Rolandas Kazlas jau seniai gyvena ne pagal šio pasaulio madą. Gyvena ir skleidžia savo gražias tiesas kaip įmanydamas: sutikęs pažįstamus ir nepažįstamus, užlipęs į sceną kaip aktorius, o pastaruoju metu vis dažniau ir kaip režisierius. Jau daugiau nei du dešimtmečius jis randa kuo nustebinti sutiktuosius. Tik gyvenant nuolatinėse paieškose įmanoma kelionė į pažinimą, todėl nieko keisto, kad šiandien šios kelionės stotelė – Donelaitis.
Praėjusį savaitgalį Vilniaus teatre „Lėlė“ įvykusi premjera „Ne pagal šio pasaulio madą“ taikliai nusakė Rolando Kazlo patiriamas būsenas. Imdamasis net kelių svarbių užduočių – inscenizacijos autoriaus, režisieriaus ir aktoriaus, jis pagrindiniu kūrybos tikslu laikė Donelaičio grąžinimą į mūsų širdis. Per pastaruosius kelerius metus be didelių reklamų mums buvo primintas Donelaičio fenomenas, daugelis dar kartą galėjo įsitikinti Donelaičio hegzametro galia ir sudėtingumu. Tačiau lig šiol, be Eimunto Nekrošiaus „Metų“, teatre mes neturėjome to, kas Donelaitį paverstų kūnu. R. Kazlas nepabūgo E. Nekrošiaus teatrui būdingos stilistikos, rizikos tapti jo meninės kalbos dvyniu. Tęsdamas savitą kūrybinį dialogą su režisūros meistru, jis primena ir tai, kad didžiąją dalį režisūrinio braižo perteikia būtent aktoriai, o prigimtiniai dalykai – vaikystės aplinka, regėtos vizijos – natūraliausiu būdu įsilieja į kūrybą.
Spektaklyje „Ne pagal šio pasaulio madą“ Kazlas nekuria nei dramaturgijos, nei siužeto, kas teatrui, ypač nuo XX a. antros pusės, kone privaloma. Dėl to mes negalime priekaištauti, nes Donelaitis taip pat nekūrė siužeto. Nuo pirmų spektaklio akimirkų matome nuolat triūsiantį Kazlo Poetą: matuojantį, nešantį – auginantį gyvenimo medį. Taip spektaklio sumanytojas bando įminti pagrindinę Donelaičio kūrybos mįslę: iš kur gimė genialūs Donelaičio tekstai?
Čia nėra dramaturginio veiksmo, kuris užsimegztų, vystytųsi ir pasibaigtų. Veiksmo užuomazgas tarytum nubrėžia kiti du personažai – Sigitos Mikalauskaitės žmona Ona Regina ir Deivio Sarapino Matininkas, bet vis dėlto tai daugiau fizinis judėjimas, o ne veiksmas. Spektaklyje neliečiama meilės žmonai tema, Kazlas visas mintis nukreipia į dialektinę laiko kaitą, – tik kasdienių rūpesčių, uždaro rato judėjimas įprasmina gyvenimą. Gyvenimas yra duotybė ir tu jį privalai nugyventi. Iš šiurkščios, atšiaurios kasdienybės atsiranda ir gyvenimo poezija: taip darbštusis Donelaitis tampa poetu, o realūs teatriniai objektai – poetiniais simboliais. Prakalbindamas metalą, medį ar vandenį, Kazlas priartėja prie donelaitiškų metų laikų. Visa tai ryškėja tik punktyrine linija. Ji kartais nutrūksta ir atsiranda ilgokos spektaklio pauzės, bet, žiūrėk, ir vėl išnyra puikūs atsivėrimai, leidžiantys tapti tikru šios donelaitiškos kelionės dalyviu.
Spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ – lyg mažas vadovėlis apie tai, kaip aktorius tampa režisieriumi. Kadaise panašius procesus matėme Valentino Masalskio režisūriniuose bandymuose. Jie labai panašūs, jų spektakliai – tai lyg dviejų menininkų parabolės. Šiems menininkams sunku vertinti save objektyviai, nes abu – savo spektaklių epicentre. Maža to, jų vaidinami spektakliai gana smarkiai kinta priklausomai nuo kūrėjo vidinės būsenos ir savo vaidmenų režisavimo. Tai ypač taikliai parodo šis, paskutinis Kazlo darbas. Dvi spektaklio premjeros praėjo skirtingai, kitokia buvo net ir bendra spektaklio nuotaika. Pirmasis spektaklis buvo santūresnis, o antrame R. Kazlas savo šelmiškos prigimties nenuslėpė: jame pasakotojo mintys ir teiginiai skambėjo aistringiau. Viename spektaklyje dominavo didaktinis donelaitiškas pradas, o kitame – satyriniai elementai, prisodrinti šmaikščios lyrikos. Dramatinio plano aktoriui, kuriam gal net galima priskirti komiko amplua, satyriniai elementai ištrykšta iš pačios jo talento gelmės (kaip ta vandens čiurkšlė spektaklio finale). Šio spektaklio meninių vaizdų sklaida remiasi žiniomis apie Donelaitį ir jo paties kūriniais. Todėl nepaisant begalinio aktoriaus išradingumo, veiksminė ekspozicija pernelyg lėta. O šis tempo ritmų neatitikimas tarp regimo ir nujaučiamo kartais palieka tam tikras spektaklio duobes.
