Valda Bičkutė (Clara Schumann), Leonardas Pobedonoscevas (Johannes’as Brahmsas) ir Mantas Vaitiekūnas (Robertas Schumannas). M. Aleksos nuotr.
Pripažintas kompozitorius, garsi pianistė jo žmona, gastroles po pasaulį iškeitusi į rūpinimąsi namais, ir kylantis muzikos talentas. Naujausia Mažojo teatro premjera pasakoja pusiau realią, pusiau išgalvotą kompozitorių Roberto Schumanno ir Johanneso Brahmso bei pianistės Claros Wiek-Schumann meilės trikampio istoriją. Pianistės Israelos Margalit pjesę, papildytą savais tekstais, į sceną perkėlė vengrų režisierius Peteris Galambosas.
Režisierius pabrėžtinai įžemina istorinių menininkų asmenybes, nupūsdamas nuo jų romantizmo dulkes ir išryškindamas jų santykių buitiškumą. Būtent buitis ir šeimyninis gyvenimas čia tampa menininko genijaus naikinimo mechanizmu. Schumannui pamėginus nusižudyti ir atsidūrus psichiatrijos ligoninėje tarp jo žmonos Claros ir jauno kompozitoriaus Brahmso užsimezga menamas romanas.
Spektaklio scenografija, kurta paties režisieriaus, gan iliustratyvi. Veiksmas dažniausiai vyksta scenos viduryje, stikliniame kube, Schumannų šeimos namuose, taip pabrėžiant jų izoliaciją. Taip sukuriamas „akvariumo“ efektas – garsių menininkų gyvenimas pritrauktas tarsi per padidinamąjį stiklą. Stiklinio kubo viduryje – pūkuota medžiaga aptrauktas fortepijonas, atstojantis ir instrumentą, ir miegamojo lovą – Claros Schumann santuokos ir išdavystės guolį. Aplink jį sukasi visas spektaklio veikėjų pasaulis. Už stiklo sienų, išorėje, sustatyti daiktai reprezentuoja muzikos ir buities elementus – dešinėje scenos pusėje yra drabužių kabykla, pultas, lyginimo lenta ir į pintinę netvarkingai sumesti žaislai, kairėje pusėje – pora piupitrų ir kėdžių.
Galambosas į teatro režisūrą atėjo iš dailės, tad nenuostabu, kad spektaklyje gausiai naudojamos scenografijos ir apšvietimo detalės. Tačiau jos veikia kaip atskiri elementai, nesusiliejantys į darnią visumą, padedančią aiškiau suvokti režisieriaus interpretaciją. O pagrindinis dėmesys skiriamas literatūrai. Tačiau ji irgi problematiška: veiksmas ir charakteriai sunkiai plėtojami, o pasirinktas siužeto pasakojimo būdas – sentimentalus ir melodramatiškas.
Veikėjų santykius Galambosas pateikia kaip savaime suprantamą dalyką. Personažų jausmų pokyčiai beveik nepastebimi, o tai psichologiniame, nors iki buitinio žanro nusileidusiame spektaklyje yra labai svarbu.
Manto Vaitiekūno kuriamas Schumannas nuo pirmos scenos parodomas kaip prasigėręs ir gyvenimo prasmę praradęs neurotikas, dargi kenčiantis nuo keisto derinio – didybės manijos ir nepilnavertiškumo komplekso. O Leonardo Pobedonoscevo Brahmsas pristatomas kaip Schumanno priešingybė – nerūpestingas, stačiokiškas, jūreivį primenantis tipas. Aktorius kuria impulsyvaus ir jausmingo Brahmso paveikslą.
Valdos Bičkutės Clara Schumann jau pirmoje scenoje pristatoma kaip paprasčiausia namų šeimininkė – susisupusi į chalatą, lyginanti vaikiškus drabužėlius. Jos persirengimas puošnia koncertine suknia, beje, labai varžančia aktorės judesius, rodo gastrolių pradžią ar artėjantį koncertą. Nors Clara traktuojama kaip talentinga pianistė, įkalinta šeimos rūpesčiuose, ir negalinti savęs realizuoti menininkė, tikrasis namų ir buities kalinys yra Schumannas. Vėliau juo taps ir dėl meilės besiaukojantis Brahmsas.
Visiems aktoriams trūksta įtaigumo, jų kuriamų veikėjų jausmai – parodomieji ir demonstratyvūs. Vaitiekūno kuriamas Schumannas pasirodo įdomesnis psichiatrijos ligoninės scenose, kai bendrauja su fiktyviais savo fortepijoninio ciklo „Karnavalas“ personažais – dviem savotiškais vienas su kitu kontrastuojančiais kompozitoriaus alter ego – impulsyviu ir neramiu Florestanu, jo priešingybe švelniu ir lyrišku Euzebijumi bei Claros Wiek muzikine antrininke Kiara. Kai aktorius piešia vaidmens kontūrus ramesnėmis spalvomis ir atsisako isterijos, Schumanną pavyksta atskleisti kaip nuo asmenybės susidvejinimo kenčiantį, „perdegusį“ menininką.
Nors spektaklio scenografijoje dominuoja sąlygiškumas, kad ir iliustratyvus, psichologinis, vietomis beveik natūralistinis aktorių vaidybos stilius iš esmės yra buitinis.
Atrodo, kad režisierius aktoriams nepasiūlė elementarių užduočių, todėl labiausiai stringa jų bendravimas, dažnai nusileidžiantis iki farso, buitinės, lėkštos ir neskoningos komedijos lygio. Agnės Šataitės Vienuolės apskritai prireikia tik triukus su ramentais darančio Vaitiekūno „šokio“ intermedijoje. Ramūno Cicėno kuriamas smuiko genijus Jozsefas Joachimas nuolat laiko rankose instrumento futliarą.
Šių veikėjų pasaulyje tarytum karaliauja romantizmas – jų gyvenime svarbiausią vietą užima greitai kintantys jausmai ir kūryba. Meilės ir muzikos rungtynių pripildytas visas spektaklis. Kad ir kaip būtų keista, muzika (Schumanno, Brahmso, Beethoveno), išreiškianti šių asmenybių emocijas, tampa vienu iš labiausiai stringančių spektaklio elementų. Ji naudojama pernelyg iliustratyviai, praranda savo poveikį ir ilgainiui spektaklis pradeda priminti nevykusį teatralizuotą koncertą.
Vilniaus Mažajame teatre, išvykus Rimui Tuminui, dar nebuvo stipraus režisūrinio darbo, net paties teatro vadovo „Mistras“ nė iš tolo neprilygo ankstesniems jo pastatymams. Šiuo metu teatre vyrauja pramoginiai spektakliai ir puikūs pastatymai vaikams. Pastaroji iniciatyva ypač pagirtina, tačiau to nepakanka, kad šis teatras būtų namais, į kuriuos vis norėtų sugrįžti įvairaus amžiaus žiūrovai.
