Teatras

Lietuvoje dar esama žmonių, ne tik skaičiusių Aleksandrą Puškiną, bet ir mokančių jo kūrinių ištraukas atmintinai. Tuo buvo galima įsitikinti žiūrint du „Oneginus“ – Rimo Tumino, pastatytą J. Vachtangovo teatre Maskvoje, ir Jono Vaitkaus, praėjusį savaitgalį parodytą Lietuvos rusų dramos teatre. Ir gastroliniuose, ir premjeriniuose spektakliuose paprastai susirenka publika, kuriai nelabai rūpi kūrinio autorius. O šįkart abiejuose pastatymuose nesunkiai galėjai atskirti žiūrovus, apsilankiusius teatre būtent dėl Puškino, o jų aktyvi reakcija reiškė, kad 1823–1832 m. parašytas kūrinys tebėra gyvas. Kūrinio aptarimai vyko ir prieš spektaklį, ir per pertrauką, o vykstant veiksmui vis pasigirsdavo pusbalsiu kartojamos „Eugenijaus Onegino“ citatos. Tai, kad žiūrovai užpildė abu Rusų dramos teatro balkonus – taip pat retas dalykas. Malonu, kad rusų poezijos Aukso amžiaus korifėjus Puškinas ir Lietuvoje mėgstamas, skaitomas, laukiamas. Tačiau šiandien susiduriame ir su kita bėda: nemažai žiūrovų nebemoka rusų kalbos ir Puškinas jiems tampa ne toks svarbus. Nors Vaitkus ir parengė šio eiliuoto romano sceninę versiją, jam rūpėjo „perskaityti“ „Eugenijų Oneginą“ taip, kaip jis parašytas. Todėl svarbiausia spektaklio figūra išliko būtent Oneginas, o ne Tatjana, dažno interpretatoriaus iškeliama į pirmą planą.

Įstabiai ir graudžiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai (turint omeny tiek švenčiamą aštuoniasdešimtmetį, tiek daugybę išugdytų puikių kūrėjų ir atlikėjų, tiek ir pastaruoju metu ryškėjančias problemas, pradedant netinkamomis patalpomis, baigiant dėstytojų trūkumu) pagerbti Vidas Bareikis Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje surežisavo „Įstabųjį ir graudųjį planą B“. O surežisavęs gruodžio 5 d. pakvietė pasižiūrėti tos antrosios, nefasadinės žmogaus pusės, išryškėjančios Herlufo Bidstrupo vaizduotės pasiūlytose situacijose.

Kasmetiniai nacionalinės, o pastaraisiais metais ir užsienio dramaturgijos skaitymai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovą skatina ne tiek maloniai praleisti laiką, kiek pamąstyti apie pačią pjesės struktūrą, jos kūrimo principus ir panašiai. T.y. vis iš naujo spręsti nacionalinės dramaturgijos trūkumų klausimą. Kodėl nuobodu, kodėl nuvalkiota, kodėl dirbtina? Kai kuriuos klausytojus paskatina griebtis plunksnos, imti ir parašyti geriau nei kad per festivalį teko išgirsti. Vėliau ir jų pjesės, jeigu pasiseks, turės galimybę atsidurti tame pačiame uždarame apmąstymų rate. Šiais metais iš tiesų atrodė, kad festivalis tiesiog stengiasi atlikti pedagoginę misiją, nes didžiuma renginių vyko antrą valandą darbo dienomis, kai kažin ar gali užsukti eilinis žiūrovas.

Baigiantis metams teatro scenoje dar kartą pasigirs Eugenijaus Onegino vardas. Režisierius Jonas Vaitkus leidžiasi į teatralų mažai tyrinėtus vandenis ir derina garsųjį Aleksandro Puškino kūrinį su nedaug kam žinoma kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo specialiai jam parašyta muzika. Ši kompozicija turėjo skambėti 1937-aisiais Maskvos kameriniame teatre, minint rašytojo šimtąsias mirties metines. Kelią į sceną tąkart užkirto cenzūra. Gruodžio 13 ir 29 d. šis A. Puškino ir S. Prokofjevo kūrybos derinys dramos spektaklyje nuskambės pirmą kartą Europoje. Lietuvos rusų dramos teatro aktoriams režisierius patikėjo ne tik „oneginiškas strofas“, choro partijas, bet ir šokius kartu su baleto profesionalais – Baltijos baleto teatro šokėjais.

