Kelios klasikinės istorijos

Dešimtos sukakties proga „Sirenos“ sau ir savo žiūrovams padovanojo kalną iliustruotų žodžių, dažniausiai tik išsakomo arba nupiešiamo, tačiau intensyvaus veiksmo ir muzikos. Kartu, po praėjusių metų skandalo, lydėjusio Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, leido sau pailsėti nuo bet kokio žiūrovų šokiravimo, apsiribojus vien tik gana saugaus teatro modeliais. Veikiausiai dar niekada šis festivalis nebuvo taip „pergrūstas žodžių“ kaip šiemet. Vis dėlto net jei svarbiausia, kaip kad gerokai ankstesniais laikais, tampa kas, o ne kaip, teksto pateikimas, jo akcentavimas gali būti labai skirtingas (kuo ir teko įsitikinti festivalyje).

 

Labiausiai žodžių gausa pasiteisino latvių „Legionieriuose“, režisuotuose Valterio Sīlio, nes spektaklio žanras – diskusija su kovos elementais – nuolatinio kalbėjimo, pateikiant publikai tam tikrus pavyzdžius, ir reikalauja. Diskusija atskleidžia, remiantis istorine medžiaga, legionierių ekstradicijos situaciją, spektaklio kūrėjų sprendimu – kvestionuojant aukos sindromą. Nenutrūkstamas tekstas lengvai įtraukia, kadangi, nors diskutuojama tarpusavyje, kalbama tiesiai žiūrovui, maža to, su juo paprasčiausiai bendraujama – jis yra spektaklio metu atskleidžiamos istorijos dalis. Žiūrovų nuolat prašoma ką nors įsivaizduoti: kad raudonas skystis buteliuose – tai kraujas, kad tai postdraminis spektaklis, kad jie yra Švedijos parlamentas, kuris turi balsuoti bei priimti sprendimą ir t.t. Istorijos pasakojimo priemonės yra labai naivios, o ir pati istorijos interpretacija gana naivi. Visa tai suteikia daug komiškumo ir švelnios ironijos pačiai istorijai. Atlikėjai – suomis Carlas Almas ir latvis Kārlis Krūmiņis – žongliruoja istorinėmis aplinkybėmis, kaip vaikai kuria iš jų teatrą, nuolatos keisdami vaidmenis, kol galiausiai ir žiūrovui belieka pasijusti vaiku, prisitaikant prie jų pasiūlytų taisyklių.

 

Spektaklis yra ne tiek istorijos interpretacija, kiek pasakojimas, kaip daroma pati istorija, kad ir kokia ji būtų. Pasakojimas apie tai, kad viskas priklauso nuo žmonių, kuriems nesvarbu, kaip baigsis posėdis, svarbu tik, kad kuo greičiau, nes jie yra pavargę ir nori valgyti.

 

Pats žodis čia taip pat tampa žaidimu – pasakyti, kad padarytum, arba tik tam, kad būtų pasakyta, nes tokie jau tie faktai. Nors be žodžio, atrodytų, čia nieko daugiau nėra, ne visada jį būtina suprasti: kalbama įvairiomis kalbomis – angliškai, latviškai, švediškai, vokiškai. Kalbama ir lietuviškai, vien tik iš noro pabandyti, gal pavyks... Taigi patys žodžiai čia paverčiami veiksmu, scenine priemone, galima sakyti – viskuo. Veiksmas tęsiasi tol, kol kalbama, kartais net nesvarbu apie ką, svarbiausia, kaip nuolat kartoja atlikėjai, reikia įsivaizduoti...

 

Kitą festivalio vakarą vaizduotės pastangų nebereikėjo. Gruzinų režisieriaus Davido Doiašvilio spektaklyje „Makbetas“ visiems žinomas Williamo Shakespeare’o tekstas buvo naudojamas kaip pretekstas paskirų popteatro elementų sklaidai. Svarbiausia čia, regis, šviesų dailininkės la Nadirašvili darbas, – šviestuvų spektaklyje buvo kaip niekad daug. Įvairiausi spinduliai nuolat švietė tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Vis dėlto vien tik grožėtis jais neteko, nes, bent jau man, reikėjo skaityti titrus, – aktoriai vaidino labai vienodai, nesekdama teksto vis iš naujo nebegalėdavau atskirti, kas yra kas, o dažniausiai pasimesdavo pats Makbetas. Nors spektaklis ir kvepėjo gilia senove, įvairių naujovių imtis buvo mėginta: laumės tapo skrybėlėtomis fokusininkėmis, viena iš jų – vyras, nuolat skambėjo lyg iš vesternų atsklidusi daina, nesėkmingai mėginanti kurti įtampą, pietų stalas vieną akimirką atsidūrė ant sienos ir panašiai. Tačiau visa tai taip ir liko sakomo teksto paviršiuje, o pats tekstas, rodos, liudijo vien tik spektaklio trukmę – pabaiga ateis tuomet, kai pjesė vienodu ritmu bus perskaityta iki pabaigos.

