7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Priartinant prie mūsų patirties

Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?

 

Meda Petrikaitė
Nr. 40 (1054), 2013-11-01
Teatras
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. M. Waltari nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. M. Waltari nuotr.
Rugsėjo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko tarptautinė diskusija „Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?“. Diskusijoje dalyvavo dramaturgas, režisierius, pjesės „Mūsų klasė“ autorius Tadeuszas Słobodzianekas (Lenkija), žurnalistas ir vertėjas Adamas Szostkiewiczius (Lenkija), teatro kritikas Thomas Irmeris (Vokietija), režisierė Yana Ross ir teatrologė Irena Veisaitė. Renginį moderavo kino kritikas Linas Vildžiūnas. Renginio partneriai – Lenkijos ir Goethe’s institutai Vilniuje.
 
Linas Vildžiūnas: Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ suveda skaitytoją ir žiūrovą akistaton su Holokausto patirtimi, priartina jo nežmoniškumą ir siaubą bei diagnozuoja negyjančią psichologinę ir socialinę traumą. Nekyla abejonių, kad po „Mūsų klasės“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasigirs balsų, jog pjesėje kalbama apie Lenkijos realijas, o mes čia niekuo dėti. Nuo Holokausto stengiamasi atsiriboti, nustumti atmintį apie tai gilyn į pasąmonę. Takai į masinių žudynių vietas, kurių Lietuvoje daugiau kaip 200, apžėlę žole, nė viena iš jų nepažymėta tarp atmintinų vietų „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ savivaldybių žemėlapiuose. Visa tai – ne mūsų ir ne apie mus. Tarsi tai būtų ne tragiškiausias Lietuvos istorijos puslapis, ne opi šiuolaikinės visuomenės moralinės atsakomybės problema.
Anot pesimistinės prof. Zygmunto Baumano išvados, tai visoms šalims, kuriose vyko Holokaustas, bendra sąžinės priekaištų problema, kuri tik stiprės, nors asmeninė diskusijos dalyvių patirtis nebeturi tiesioginio ryšio su tuo, kas vyko: „Ir tie, kurie ką nors pavalgydino, kam nors padėjo, ką nors slėpė, ir tie, kurie turėjo tam tikrų interesų ir skundė, ir tie, kurie žudė, ir tie, kurie išsigelbėjo, – visi nešioja kuprą. Mus slegia prisiminimai, kad kai vieną kaimyną vilko iš namų ir žudė, kitas kaimynas tai matė. Taigi lenkai, lietuviai, taip pat ir žydai – visi slegiami sąžinės priekaištų, kurių nei jie, nei jų vaikai ar anūkai nepajėgia numalšinti iki šiol.“ (IQ, 2010 10 30)
Diskusija apie Holokaustą visada sukelia kontroversijų audrą, skatina absurdiškus gynybinius ir puolamuosius argumentus, minėtieji sąžinės priekaištai veikiausiai stiprina vadinamąjį aukos sindromą ir palaiko antisemitizmo be žydų fenomeną. Lietuvoje ši diskusija sumišusi ne vien su tautiniais mitais bei stereotipais, bet ir su sąmoningais istorijos iškraipymais, paveldėtais iš sovietmečio. Viešojoje erdvėje ji įsižiebia tik retkarčiais, o dažniau rusena interneto pogrindyje, įgydama atstumiančių formų. Ir visuomeniniu, ir politiniu požiūriu Holokausto problemą gaubia tyla (neskaitant privalomų valdžios reveransų), labai panaši į ilgus dešimtmečius ją gaubusią nutylėjimo ir abejingumo tylą.
Tačiau Lenkijoje ši diskusija aukštu intelektualiniu lygiu aktyviai vyksta daugiau kaip dešimtį metų. Ji palietė ir istorijos mokslą, ir publicistiką bei eseistiką, ir meno rūšis – teatrą, dokumentinį ir vaidybinį kiną. Pakanka paminėti tokius dokumentinius filmus kaip Paweło Łozińskio „Gimimo vieta“, Agnieszkos Arnold „Kaimynai“, vaidybiniame kine – sukrečiančią Agnieszkos Holland dramą „Tamsoje“, teatre – Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „(A)pollonia“ ir, žinoma, mūsų svečio Tadeuszo Słobodzianeko nepaprastai stiprų dramaturginį tekstą – pjesę „Mūsų klasė“, aprėpiančią daugybę šio siaubingo reiškinio aspektų.