Lapkričio 13–15 d. Lietuvos publika turėjo galimybę susipažinti su dviem naujausiais režisieriaus Rimo Tumino spektakliais, pastatytais jo vadovaujamame Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre – Aleksandro Puškino eiliuoto romano „Eugenijus Oneginas“ inscenizacija ir šiuolaikinio prancūzų dramaturgo ir aktoriaus Gèraldo Sibleyras drama „Vėjas tuopose“. Vilniaus mažojo teatro pastangomis, jo direktorės Gretos Cholinos iniciatyva į Lietuvą atvyko didžiulis teatro kolektyvas – 65 žmonės. Bilietai į spektaklius buvo išpirkti jau vasaros pabaigoje, bet abu spektaklius tiesiogiai transliavo „LRT Kultūros“ kanalas.

Informacija, kad labai šviesi, naiviai idealistinė ir, sakyčiau, jauki pjesė – Kazio Binkio „Atžalynas“ – pateko į režisieriaus Jono Vaitkaus rankas, skambėjo gana neįprastai. Režisierius, kuris nuolat savo darbais prikaišiojo žiūrovams visuomenės ydas, bandydavo iškelti į paviršių niekingiausias žmonijos savybes, ėmė ir susidomėjo dorybėmis. Tas pasisukimas priešinga kryptimi, priešinga emocija turbūt labiausiai ir intrigavo laukiant premjeros. Vos tik išvydus spektaklio dekoracijas pasijuto ir dar vienas netikėtumas: dažniausiai įvairiais simboliais šio režisieriaus darbuose perkrauta erdvė (nekalbu apie kamerinius pastatymus) šįsyk sukurta minimaliomis, gal net skurdžiomis priemonėmis (scenografė – Lauryna Liepaitė), apsiribojant keliais mokykliniais suolais, siuvimo mašina ir šiaip šiai pjesei neišvengiamais, jokių šio laiko, šiandienos teatro žymių neturinčiais rakandais. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kokiu būdu, kokia kaina J. Vaitkus leido sau būti toks sentimentalus idealistas.

„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų!“ Rūstus, rodos, atgal į neįžiūrimą tamsą nyrantis veidas plakate ezoteriškai, o gal egzorcistiškai liepsnojančiomis akimis. Tai įžanga į lapkričio 8 d. Vilniaus Jaunimo teatre parodytą Agniaus Jankevičiaus spektaklį pagal lenkų dramaturgo Paweło Demirskio to paties pavadinimo pjesę. Klausimas tegali būti vienas – padegė ar ne? O štai atsakymas peršasi nevienareikšmis: ir taip, ir ne. Mat reikalas tas, kad premjera viena, o spektakliai tarytum du. Arba, sakykim, sukurti spektaklį yra viena, o pakurstyti teatrą – visai kas kita.

Kiekviena kiaulystė turi būti su saiku.

Antonas Čechovas, „Vyšnių sodas“

 

Artūras Areima – jaunas režisierius, mėgstantis statyti klasikinę dramaturgiją. Kartais pats mėgsta pasivadinti teatro chuliganu, kartais taip jį pavadina teatro viešųjų ryšių darbuotojai, labai retai – teatrologai. Tiesa, kartais jo elgesys su klasikiniais tekstais gali atrodyti chuliganiškas: iš tiesų kam nors galėjo suspausti paširdžius matant, kas nutiko Schilerio ar Shakespeare’o tekstams. Nors po kai kurių O. Koršunovo sprendimų A. Areima atrodo nuosaikus. Taigi – gana drastiškas, kad išgąsdintų klasikos gerbėjus, ir nepakankamai drąsus, kad aplenktų ryškesnius lietuvių režisierius, A. Areima ėmėsi dar vieno klasikinio kūrinio – A. Čechovo „Vyšnių sodo“.

Spalio pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko „Baltijos šalių teatrų festivalis Kaunas 2013“. Keturias dienas trukusiame festivalyje pristatyti septyni lietuvių, latvių ir estų spektakliai, sukurti pagal nacionalinę dramaturgiją. Šeši iš jų sudarė konkursinę programą. Tarptautinė vertinimo komisija – Peeteris Raudseppas (Estija), Valda Cakare (Latvija), Edgaras Klivis (Lietuva), Olegas Žiugžda (Baltarusija), Oksana Kušliajeva (Rusija) – geriausius spektaklius apdovanojo festivalio prizais – geltonais taksi plafonais. Daugiausia apdovanojimų (geriausia aktorė, geriausia scenografija ir geriausias dramaturgas) surinko Talino miesto teatro spektaklis „Nutrūkusi grandis“. Tad įdomu, kaip šiam estų spektakliui pavyko surinkti net tris iš šešių prizų.