7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tuštybės fiesta

Vido Bareikio „Nematomi monstrai“ Teatro arenoje

Kristina Steiblytė
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Teatras
„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.
„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.
Podiumas, automobilis, gražiai aprengti gražūs žmonės (dalis jų – gerai žinomi), techniniais darbais užsiimantys vaikinukai, tarsi šalutiniai veikėjai dalyvaujantys veiksme, susižavėję žiūrovai, spaudos dėmesys ir galiausiai ovacijos. Tai nėra prisiminimai iš Juozo Statkevičiaus 2012 metų kolekcijos pristatymo Pramogų arenoje. Tokiomis Lietuvoje dar augančios mados kultūros priemonėmis pasinaudojo ir Vidas Bareikis, kūręs aukštąją madą teatre – Chucko Palahniuko „Nematomus monstrus“.
V. Bareikio pažadas sujungti teatrą ir madą viešojoje erdvėje skambėjo jau kurį laiką. Nuolat primenamas plakatų bei reklaminių skrajučių, vertė laukti kažko, kas būtų tarp madų šou ir Gintaro Varno spektaklių su J. Statkevičiaus kostiumais (galinčiais prikaustyti žiūrovių dėmesį, net jei spektaklis jį paleidžia). Spalio 8 d. įėjus į Teatro arenos salę neteko nusivilti – didelė erdvė buvo paruošta madai, tačiau lygiai taip pat buvo aišku, kad tai bus toli gražu ne šou (nors, žinoma, su jo elementais). Milžiniškas ekranas, kryžiaus formos baltas podiumas, automobilis dešinėje, balti kubai kairėje. Ir šou atmosferą išsklaidantys iškabinti drabužiai, ligoninės lova (scenografija – Editos Valaitės) bei tarp scenos ir pirmų žiūrovų eilių vaikštantis susikaupęs režisierius. Čia nebuvo ir užkulisių, slepiančių kitą mados šou ar spektaklio pusę. Tad dar neprasidėję „Nematomi monstrai“ žadėjo tapti įdomiu mados ir teatro lydiniu. Tiesa, žiūrovai iš anksto žinojo, kad į šį lydinį bus įmestas dar ir kinas: spektaklis bus filmuojamas ir tiesiogiai transliuojamas internetu. Visko daug, projektas – ambicingas.
Vis dėlto, jau prieš einant žiūrėti spektaklio, buvo galima nujausti, kad daugiau ambicijų kūrėjai turi kalbėdami apie formą nei apie turinį. Ir tai nenuostabu: „No theatre“ pirmaisiais darbais pradėję kalbėti apie save, daugiau pastangų, regis, skyrė tinkamos formos, o ne atsakymų į išsikeltus klausimus paieškoms. Tad darbas su forma V. Bareikio kūryboje darosi pastebimai stipresnis už idėjų transliavimą. Neretai tai dramaturgijos, pasirinkto kūrinio inscenizacijos problemos. „Nematomi monstrai“ buvo kurti su dramaturge Gabriele Labanauskaite. Tai leido tikėtis, kad šį kartą turinio ir formos santykis bus kitoks. Tačiau nors ir pavyko tiksliau atsirinkti spektaklio kūrėjams svarbiausias romano dalis („Kovos klube“ tai padaryta ne taip sėkmingai), forma ir vėl nurungė turinį. Pagrindine linija išsirinkus šeimos istoriją, anonsuotoji mada spektaklyje liko kažkur greta veiksmo, tarp šone iškabintų drabužių (Liukos Songailaitės kostiumų) bei juos keičiančių aktorių, plakatuose ir Jurgos Šeduikytės sakomose remarkose apie pagrindinės veikėjos praeitį. Net ir patys kostiumai netapo nuoroda į aukštąją madą: 9-ojo dešimtmečio modeliai, kičas, lateksas. Ir nors kostiumai tiksliai nusako romano veiksmo laiką (kai JAV išskirtinai svarbi ir jautri buvo AIDS tema), vis dėlto abu šie komponentai atrodo kaip anachronizmas. Žinoma, kalbėjimą apie AIDS mintyse galima pakeisti kokia nors kita mūsų visuomenės fobija, tačiau spektaklis to nesiūlo ir neprovokuoja.