Taigi, kaip menas padeda suvokti Holokaustą? Ar gali prie šio suvokimo prisidėti, pavyzdžiui, teatro spektaklis? Turbūt pradėti pokalbį reikėtų nuo to, kad jei nejauti stipraus vidinio poreikio kalbėti šia tema, tai verčiau ir nereikia, nes ji reikalauja ne tik kūrėjo empatijos, ne tik dvasinio bei emocinio išgyvenimo, bet ir proto pastangų, aiškaus problemos suvokimo. Ši tema atmeta bet kokius išorinius efektus, ji reikalauja labai tikslios artikuliacijos, perteikiančios kūrinio mintį žiūrovui. Tad pirmiausiai kreipiuosi į „Mūsų klasės“ autorių, prašydamas pasidalinti savo įspūdžiais po vakarykščio spektaklio.
Tadeusz Słobodzianek: Ypač džiaugiuosi tuo faktu, kad tokia pjesė buvo pastatyta Vilniuje – mieste, su kuriuo mane sieja giminystės ryšiai. Spektaklis įdomiai ir netradiciškai surežisuotas, jame vaidina puikūs aktoriai.  Iškeltame klausime slypi šiokia tokia provokacija, kuriai nenoriu pasiduoti.
Negalėčiau išskirti, kuris iš „Mūsų klasės“ pastatymų, matytų Londone, Budapešte, Varšuvoje ar Vilniuje, yra geriausias, nes tai prilygtų klausimui, „kurią iš savo dviejų dukterų myliu labiau“. Yanos Ross režisūra išsiskiria iš kitų spektaklių, tad man susidaro įspūdis, jog ji yra šio spektaklio motina, o aš – tėvas.
Linas Vildžiūnas: Dabar to paties noriu paklausti teatro kritiką Thomasą Irmerį.
Thomas Irmer: Besiruošiant iš Berlyno į Vilnių mane kamavo smalsumas. Buvau matęs „Mūsų klasės“ pastatymą Budapešte, todėl nuspėjau, kad „Mūsų klasė“, sulaukusi didžiulio Lenkijos žiūrovų susidomėjimo, jau pradėjo savo sėkmingą kelionę po tarptautinių teatrų vandenis. Visgi dvejojau, kaip pjesė bus pritaikyta Lietuvos žiūrovams ir ar ji bus aktuali apskritai? Prieš tai susipažinau su Jedvabno istorija, kuri yra pakankamai žinoma tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje. Suvokiau, kad tai yra labai sudėtinga tema, apie kurią atsargiai ir nenoriai kalbama Vokietijoje. Įdomus faktas: „Mūsų klasė“ buvo išversta į vokiečių kalbą, bet neišleista, ir joks vokiečių režisierius kol kas nesiryžo jos pastatyti. Nepaisant to, Varšuvos teatro pastatymas buvo rodomas svarbiame teatro festivalyje Vysbadene, o Budapešto – Štutgarte. Taigi Vokietijoje apie Jedvabno pogromą yra kalbama bei diskutuojama, tačiau ribotai. Kaip, ko gero, galite įsivaizduoti, šią pjesę nelengva pastatyti Vokietijoje. Manau, ateityje tai įvyks, tačiau šiandien Vokietijos teatras neturi tokių užmojų dėl dviejų priežasčių – dėl to, kad Lenkija yra mūsų kaimynė ir dėl kolaboravimo (nors žydus Jedvabne ir žudė lenkai, tai daryti liepė vokiečiai naciai). Vis dėlto mes turime gilias Holokausto ir postholokausto vaizdavimo tradicijas. Anksčiausia su Holokaustu susijusi pjesė buvo pastatyta jau 1958 m., tai – Thomaso Harlano „Aš pats, be angelų“. Mano duomenimis, ši pjesė yra įtraukta į vokiečių mokyklų programas. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia Holokausto pjesė yra Peterio Weisso „Tyrimas“, paremta Aušvico bylų, nagrinėtų 7-ojo dešimtmečio pradžioje Frankfurte, liudytojų parodymais. Statyti šią pjesę buvo itin drąsus sumanymas, nes tada dauguma manė, jog Holokausto nevertėtų vaizduoti teatro scenoje. Tais laikais daug kas vadovavosi vokiečių filosofo Theodoro Adorno citata: „Negalima rašyti poezijos po Aušvico“. Žinoma, Lenkijai prireikė laiko, kad ji galėtų priimti tiesą apie Jedvabną. (2001 m. buvo išleista Jano Tomaszo Grosso knyga „Kaimynai. Žydiško miestelio sunaikinimo istorija“). Tai yra vienas iš atvejų, kai teatras turi būti lėtas, atsargus ir tikslus.
