Teatras

Lietuvių literatūros klasiko Kazio Binkio (1883–1942) draminė kūryba užima svarbią vietą Lietuvos dramaturgijos istorijoje. Nors negausi, ji yra meniškai ir visuomeniškai vertinga, o praeityje sulaukė ne vieno garsaus Lietuvos režisieriaus dėmesio. Drama „Atžalynas“ (1937) atspindi etines ir moralines dramaturgo vertybes, sugebėjimą kurti paprastą veiksmo intrigą, orientuotą į pačią įvairiausią auditoriją. „Atžalyną“ yra statę Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Žemaičių teatrai. Šis kūrinys dėmesio susilaukė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos teatruose. Ypač populiari XX a. viduryje ir antroje pusėje, ši penkių veiksmų pjesė anuometiniame Vilniaus miesto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą buvo suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas; spektaklio dailininkas – Stepas Žukas). Ypatingo dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941) – čia, kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose, J. Miltinis siekė vaidybos paprastumo, vengė jausmų nenuoširdumo.

Rugsėjo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko tarptautinė diskusija „Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?“. Diskusijoje dalyvavo dramaturgas, režisierius, pjesės „Mūsų klasė“ autorius Tadeuszas Słobodzianekas (Lenkija), žurnalistas ir vertėjas Adamas Szostkiewiczius (Lenkija), teatro kritikas Thomas Irmeris (Vokietija), režisierė Yana Ross ir teatrologė Irena Veisaitė. Renginį moderavo kino kritikas Linas Vildžiūnas. Renginio partneriai – Lenkijos ir Goethe’s institutai Vilniuje.

Paprasta klaidžioti gatvėmis, kai niekas netrukdo, nestveria už skverno, neklausia, kodėl tu čia esi, kodėl apkritai esi. Tačiau kartais būni priverstas pabusti iš letargo, buvimo savyje, nes skubant prieš tave staiga išauga neaiškus padaras, išnyra neįprasta žmogysta. Tokių praeivių, apsnūdusių, įsigilinusių į save, ir ieško gatvės meno kūrėjai, performansų menininkai. Jie priverčia išvysti supančią erdvę, prispiria apsidairyti aplink, pamatyti, kad esi ne vienas. Tokie menininkai primena viduramžių keliaujančius aktorius, ieškančius gyvos miesto arterijos, kad joje pagautų praeivio žvilgsnį, jį sustabdytų. Šiandien tokių menininkų ne vienas. Prie jų imame pratintis.

Režisieriaus, aktoriaus Stanislovo Rubinovo netektis palietė visą Lietuvos teatro bendruomenę. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, jis mokėjo būti jaunesnis už daugelį pačių jauniausių. Nors prisimenam jį kaip lėtą, stotingą, švelniai besišypsantį vyrą, jo vidus degė, jis nuolat spinduliavo begalinę energiją ir dėmesį patiems įvairiausiems teatro procesams.

 

Pirmas mūsų susitikimas įvyko 1986 metais prie Kauno dramos teatro kasų: Stanislovas Rubinovas, besišnekučiuodamas su Jonu Vaitkumi, prasitarė, kad ruošiasi vykti į Černobylį vaidinti ten dirbantiems atominės elektrinės avarijos „likvidatoriams“. Nuskambėjo sukrečiamai. Mes tuomet bijojome net galvoti apie tai, visas gyvenimas buvo retušuotas, ir staiga – laisvas ir drąsus žmogus ryžtasi tokiam žygiui, paskui save vesdamas ir bendraminčius.

Rolandas Kazlas jau seniai gyvena ne pagal šio pasaulio madą. Gyvena ir skleidžia savo gražias tiesas kaip įmanydamas: sutikęs pažįstamus ir nepažįstamus, užlipęs į sceną kaip aktorius, o pastaruoju metu vis dažniau ir kaip režisierius. Jau daugiau nei du dešimtmečius jis randa kuo nustebinti sutiktuosius. Tik gyvenant nuolatinėse paieškose įmanoma kelionė į pažinimą, todėl nieko keisto, kad šiandien šios kelionės stotelė – Donelaitis.

Spalio 12 d. visai nenuošaliame nacionaliniame dramos teatre premjera buvo pristatytas spektaklis „Nuošaly“(rež. Gytis Padegimas) pagal islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę. Šis kūrinys, 2008-aisiais autoriui pelnęs geriausio dramaturgo vardą Islandijos „Griman“ apdovanojimuose, perkeltas į lietuviškąjį kontekstą tapo savotiška prizme, gana tiksliai išsklaidžiusia mūsų teatro spalvas, kurias ne taip jau paprasta pastebėti šalia šviesos šaltinio. Tasai šaltinis – tai pirmiausia vadinamasis mūsų teatro „režisūriškumas“, o kalbant apibrėžčiau – besąlygiška tam tikros interpretacinio poetiškumoformos ir normos viršenybė, pas mus, tiesa, būdinga toli gražu ne tik teatriniam, bet kone bet kokiam santykiui su pasauliu.

