7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Netyčinis groteskas

Gyčio Padegimo spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 

Nekritikas
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Teatras
Diana Anevičiūtė (Vilė), Neringa Bulotaitė (Milė). D. Matvejevo nuotr.
Diana Anevičiūtė (Vilė), Neringa Bulotaitė (Milė). D. Matvejevo nuotr.
Spalio 12 d. visai nenuošaliame nacionaliniame dramos teatre premjera buvo pristatytas spektaklis „Nuošaly“(rež. Gytis Padegimas) pagal islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę. Šis kūrinys, 2008-aisiais autoriui pelnęs geriausio dramaturgo vardą Islandijos „Griman“ apdovanojimuose, perkeltas į lietuviškąjį kontekstą tapo savotiška prizme, gana tiksliai išsklaidžiusia mūsų teatro spalvas, kurias ne taip jau paprasta pastebėti šalia šviesos šaltinio. Tasai šaltinis – tai pirmiausia vadinamasis mūsų teatro „režisūriškumas“, o kalbant apibrėžčiau – besąlygiška tam tikros interpretacinio poetiškumoformos ir normos viršenybė, pas mus, tiesa, būdinga toli gražu ne tik teatriniam, bet kone bet kokiam santykiui su pasauliu.
Teatre, tiek šiuo atveju, tiek apskritai, toji viršenybė reiškiasi bent dviem aspektais. Pirma, tai pamatinė orientacija į spektaklių darymą: ne taip svarbu, įspūdingų, dvasingų ar maištingų, svarbu – visada originaliai apdorojančių ir išnešančių į sceną kokią nors „medžiagą“. Šiuo požiūriu Pálssono pjesė liko sunkiai įžvelgiama: nepajutome joje nuolatinės ir staigios situacijų, temų, nuotaikų kaitos, sceninės esaties poetikos ir kitko. Matėme gana įprastą, į simbolinius apibendrinimus orientuotą reginį su „savotišku“ prieskoniu. Antras, nuo pirmojo neatsiejamas aspektas: teatre, kuris savo vertę grindžia vien statymo poetika, nuolatinio kažko arba bet koapdorojimo tęstinumą pirmiausia užtikrina pačios teatrinės mokyklos bagažo – priemonių, technikų, interpretacinių schemų, simbolių, įvaizdžių – būtinumo regimybė. Šia prasme islandiškoji pjesė, kryptingai balansuojanti ant nereikšmingumo ribos, pasirodė hermetišku poetizavimu grįstai interpretacinei mokyklai ir sunkiai įkandama, ir pamokanti, mat prieinama kone vieninteliu keliu – per netyčinį groteską, kai „medžiagai“ būdingas literatūrinis atsainumas išryškino tam tikras jai taikyto teatrinio amato konvencijas.
Pirmiausia turiu omenyje susidūrimą tarp pjesei būdingos poetinės logikos, išplaukiančios iš atsitiktinių sceninių situacijų, ir statytojų taikytos pasakojamosios logikos, grįstos psichologiniu tęstinumu. Nei Vilė, nei Milė (Diana Anevičiūtė ir Neringa Bulotaitė) čia nelabai turi ką pasakyti kitiems. Veikėjos šneka tai, kas atsklinda iš kažkokio taip ir nerekonstruojamo kitur, o jųdviejų santykis reiškiasi per nutylimą ir tik joms vienoms (na, gal dar už scenos liekančiam trečiajam, kuris apsireiškia per šviesas, garsus bei į sceną leidžiamą rekvizitą) žinomą to kitur bendrumą arba, priešingai, per patį šnekėjimą – miniatiūrinius pokalbius, žodžių žaismą ir panašiai. Iškėlus šioms, anot pjesės autoriaus, „kalbančioms mašinoms“, tikslą virsti pilnakraujais, kažkokią vientisą dramą išgyvenančiais personažais, perdėtai ir nenatūraliai ima atrodyti ne kas kita, o pãčios psichologinės motyvacijos paieškos. Taip, kartais, tam tikrose spektaklio vietose, psichologizmas sukimba su veikėjų šnekų prasmine dinamika ir pavyksta sukurti emocinę nuotaiką. Bet išoriškai nulemta situacijų kaita nenumaldomai prieštarauja tolydaus psichologinio vyksmo, charakterių santykių plėtojimo paieškoms, „daugtaškiavimui“ pokalbiuose, ir visas tas kančias bei jausmus ištisai nušviečia kaip „pervaidintus“: personažai griūva iš vidaus.