Manau, režisierė Yana Ross sugebėjo atskleisti pjesę daug įvairesniais, universaliais aspektais. Čia paliesta kaimynų tema yra gana opi Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Esu sužavėtas pastatymu, jo erdve, didingumu ir formatu. Viena iš labiausiai įsiminusių detalių buvo nuolat žybsinčios lubos, – manau, čia yra užslėpta puiki vaizduojamos situacijos metafora. Istorijos tėkmė veikia žmones ir jie keičiasi, bet pastatai ir vietos, kur vyksta veiksmas, lieka nepaliesti. Taip pat lubų elementas sietinas su spektaklio laiku – nuo priešholokaustinio laiko iki šių dienų.
Linas Vildžiūnas: Pjesė paremta 1941 m. liepos 10 d. įvykiais Lomžos apskrities Jedvabno miestelyje, kur kaimynai lenkai išžudė, sudegino gyvus visus miestelio žydus. Lenkijoje žodis „Jedvabnas“ yra visiems suprantamas, Lietuvoje – abejoju. Nors Holokausto aplinkybės Lietuvoje ir rytinėje Lenkijoje 1941 m. vasarą, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, buvo labai panašios. Lietuvos miesteliuose Holokaustas buvo gal net dar atviresnis. Mūsų visuomenė apie tai gerai žino, o sykiu – nežino nieko. Noriu klausti Ireną Veisaitę, kaip, Jūsų manymu, šios pjesės realijos koreliuoja su Lietuvos teatro žiūrovų ir apskritai mūsų visuomenės sąmone?
Irena Veisaitė: Man gana sunku kalbėti, nes pati esu tų įvykių liudininkė. Išgyvenau ir Holokaustą, ir Gulagą. Esu buvusi teatrologė ir spektakliui tikrai buvau neabejinga, sekiau Yanos Ross darbą nuo pačios pradžios. Turiu pasakyti, kad man ši pjesė nėra tik apie Holokaustą, tai yra ir pjesė apie Gulagą, apie baisų XX a., apie Sodomą ir Gomorą. Joje autorius bando parodyti, kaip žmogus paverčiamas totalitarinio režimo instrumentu. Perskaičiusi ją, ilgai negalėjau atsigauti, – kiek joje visokių likimų, kaip sudėtingai viskas parodyta, kaip sugebėta atskleisti nekaltinant, o suprantant, neteisiant ir kartu – pašiurpinant. Lenkiu galvą prieš Yaną Ross, kad ji pasiryžo pastatyti šią daug ginčų sukėlusią pjesę. Didelis režisierės nuopelnas yra ir tai, kad vietoj žodžio „Lenkija“ ji pavartojo žodį „tėvynė“, tokiu būdu kalbėdama ir apie mums skaudžias temas.
1939–1941 m. Rytų Lenkija irgi patyrė Gulago terorą bei deportacijas, gal todėl žydų tapatinimas su komunistais buvo ten labai panašus kaip Lietuvoje. Yana Ross šį spektaklį priartino prie mūsų patirčių. Mokslinės knygos, filosofiniai traktatai nėra masiškai skaitomi. Tačiau kai tekstas vaidinamas teatre, kai pasiekia mus per meną, per aktorių vaidybą, tada jis neišvengiamai pažadina mūsų emocijas, verčia mąstyti, galiausiai sukelia mums empatijos ar antipatijos jausmus. Lietuvos nacionalinį dramos teatrą vertinu kaip labai drąsų, kad pasirinko šį genialų, labai skausmingą T. Słobodzianeko tekstą.