Podiumas, automobilis, gražiai aprengti gražūs žmonės (dalis jų – gerai žinomi), techniniais darbais užsiimantys vaikinukai, tarsi šalutiniai veikėjai dalyvaujantys veiksme, susižavėję žiūrovai, spaudos dėmesys ir galiausiai ovacijos. Tai nėra prisiminimai iš Juozo Statkevičiaus 2012 metų kolekcijos pristatymo Pramogų arenoje. Tokiomis Lietuvoje dar augančios mados kultūros priemonėmis pasinaudojo ir Vidas Bareikis, kūręs aukštąją madą teatre – Chucko Palahniuko „Nematomus monstrus“.

V. Bareikio pažadas sujungti teatrą ir madą viešojoje erdvėje skambėjo jau kurį laiką. Nuolat primenamas plakatų bei reklaminių skrajučių, vertė laukti kažko, kas būtų tarp madų šou ir Gintaro Varno spektaklių su J. Statkevičiaus kostiumais (galinčiais prikaustyti žiūrovių dėmesį, net jei spektaklis jį paleidžia). Spalio 8 d. įėjus į Teatro arenos salę neteko nusivilti – didelė erdvė buvo paruošta madai, tačiau lygiai taip pat buvo aišku, kad tai bus toli gražu ne šou (nors, žinoma, su jo elementais). Milžiniškas ekranas, kryžiaus formos baltas podiumas, automobilis dešinėje, balti kubai kairėje. Ir šou atmosferą išsklaidantys iškabinti drabužiai, ligoninės lova (scenografija – Editos Valaitės) bei tarp scenos ir pirmų žiūrovų eilių vaikštantis susikaupęs režisierius. Čia nebuvo ir užkulisių, slepiančių kitą mados šou ar spektaklio pusę. Tad dar neprasidėję „Nematomi monstrai“ žadėjo tapti įdomiu mados ir teatro lydiniu. Tiesa, žiūrovai iš anksto žinojo, kad į šį lydinį bus įmestas dar ir kinas: spektaklis bus filmuojamas ir tiesiogiai transliuojamas internetu. Visko daug, projektas – ambicingas.

Kaip jau ne kartą esu rašiusi, neturiu nieko prieš pasakų inscenizacijas. Vis dėlto iš pastarųjų premjerų vaikams nedvejodama išskirčiau ne klasikinės pasakos inscenizaciją, o šiuolaikinę „Tėčio pasaką“, „Menų spaustuvėje“ sukurtą bendradarbiaujant „Atviram ratui“ ir kūrybinei studijai „PetPunk“. Šio spektaklio iškeltos kartelės nepasiekia ir to paties „Atviro rato“ naujausia premjera „Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“. Nepaisant to, akivaizdu, kad Aidas Giniotis moka sekti pasakas, t.y. kurti spektaklio vaikams dramaturgiją. Ir būtent tai pirmiausia pakišo koją teatrui „Lėlė“ ir „Stalo teatrui“, pakvietusiems į premjeras praėjusį savaitgalį.

 

Vilniaus „Lėlės“ „Spragtuke“, sukurtame Vitalijaus Mazūro, dramaturgija regisi silpniausia spektaklio grandis. Atrodytų, ji seka paskui vaizdus, o istorijos pasakojimas ne toks ir svarbus. Žinoma, vargu ar rastume vaiką, negirdėjusį ar nemačiusį E.T.A. Hoffmano pasakos, tačiau vis tiek norisi suprasti, kokią svarbiausią žinią vaikams režisierius siunčia savąja kūrinio versija. Tada ir susimąstai, kad, ko gero, toji žinia, o tiksliau, elegantiškas ir nostalgiškas mostas, skirtas visai ne vaikams. Tai Meistras mojuoja vis labiau tolstančiam senajam teatrui, kupinam negudrios magijos ir aikščių vaidinimų gyvybingumo.

Oskaras Koršunovas 15-ąjį savo teatro sezoną pradėjo Antono Čechovo „Žuvėdra“. Pats režisierius tokį pasirinkimą motyvuoja ankstesniais spektakliais (pvz., Shakespeare’o „Hamletas“ ir Gorkio „Dugne“) ir juose plėtotomis temomis. OKT aikštelei virstant savotiška laboratorija, grąžinančia prie vaidybos ir žiūrėjimo pradmenų, „Žuvėdra“ išties yra dėkinga medžiaga. Neatsitiktinai režisierius išsaugo beveik visą Čechovo tekstą, o naujas Sigito Parulskio vertimas, atvirkščiai nei tikėtasi, maksimaliai arti originalo. Nesutinku tik su iškraipyta Konstantino Treplevo pavarde – gerai, kad bent scenoje niekas į jį nesikreipia kaip į Trepliovą.