Nors mados komponentas „Nematomuose monstruose“ sceną pasiekė tik iš dalies, kino ir teatro jungtis V. Bareikiui pavyko. Ir ne tik todėl, kad scenoje greta aktorių su kamera rankose sukiojosi Jonas Tertelis, ne tik dėl milžiniško ekrano, kiekvienoje scenoje siūlančio rinktis, ką žiūrėti – kiną ar teatrą, bet ir dėl manipuliavimo įvairiomis nuorodomis. Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje Simonai Pečiukonytei pademonstravus perdėm erotišką aerobiką, pradedama pasakoti istorija, lydima nufilmuotų žiūrovų reakcijų. Pasigirstantis juoko įrašas – ne visai tinkama reakcija į veiksmą (kai Šanon atsibunda ligoninėje po nelaimingo atsitikimo), vaidinančių aktorių priartinimas filmavimo kamera sukuria atmosferą, itin panašią į Davido Lyncho „Triušius“ (beje, nuorodų ir pretenzijų į D. Lynchą spektaklyje yra ir daugiau). Tačiau sėkmingai kiną ir teatrą jungti pavyko ne visose scenose. Viena pagrindinių priežasčių, rodos, yra veiksmo sudvejinimas filmuojant gyvai atliekamą veiksmą – taip teatras su kinu ne jungiasi, o kovoja ir, priklausomai nuo žiūrovo pasirinkimo, vietos salėje ar kokių nors kitų aplinkybių, laimi vienas iš jų. Be to, sudvejinus veiksmą prarandama prasmės kūrimo kontrolė: žiūrovas mato skirtingus pasakojimus ir kuria skirtingas prasmes. Tiesa, reikėtų ir kur kas kokybiškesnės vaizdo projekcijos.
Kalbant apie spektaklio prasmes, į akis pirmiausia krinta prikišamai rodoma tuštybė (pirmiausia grožio rinkos, bet lygiai taip pat ir šeimos santykių). Meilė, aistra, egzistencinis nuobodulys tėra nurodymai pozai, kurią greitai (siekiant įtikti kažkam; gal režisieriaus balsu prabylančiam demiurgui?) vėl reikia keisti. Tokiame tuščiame pasaulyje lengva ranka keičiamos ne tik pažiūros, bet ir tapatybės. Taip pat ir kūnai. Spektaklyje šią tuštybės, beskonybės ir beprasmybės atmosferą kuria daugiausiai Evi (Eglė Špokaitė) ir seserų Rea (Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis, Dainius Tarutis) personažai. Jie manipuliuoja savo kūnais, aplinkiniais ir jų kūnais taip, kaip sugalvoja. Tik, priešingai nei labai neskoningai vaidinama Evi (naudojantis visomis įmanomomis gražių ir kvailų mergaičių klišėmis), seserys Rea atrodo ir kur kas įdomesnės, ir kur kas reikšmingesnės spektaklio veiksmui. Jos ne tik atsakingos už kai kuriuos siužeto posūkius, ne tik turi galią kartu su Šanon (Jurga Šeduikytė) valdyti spektaklį, bet taip pat bene vienintelės turi aiškią tapatybę ir geba su ja gyventi. Ir tai iš dalies atrodo keista – juk jos transvestitai, tie, kurie, regis, turi daugiausiai tapatybės problemų. Juo labiau kad seserys Rea, priešingai nei Evi ar Brendi Aleksander (kurie abu jau netekę vyriškų bruožų, gal todėl ir vaidinami moterų), yra tarpinėje stotelėje, išlaikiusios vyriškumą, bet susikūrusios ir moteriškumą, nesančios nei viena, nei kita ir nepasiduodančios lyčių vaidmenų taisyklėms. Šiais trim personažais išsakomos prasmės artimos, pavyzdžiui, Keit Bornstein, atlikusiai lyties keitimo operaciją ir vis dar teigiančiai, kad ji nepriklauso nė vienai lyčiai, o laimingiausia buvo keitimo stadijoje, kai nebuvo nei viena, nei kita.
Galimybę tyrinėti lytiškumą, tapatybę, santykį su savo kūnu, jo atvaizdu ir įvaizdžiu turėjęs V. Bareikis šią temą paliko kiek nuošaly, sureikšmindamas šeimos santykius. Marginalai, siūlę įdomiausius klausimus, provokavę nagrinėti mados pramonės poveikį kalbai, mąstymui, savivokai, spektaklyje liko paraštėse. Išryškinus šeimos tarpusavio santykius, spektaklis priartėjo prie Lietuvos scenose jau matytų Mariaus von Mayenburgo, Marko Ravenhillo ar Bernardo-Marie Koltès’o pastatymų. O paskutinis Elzės Gudavičiūtės monologas nenorom priminė ir Godo: savo tapatybės aukojimas atsitraukiant, tampant nematoma ir laukiant galbūt užgimsiančios meilės. Šis veidmainiškas meilės aktas spektaklio pabaigoje perauga į masinius šokius, tarsi meilės festivalį. Tik jame niekas nieko nemyli. Monstrai šėlsta.

 

„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.
„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.
„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.
„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.
„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.
„Nematomi monstrai“. A.B. Ališausko nuotr.