Kalbant apie spektaklį, manau, jame buvo per daug triukšmo ir įvykių, per mažai tylos, leidžiančios mums giliau suvokti ir išjausti personažų likimus. Aktoriams jau buvo išsakyta daug pelnytų komplimentų, tačiau man vis dėlto trūko personažų vidaus, nepajutau, kaip jie keičiasi laikui bėgant. Pasigedau aiškesnės jų veiksmų motyvacijos. Galbūt to padaryti neįmanoma, interpretuojant tokią didelę medžiagą? O gal tai dar atsiras spektakliui bręstant?
Linas Vildžiūnas: Taigi, ar personažai keičiasi? Kreipiuosi į režisierę Yaną Ross: ar Jūsų traktuotėje yra koks nors principinis skirtumas tarp personažų, tarkim, Zigmunto ir Menachemo?
Yana Ross: Šio pastatymo pagrindas ir tai, kas mane paveikė šioje dramoje, yra dešimties žmonių draugystė. Tai – bendra klasė ir jų likimas nuo pat vaikystės ligi mirties. O tai, kas vyksta aplink, kad ir kas tai būtų – pergalė, karas, krikštynos ar vestuvės, – jau yra aplinkybės. Dėl ko verta gyventi? Dėl žmogaus, kuris sėdi šalia, būna šalia. Mažame miestelyje tavo draugai yra tavo kaimynai, ir kitos išeities nėra. Tuose žmonėse tiek skirtumų, kiek jų yra tarp manęs ir jūsų, tiek yra skirtumų tarp Zigmunto ir Menachemo. Tai yra žmonės – bendraklasiai ir pirmiausia draugai. Mes daugiau nei pusę metų nagrinėjome pagrindinę pjesės temą „draugystė“. Per tą laiką mums reikėjo tą draugystę užauginti savyje. Jie išgyvena visą paletę emocijų, kurios egzistuoja gyvenant šalia kito žmogaus: išdavystę, nepasitenkinimą, meilę ir pan. Tiek ir skiriasi Zigmuntas nuo Menachemo.
Linas Vildžiūnas: Dabar prašysiu mūsų svečią poną Adamą Szostkiewiczių apibendrinti šiuos pirmuosius pasisakymus.
Adam Szostkiewicz: Tai nėra mano amplua: nekalbu apie spektaklius, nes nesu teatro kritikas. Esu leidėjas, kuris trisdešimt metų domisi lenkų ir žydų santykiais. Paradoksalu, bet šia tema pradėjau domėtis dirbdamas katalikiškame savaitraštyje Krokuvoje. Savaitraštis buvo gana atviras ir liberalus, ir jis pirmasis Lenkijos spaudoje iškėlė šaliai skaudžius klausimus, susijusius su lenkų ir žydų santykiais, visuotinės atsakomybės už nužudytus Lenkijos žydus problemą. Esu kilęs iš tipiškos tradicinės lenkiškos šeimos, kurioje buvo daug kalbama apie patriotizmą, tačiau niekada negirdėjau tėvų minčių apie tai, kas nutiko su mūsų žydais, kaip jie išgyvena savo tautos tragediją po šitiek metų? Imdamasis mokslų, buvau visiškai „žalias“, nieko nežinojau apie žydus Lenkijoje, jų likimą. Nežinojau ir kaip lenkai padėjo (arba nepadėjo) žydams išvengti susidorojimo. Galų gale, kodėl dalis žydų, išgyvenusių Holokaustą, negalėjo Lenkijoje jaustis saugūs, nors nacių ir hitlerininkų šalyje nebebuvo? Tik dėl to, kad atradau puikius šaltinius gerame universitete, dėl apsišvietusių draugų 9-ojo dešimtmečio vidury pradėjau domėtis žydų padėtimi Lenkijoje. Suvokiau, kad tai yra vienas svarbiausių moralinių ne tik žydų, bet ir lenkų klausimų. Kas mes esame? Kuo buvome tais baisiais laikais ir ar esame šiandien pasiruošę kalbėti šia tema atviroje diskusijoje, kuriai pretekstas būtų Jedvabno istorija? Ir tada, pirmąsyk laisvos Lenkijos istorijoje taip įtaigiai, taip argumentuotai ir visapusiškai buvo apie tai prabilta. Nereikia ir neverta slėpti „skeleto spintoje“. Akivaizdu, šia tema nėra lengva kalbėti, tačiau tą skeletą reikia išimti, rodyti ir apie jį kalbėti.