 

Kitą dieną ir vėl pasipylė titrų lietus. Italų režisierės Emmos Dante spektaklis-koncertas „Medėjos link“ pastatytas pagal Euripido tekstus. Graikų tragiko Medėja čia pavirto Sicilijos moteriške, o jos vyras Jasonas – tipišku kvailu nevykėliu. Nors dėl skonio daugybėje vietų norėtųsi pasiginčyti, po „Makbeto“ palengvėja pamačius bent kažkokią pasirinkto teksto interpretaciją. Pirmiausia, regis, norėta įžeminti klasiką, parodyti ją kaip mases kamuojančią kasdienybę. Euripido sakiniai įgavo buitiškumo, kurį nuolat skleidė vietinės liežuvautojos, Medėjos draugės (jas vaidina juodais moteriškais drabužiais perrengti vyrai). Jos čia lyg graikų choras, komentuojantis veiksmą. Kartu iš jų (taigi – iš žodžių) visą veiksmą ir žinome. Ko nepapasakojo jos, vėliau papasakos pati Medėja (Elena Borgogni), ir žodžiais, ir, stiprindama emocijas, isteriškame šokyje nepaisant milžiniško nėščiosiosios pilvo. Vienintelis tikras šio pastatymo dalykas – brolių Mancuso dainos, atliekamos jau kito, tikro (muzikinio) choro „Fratelli Mancuso“, per kurias nutyla nuolatinis plepėjimas ir bent jau būna gražu, jei pavyksta nematyti isteriškų šokių. Šie du vienas po kito parodyti spektakliai akivaizdžiai stokojo profesionalumo ir pasirodė kone įžeidimas festivalio (per dešimt metų pelniusio svarbiausio Lietuvoje tarptautinio teatro įvykio statusą) publikai, atėjusiai, kaip buvo skelbta, pasižiūrėti „klasiškai chuliganiškų sirenų“.

 

Festivalio užsienio programą įrėmino jūros ir kelionių aromatas. Pradėta buvo Oskaro Koršunovo „Peru Giuntu“, pastatytu Oslo nacionaliniame dramos teatre. Penkių veiksmų Henriko Ibseno pjesė buvo sutraukta į vieną ir vis dėlto... Žodžių lavinos ir čia nepavyko išvengti. Žiūrovus pasitiko nuostabi Vytauto Narbuto scenografija, leidžianti atsidurti jaukiame norvegiškų trolių pasaulyje. Ilgai būtų galima pasakoti apie tai, kaip „Menų spaustuvės“ Juodosios salės scena virto kamerine cirko arena, nemažinant (netgi priešingai) žiūrovų skaičiaus. Apie tai, kiek ten tilpo įvairiausių atskirų erdvių ir daiktelių... Tačiau viskas pasirodė esą gana statiška, todėl bendram supratimui užtektų užmesti akį į spektaklio fotografiją. Veiksmas dažniausiai sukosi aplink scenos centre esančią valtį – tai lyg Pero Giunto minčių, atminties, sąžinės erdvė, kur pas jį nuolat užsuka per gyvenimą sutikti troliai ar žmonės.

 

Žodžių čia prireikia tam, kad būtų papasakotas veiksmas. Šiek tiek apmaudu, kad išties geri aktoriai nuolat priversti kalbėti ir nieko neveikti. Šiuo atveju tai nėra dėmesys patiems aktoriams, kaip galima apibūdinti šio režisieriaus spektaklius „Dugne“ ir „Žuvėdra“. Šįkart žodžiais nusakomi ne jausmai, o pati istorija. Kad ir kaip gerai jie vaidintų, spektaklio statiškumas sukelia nuobodulį. Monotonija neleidžia atsiskleisti visa jėga nei aktoriams, nei pačiai istorijai ir sukuria įspūdį, kad šalia scenografijos, choreografijos, vaidybos, dramaturgijos (Ibseno pjesei perdėlioti buvo pakviestas dramaturgas Hege Randi Tørressen) ir kitų preciziškai sutvarkytų spektaklio elementų vis dėlto pritrūko esminio režisūrinio sprendimo.

 

Gal ir galima būtų puikiu režisūriniu sprendimu laikyti Pero Giunto (Øystein Røger) egzistencinio nerimo išraiškos sceną lupant svogūną, tačiau vargu, nes jau Ibseno tekste parašyta: paima svogūną ir lupa nuo jo sluoksnį po sluoksnio. O ir Solveiga (Kjersti Botn Sandal), nelauktai tampanti ne tik mylimąja, bet ir motina, ja tampa ir originaliame klasiko tekste. Tad visa, kas režisūriškai atrodo išraiškingiausia ir labiausiai padeda aktoriams atskleisti savo vaidmenis, pasirodė paties dramaturgo nuopelnas. Jo dėka sužinojom ir tai, kad žmonės mokomi būti patys savimi, o troliai mokomi būti patenkinti patys savimi. Taip buvome paruošti paskutiniam, troliškomis pamokomis besivadovaujančios grupės „The Tiger Lillies“ pasirodymui.

 

Grupės „The Tiger Lillies“ spektaklis „Sakmė apie seną jūreivį“, dedikuotas Graeme’o Gilmouro atminimui, tarytum nuplovė visus prieš tai buvusius spektaklius. Pagaliau galėjai atitrūkti nuo teksto ir pasinerti į muzikos ir vaizdų pasaulį. Išraiškingąjį šios grupės įkūrėjo, pagrindinio vokalisto ir dainų autoriaus (Martyn Jacques) falcetą lydėjo fotografo Marko Holthuseno sukurti animaciniai vaizdai. Vėl, kaip ir latvių spektaklyje, žiūrovai buvo kviečiami pasijusti vaikais, kad grožėtųsi išraiškingomis jūreivio klajonėmis ar skrendančiu (kol dar nenušautas) albatrosu. Visam šiam reginiui jokios analizės nereikia, jis arba patinka, arba ne, o tai jau tik skonio ir nuotaikos reikalas. Vis dėlto turbūt retas kuris norėtų ginčytis, kad buvo gražu, nors ir monotoniška (ar tik ne dėl troliško buvimo patenkintiems savimi?).