasirinkimus, kuriais nesididžiuojama,  prievolę gyventi su praeitimi ir be ateities, regis, vienas skaudžiausių ir liūdniausių Samuelio Becketto kūrinių. Ir čia netrūksta autoironijos, sukurtas kiek komiškas personažas, tačiau visas juokingas elgesys dramoje pamažu tampa tragiškas, o kiekvienas ekscentriškas veiksmas įgyja naują prasmę – tai, kas iš pradžių juokino, tampa patirties, savo paties pasirinkimų prislėgto seno vyro vieninteliu būdu

Goda Dapšytė

Jaunų Latvijos režisierių spektakliai Rygoje

Vienas iš jų – Sankt Peterburge ir Londone režisūros studijas baigęs Vladislavas Nastaševas. Valmieros dramos teatre režisuota „Freken Julija“ – jau trečias režisieriaus bandymas išnarplioti Augusto Strindbergo dramos mįslę. Regis, pagrindiniu raktu šįkart tapo nepažabojamas