Norėčiau pasveikinti režisierę su puikiu spektakliu ir susirinkusiuosius, kurie išdrįso prabilti šia tema ir pasitelkę šią pjesę. Bet tai nėra lengva. Lenkijoje „Mūsų klasė“ sukėlė aršias diskusijas, ypač turint omeny faktą, kad Jedvabno pogromo detalės buvo atskleistos palyginti neseniai, jau minėtoje knygoje „Kaimynai“. Net demokratiškai tautai yra sunku pripažinti, jog ji, herojiška, kilminga ir turinti tokią turtingą istoriją, galėjo nusileisti iki Jedvabno situacijos. Per paprasta yra sakyti, jog to kaltininkai yra tik vokiečiai. Kai atsiskleidė Jedvabno istorija, pradėta kalbėti kitaip: žydus nužudė lenkai, tačiau tai daryti jiems liepė ginkluoti vokiečiai. Galbūt aš visą šią situaciją traktuoju kiek šališkai, tačiau, mano nuomone, kalbėti apie tokią tragediją kaip Šoa ir reikia šališkai ir emocionaliai. Tokiam lenkui kaip aš – katalikiškai augintam inteligentui ir patriotui – Jedvabno istorija yra milžiniškas iššūkis, kuris kelia abejones šių dienų Lenkijos istorija ir užduoda moralinį klausimą: kokias išvadas padarėme po šios tragedijos? Kokią kuriame švietimo sistemą, akademinius veikalus, susijusius su šita istorijos dalimi? Koks yra bažnyčios vaidmuo? Savaitraštyje, kurį minėjau, 9-ojo dešimtmečio vidury buvo išspausdinta esė, kuri, galima teigti, išprovokavo kalbas apie Jedvabno dramą ir „Mūsų klasės“ atsiradimą. Esė „Vargšai lenkai žiūri į getą“ parašė polonistas Janas Błońskis. Jame autorius nagrinėja žinomą Czesławo Miłoszo eilėraštį „Campo di Fiori“, kuriame už Varšuvos geto sienos, vokiečiams slopinant sukilimą, sukasi šventinė karuselė. Šiuo faktu ir rėmėsi J. Błońskis, norėdamas iškelti bendros atsakomybės už Holokaustą klausimą. Daug kas tvirtina: „Nieko nevyko, tai nėra mūsų reikalas! O žydai – kiek blogio jie yra mums padarę? Kiek iš jų buvo susiję su komunistais? Kodėl jie taip nenorėjo integruotis į mūsų visuomenę?“ Kaip matote, pretekstų nekalbėti šia tema, nekelti jos į viešumą yra apstu. Tačiau atsirado ir kitaip galvojančių, manančių, jog reikia šią temą kelti į viešumą. Deja, jų buvo mažuma ir didelė jų dalis buvo išvadinti antipatriotais, antilenkais, patyrė milžinišką kritiką iš visuomenės pusės. Tiems, kurie nebuvo karo liudininkai, sakyta: „Ką jūs apie tai žinote? Jūs nieko nenusimanote!