Čia taip pat savitai pasireiškia ir kūniškasis matmuo. Be perstojo besimainantis veikėjų tarpusavio santykių fonas, būdamas kone vienintelis vaizduojamas „įvykis“, tartum reikalauja nuolat judėti, keisti padėtį scenoje, atnaujinti santykio „kūnas į kūną“ išraiškas, vis iš naujo kurti veiksmą, idant atsiskleistų situacinė grynai teatrinės esaties poetika. O mėginant tą atsitiktinių posūkių virtinę susaistyti vientisa psichologine motyvacija, kurios pagrindas yra visų pirma balsas ir re-akcija, aktorių kūnai tartum sustingsta tipažų klišėse. Taip personažai ima išsiduoti esantys netikri, dirbtiniai, ir vienintelis būdas skleistis prasmei pasirodo esąs groteskas. Čia malonu stebėti N. Bulotaitę, kuri, sąmoningai ar ne, kūniškumo nepagaili ir nesibaimina atrodyti šleiva, kreiva, juokinga ar „negraži“. Įspūdis groteskiškai prieštaringas – aktorė mėgina tiesiogiai, vien savuoju kūniškumu prasisprausti per nereikalingas režisūrines schemas, – bet vis dėlto tai įspūdis. D. Anevičiūtė panašiai, lyg pajutusi iškraipymo malonumą, atsiskleidė „klounados“ scenoje, tad tikriausiai reikėtų palinkėti perdėm rimtai nežiūrėti ir į visa kita – giliems vidiniams išgyvenimams vietos čia nėra.
Už laisvę ieškoti savosios kūniškos laikysenos turbūt reikėtų dėkoti režisieriui, bet vis dėlto „Nuošaly“ toji laisvė lieka pamatinių pastatyminių suvaržymų šešėlyje. Tai aiškiai matyti kone visose metaforinėse mizanscenose, kai aktorės, mėgindamos atrasti ir atskleisti visumos požiūriu nereikšmingose teksto atkarpose neva slypintį giluminį krūvį, tarsi verčiamos spraustis į išoriškus įvaizdžius. Tokiu būdu iš tiesų atsiskleidžia ne gelminis simbolizmas, o kas kita – jau ne konkrečių įvaizdžių (jie tiesiog nesvarbūs), bet paties „įvaizdžiavimo“ kaip technikos nepagrįstumas. Tai skaitymo problema. Klasikinė arba klasikinio kirpimo dramaturgija, vis dar kone vienintelis mūsų teatro (net ir paties „maištingiausio“) pasakojimų šaltinis, sau būdingu teminiu krūviu paprastai pateisina jeigu ne įvaizdžio prasmingumą, tai bent jau patį jo buvimą. O štai tada, kai atskaitos taškas yra tik scena, paaiškėja, kaip „režisūrinis“ teatras iš tiesų yra priklausomas nuo ribotos ir nepaslankios dramaturgijos, o kartu su ja – ir pasaulio, sampratos. Kai „režisūrinė vizija“ ima vienareikšmiškai pretenduoti į teatro sinonimą, iškyla interpretacinės infliacijos grėsmė.
„Nuošaly“ta infliacija palietė ir kitą mūsų teatro brangakmenį – scenografiją. Urbanistiškai urbanistinis scenovaizdis (Birutė Ukrinaitė), kuris šiaip jau gražus pažiūrėti ir turbūt papuoštų bet kurią mūsų gatvės meno „galeriją“, niekaip neprisidėjo prie bendro projekto: jeigu sceniniam bei teminiam vyksmui reikia tik dviejų pakylų ir vienos pakabos, tai turbūt tiek to scenovaizdžio ir turėtų būti (ką jau kalbėti apie praktiškai nepanaudotą kampinę perspektyvą ir scenos padalijimą). Visa kita – kostiumai, rekvizitas, muzika (kompozitorius Gintaras Kizevičius) – kiek sėkmingiau pasislėpė emocinėse mizanscenose, bet dėl tos pačios priežasties ir nesukūrė bendro prasminio fono: išties sunku sulipdyti urbanistinį vaizdą, etnoegzotinę muziką, psichosimbolinius įvaizdžius ir bet kokio užsceninio turinio besikratančias veiksmines situacijas. Na, išskyrus bene sėkmingiausią „klounados“ sceną, kuria tarytum pasąmoningai sureaguojama į groteskan nori nenori lenkiantį „medžiagos“ svetimumą vietiniams „statybų“ papročiams. Tūlam žiūrovui norėtųsi, kad tõkios gelminės psichologinės reakcijos, priskirtinos turbūt jau pačiai teatrinei tradicijai, ir būtų pirmasis bent jau sau įdomaus teatro atskaitos taškas.

 

Diana Anevičiūtė (Vilė), Neringa Bulotaitė (Milė). D. Matvejevo nuotr.
Diana Anevičiūtė (Vilė), Neringa Bulotaitė (Milė). D. Matvejevo nuotr.
Diana Anevičiūtė (Vilė), Neringa Bulotaitė (Milė). D. Matvejevo nuotr.
Diana Anevičiūtė (Vilė), Neringa Bulotaitė (Milė). D. Matvejevo nuotr.