Donelaičio teisingumas, jautrumas ir temperamentas – tarytum ir Kazlui tinkantys „rūbai“. Kai pirmomis spektaklio akimirkomis į gana mažą „Lėlės“ teatro sceną tvirtu žingsniu įžengia aukštas, tiesus, skvarbaus žvilgsnio, plačių mostų vyras, nesunku suvokti, kad tai Donelaičio įkūnytojas. O tamsiai raudonos ilgos kojinės iškart primena „Metų“ „Pavasarį“, kuriame gandrai gaspadoriškai vaikštinėja varlinėdami. Aktoriui užtenka žengti vos kelis žingsnius, ir erdvė užsipildo. Vos keliais štrichais jis nupiešia situaciją, aplinkybes, turinį. Ir nors maža erdvė įprastai juoda, joje išryškėja Tolminkiemio parapija, nutvieksta pavasario šviesos. Donelaičio erdvę Kazlas nesunkiai paverčia šventviete. Tolminkiemio grožis, gamta, klebonijos žemė, kurią Donelaitis apsodino obelimis... Kazlas kuria poetinį būvį, kuriame ryškėja ne tiek didaktinės, kiek emocinės, jausminės tekstų ypatybės. Per santykį su aplinka jis pabrėžia kūrėjo moralumo būtinybę. Tik būnant aukštos moralės įmanoma moralizuoti, o tuos donelaitiškus moralus Kazlas pabrėžia nuolat matuodamas erdvę – liniuote, žingsniais, sprindžiais, matinininko dvimetriu, kol galų gale scenoje pastatomos didelės svarstyklės sąžinei pasverti. Kazlo tariamų žodžių energija ir kuriamos aplinkos vaizdingumas nukelia žiūrovus į besikartojančius procesus, išmatuojamus įvairiais prietaisais, kurių svarbiausias – sąžinė.
Nuolat su Kazlu dirbanti dailininkė Neringa Keršulytė spektaklį kūrė tradiciškai, donelaitiškai aplinkai atkurti pasitelkė realius objektus. Iš milžinišku raktu „atrakinamo“ klavikordo į žalvarinius indus išsemiamas vanduo, išimamas mišiolas, krikšto knygos, pageltusiuose lapuose surašyti pamokslai, knygos apie įvairias paleistuvystes... Užscenyje – dar būrų nepastatyto statinio medinė tvora, griežtai įrėminanti, atribojanti, dar labiau susiaurinanti ir taip mažą „Lėlės“ teatro erdvę. O šiame mažame nuo pasaulio atskirtame kamputyje – vieno žmogaus gyvenime – režisierius kuria atmosferą, be kurios gyvenimas nepilnas. Dailininkė kartu su aktoriais užpildo sceną įvairiais rakandais: raudonu kilimu, kurio rietime įsitaisiusi žiurkė, audimo staklelėmis, kurios išmargina audinius gražiausiais raštais, širma, tampančia ir bažnyčios klausykla, ir dangaus karalystės riba (Kazlas šią sceną ypač gražiai suvaidina). Rekvizitas, iki smulkmenų apgalvoti kostiumai jau ne pirmą kartą pabrėžia darnų N. Keršulytės ir R. Kazlo kūrybinį bendradarbiavimą.
Donelaičio kūrybos krikščionišką pasaulėjautą aktorius tapatina su lietuvių identitetu, ką žiūrovai iškart įvertina. Gamtą Kazlas suvaidina būriškai, kaimietiškai, pasitelkdamas atpažįstamus savus laiko ženklus. Užtenka kelių užuominų, ekspresyviau ištarto žodžio, – ir sceną užplūsta įvairios nuotaikos bei jausmai, šūksniu ar šypsniu išreiškiamą džiaugsmą, gėrėjimąsi keičia minoriniai atodūsiai suvokiant žmogaus būties menkumą ir trapumą. Aktoriaus emocijų gama tokia plati, jog kiekviename spektaklyje išryškėja skirtingos vertikalės ir horizontalės.
Donelaičio didaktika teatre skamba gana tiesmukai. Bet jo pasaulėžiūra, labai jautriai perkelta į sceną, neatrodo „primesta“, pasenusi. Žiūrovai visą spektaklį sėdi nuščiuvę, jam pasibaigus audringi ir ilgi aplodismentai patvirtina, kad kartkartėm net tiesmukas žodis jiems reikalingesnis už „naujas teatro formas“. Donelaičio hegzametro technika spektaklyje kartais virsta žodžių lavina, atrodo kaip tam tikras puošybos elementas, daugiau garsinis, o ne prasminis „žaidimas“. Todėl skirtinguose spektakliuose tie patys žodžiai ir sakiniai nuskamba skirtingai – jų reikšmes kontroliuoja aktoriaus vaidybos ekspresija.
Jau kelintame spektaklyje Kazlas neslepia savo naiviosios režisūros formos, t.y. pačios vaizduotės prigimties, kuri artima ne vien jam – ji suformavo visą lietuvių liaudies meną. Šį vaizduotės pradą kūrėjas pateikia kaip nesenstančią estetinę vertę, savaiminį vaizdingumą. Todėl Kazlo teatrą galima lygini su E. Nekrošiaus teatru – kūrinius jie atrakina tuo pačiu raktu. Ir tai, kas atpažįstama, ir tai, kas ne, paverčiama vaizdiniais, kurių realistinis tikslumas kiekvieną veikia skirtingai. Nostalgiją prarastam laikui sustiprina muzikinės citatos. Jų gana daug, visos jos skirtingų laikotarpių, skirtingų stilių, kartais viena „užlipa“ ant kitos, pasaulinės klasikos kūriniai jungiami su lietuvių saugėmis (sutartinėmis).
„Ne pagal šio pasaulio madą“ kaskart gimsta iš naujo, žodžiams ir jausmams suteikiant naujas prasmes. Taip susiformuoja Rolando Kazlo poetinis realizmas – atpažįstamas, ryškus, intriguojantis, nes kiekvienas spektaklis paliestas unikalaus aktoriaus jausmo.