“ Akivaizdu, jog Holokaustas arba Šoa yra traktuojamas itin įvairiai. Nesvarbu, ar Holokaustas buvo išprovokuotas dar prieškarinių antisemitinių nuotaikų. Bet kuriuo atveju tai nėra vien tik žydų reikalas, tai yra ir lenkų, ir visų mūsų, europiečių, reikalas. Traukti skeletą iš spintos yra visada skaudu ir baisu, tačiau verčiau apšviesti visuomenę ir taip apsivalyti. Kaip dar galime paminėti žuvusiuosius, be istorikų batalijų ar tematinių pjesių, tokių kaip „Mūsų klasė“? Manau, turime gedėti žuvusiųjų. Dėl to mane ir sukrečia kunigo ir rabino pokalbis spektaklio pabaigoje, kai vardijami žuvusiųjų vardai. Holokaustas nėra abstrakcija. Tai yra baisus reiškinys, kurį išgyveno realūs įvairaus amžiaus žmonės. Jų dvasios esti tose vietose, kur žydai žuvo. Privalome juos atsiminti ir apie juos kalbėti kaip apie realius žmones, o ne kaip apie abstrakciją. Mano nuomone, kalbėti apie Holokaustą yra būtina švietimo priemonė, o ne bandymas draskyti vos sugijusias žaizdas. Neturėtume remtis požiūriu: „Ką mes apie tai žinome? Tai nutiko taip seniai, palikime šią temą, gyvenkime šiandiena!“ Neturėtume tylėti net apie tamsiausius istorijos puslapius, mūsų bendrus gėdingus poelgius. Žydai buvo Lenkijos gyventojai, todėl tai yra mūsų visų atsakomybė ir nereikia apsimesti, kad nieko nebuvo. Kaip jau sakiau, pradėjęs domėtis šia tema, buvau visiškai jai abejingas ir nieko nežinojau apie situaciją. Tačiau skaitydamas Jarosławo Mareko Rymkiewicziaus knygą „Umschlagplatz“ ir jau turėdamas ne tik šeimą, bet ir vaikus bei susiformavusią pasaulėžiūrą – verkiau ir stebėjausi: „Kaip tai galėjo nutikti Varšuvoje, Lenkijoje, čia, tarp mūsų?“ Tada sau pažadėjau, kad kaip tėvas padarysiu viską, kad mano dukros nebūtų tokios abejingos šiai temai, koks jų amžiaus buvau aš.
Linas Vildžiūnas: Mūsų visuomenei taip pat būtina ugdyti šį moralinės atsakomybės suvokimą, o imantis Holokausto temos mene labai svarbu, kad kūrėjas suvoktų savo socialinę atsakomybę. Tai ne saviraiška, o įpareigojanti socialinė misija. Gal šios diskusijos dalyviai norėtų dar ką nors pridurti?
Irena Veisaitė: Kalbėdama prieš tai, pasakiau glaustas pastabas apie patį spektaklį, bet vis galvoju, kad veiksmo perkrovimas metaforomis, cirko scenomis ir panašiai, – visa tai yra sąmoningas Yanos Ross pasirinkimas siekiant spektaklį padaryti lengviau žiūrimą, kad jis pritrauktų daugiau eilinių žiūrovų. Jei jis būtų pastatytas kitaip, žiūrovas gal neitų, o dabar jis priviliojamas reginiu, tam tikrais šou elementais. Man tai nebuvo taip artima, galbūt kitiems tai yra artimiau. Bet šiuo atveju viską nusveria tai, kad Słobodzianeko pjesė pastatyta mūsų teatro scenoje, kad spektaklis palietė temą, kurios iki šiol pas mus dažniausiai vengiama.
Yana Ross: Triukšmas yra aplinkybė, kuri neleidžia žmogui bent sekundei sustoti ir suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Iš pradžių jis gali būti erzinantis, bet jeigu mes pagalvotume, kas iš tiesų yra ekstremali situacija? Dabar mes ramiai, per aštuoniasdešimties metų atstumą, galime logiškai nagrinėti tą temą, žiūrėti iš šono, bandyti įsivaizduoti, kaip tokioje situacijoje galėjo pasielgti žmogus, bet iš tikrųjų mes neturime teisės to daryti. Kai tai vyksta su mumis, tą minutę mes suprantame, kaip galime pasielgti. Toks tempas ir tokios spektaklio aplinkybės yra labai svarbus dalykas. Viskas labai greitai keičiasi ir žmogui kažkaip reikia prie tų pokyčių prisitaikyti ir išgyventi. Tik antrasis spektaklio veiksmas duoda šiek tiek oro, šiek tiek galimybių pabūti tyloje ir suvokti, kas iš tikrųjų įvyko. Kodėl personažai nesikeičia? Tai – sąmoningas sprendimas. Kai su aktoriais kalbėjome apie atspirties tašką, nepamiršome ir to, kad spektaklis yra apie mirusią klasę ir jo personažai – jau mirę žmonės, jų sielos. Tai labai paveikė bendravimą su žiūrovais, kuris gali būti labai įvairus – žaismingas, vaikiškas, naivus, pasikeičiantis per sekundę, banguojantis prisiminimais, atsiribojantis, kai aktorius komentuoja savo personažą, duoda sau laisvę. Požiūris ir pozicija yra būtini ir jie pasiekiami per tam tikrą laiką. Tai negali įvykti per vieną spektaklį, procesas mums yra labai brangus. Yra toks Brechto suvokimo stilius lehrstücke, kai patys aktoriai iš pjesės turi išmokti daugiau nei žiūrovai. Šis procesas irgi labai svarbus. Aš manau, kad spektaklis „Mūsų klasė“ ir toliau kvėpuos, tik turi atsirasti vietų, kuriose galėtume ramiai pažiūrėti į Holokausto įvykius. Pirmas spektaklio veiksmas turi tikslą parodyti žmogui, jog laikas bėga, aplinkybės keičiasi, o jis neturi jokio suvokimo, kas vyksta aplinkui.
Linas Vildžiūnas: Dabar pasidalyti įspūdžiais kviečiu spektaklio žiūrovus.
Markas Zingeris (rašytojas,Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius): Pjesė „Mūsų klasė“ man pateko į rankas praėjusios vasaros pradžioje. Pirmiausia mane paveikė genialus formos sprendimas, elegantiškumas – formalus ir paprastas, teatrališkas tokios sunkios ir prieštaringos problematikos sprendimas. „Mūsų klasės“ tema taip pat yra ir mano šeimos pasakojimuose. Mano motina dar būdama gimnazistė pateko į Kauno getą, po to – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jos pokalbiai ir scenos iš tuometinio gyvenimo labai panašūs į šios pjesės.
Spektaklis „Mūsų klasė“ – neabejotina gairė mūsų kultūroje. Žymuo, kuris liudija apie visuomenės poreikius, o pjesės medžiaga turi didžiulį empatijos potencialą. Spektaklyje yra šlifuotinų dalykų, bet yra ir aukštumų, pranešančių žinią, kuri yra koncentruota pjesėje. Aš lenkiu galvą prieš refleksijos kelią, kurį turėjo nueiti Tadeuszas Słobodzianekas, kurdamas šią pjesę. Lenkiu galvą prieš lenkiškojo diskurso lygį, kuris tęsiasi nuo pat Antrojo pasaulinio karo metų, nuo pogrindinės spaudos. Per visą XX a. mūsų diskursas atsiliko nuo lenkiškojo, nors buvome tos pačios sistemos replėse.
Dėl lyginimo patirčių, Rytų Lenkijos patirtis yra lygiai tokia pati kaip ir Lietuvos. Tai galiu liudyti ir iš ypač svarbių šaltinių, ir iš savo šeimos pasakojimų. Manau, kad ši pjesė turėtų rasti sau palankią auditoriją bei sceną ir Maskvoje, ir Niujorke. Tenka konstatuoti, kad Lenkija šiame diskurse yra brandesnis partneris. Ačiū Dievui, iš jos galime pasimokyti. Tai, kad pasirenkame šią tematiką, liudija tam tikrą visuomenės brandą.
Tadeusz Słobodzianek: Prisipažinsiu, nesu Brechto technikos gerbėjas, kur aktorius vaizduoja esąs protingesnis už žiūrovą, man tai panašu į žiūrovų kvailinimą. Pjesė labiau tinka anglosaksų teatrui ir man angliškasis „Mūsų klasės“ pastatymas yra labiausiai prie širdies. Toks būdas buvo panaudotas ir Varšuvoje, kur taip pat vaidino jauni ir energingi aktoriai.
Olga Ugriumova (Lietuvos nacionalinio radijo žurnalistė): Man įdomu, kodėl dainelė „Čiunga čianga“ yra Izraelio įvaizdis? Manau, tai kažkoks pasityčiojimas.
Yana Ross: Visų pirma, „Čiunga čianga“ – sovietmečio vaikų daina. Antra, ji tarytum svajonės tęsinys. Aš nemanau, kad tai yra pasityčiojimas. Reikia suprasti skirtumą tarp antisemitizmo ir antisionizmo. Kai kam pasirodė, jog aš Izraelį lyginu su „beždžionių sala“. Noriu atkreipti dėmesį: nei šioj dainoj, nei spektaklyje apie beždžiones nėra nė vieno žodžio. Dėl to kalta kai kurių žmonių pasąmonė!
Daiva Šabasevičienė (teatrologė): Norėčiau paklausti dramaturgo apie aktorius, vaidinančius „Mūsų klasėje“. Jūs esate ir režisierius, ir vadovaujate teatrui, todėl ypač įdomus Jūsų požiūris į mūsų aktorinę mokyklą.
Tadeusz Słobodzianek: Prieš porą mėnesių Varšuvoje teko matyti Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“. Dauguma „Mūsų klasės“ trupės vaidina tame spektaklyje. Abiejuose šiuose spektakliuose žavi aktorių komunikavimo gebėjimai ir mimika. Neakcentuočiau lietuviškame „Mūsų klasės“ spektaklyje brechtiško atsiribojimo ir savęs komentavimo, tačiau visa kita vis dėlto žavi. 
Thomas Irmer: Svarbu paakyti, kad Brechto sistema nėra orientuota į aktoriaus viršenybę. Jo sistema orientuota į atmintį, prisiminimus ir apmąstymą. Aktoriai įsijaučia būtent į tai. Tokie metodai atsispindi ir „Mūsų klasėje“. Juk istorija pasakojama iš dabarties perspektyvos.
Judita Gliauberzonaitė (vertėja): Ar ši pjesė yra įtraukta į Lenkijos moksleivių programą, ar ji aptariama per literatūros pamokas mokykloje?
Tadeusz Słobodzianek: Ne, nėra. Neseniai pasirodžiusiame veikale, nagrinėjančiame lenkų ir žydų santykius ir Holokaustą Lenkijoje bei šių reiškinių vaizdavimą teatre, apie mano pjesę neužsimenama. Tą knygą parašė naujojo teatro kritikas, apkaltinęs „Mūsų klasę“ kritiškos pasaulėžiūros trūkumu, kritiškos kalbos trūkumu. Nenorėčiau pulti inteligentų ar teatro kritikų, bet „Mūsų klasė“ yra nepatogi daugeliui žmonių bei Bažnyčiai. Pjesė kelia daugybę opių Lenkijai moralinių klausimų, bet ji nėra įtraukta į programą, nes mokytojai mano, jog apie tai nederėtų kalbėti jaunimui. Moksleiviams reikia Lenkijos didvyrių, Varšuvos sukilimo. Lenkija visada vaizduojama kaip valstybė-kankinė, Europos Jėzus Kristus. Taigi tokios temos kaip Jedvabno istorija nėra plačiai diskutuojamos. Tikiuos, kol esu gyvas, „Mūsų klasė“ įtraukta į mokyklos programą ir nebus, nes tokiu atveju dingtų susidomėjimas drama.
Nors reikia pabrėžti, kad kalbėti apie tai mokykloje būtina. Ši pjesė kelia jaunam žmogui daug opių klausimų: kas aš esu? kaip turiu elgtis? kaip kurti saugią daugiakultūrinę visuomenę?

 

Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. M. Waltari nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. M. Waltari nuotr.
Toma Vaškevičiūtė (Dora) spektaklyje „Mūsų klasė“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Toma Vaškevičiūtė (Dora) spektaklyje „Mūsų klasė“. Nuotrauka iš LNDT archyvo