Teatras

Kristina Steiblytė

Olgos Lapinos spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre

Viktorija Ivanova

Režisieriaus Davido Doiašvilio spektaklis „Sirenos“

 

Tačiau D. Doiašvilis neišsižadėjo minties statyti spektaklio. Tekstą jam vertė minėtas vertėjas, Tumanišvilio teatro asociacijos įkūrėjas, besirūpinantis gruzinų dramaturgija ir literatūra. „Mano inspiracija vertimui buvo režisieriaus D. Doiašvilio vizija, – teigia M. Antadze. – Man buvo pasiūlyta versti „Makbetą“, tačiau prieš sutikdamas išklausiau labai konkrečią Davido koncepciją. Tai pasirodė taip patrauklu, kad ėmiausi nepaisydamas sunkaus proceso, kuris buvo dar sunkesnis nei baiminausi, tačiau – ir daug įdomesnis.“

Milda Brukštutė

„Mūsų klasė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 

Spektaklis, pabėgęs nuo pjesės turinio, visomis jėgomis atsirėmė į jos formą. Kadangi tai yra praeitis, buvo pasirinktas atsiribojusių pasakotojų vaidybos būdas. Aktoriai (ypač jaunosios kartos) veikė kaip varikliai. Jie greitai, lyg būtų prisukti, bėrė vienas po kito savo tekstus, kuriuos iliustruodavo atitinkamas trafaretinis veiksmas. Aktoriai, kurie ne itin skyrėsi savo balsais ir išoriniais bruožais, apskritai neteko jokio skirtingumo, jie teliko tik puolėjai arba puolamieji. Vienintelis Mariaus Repšio vaidinamas Abraomas (1920–2003), greičiausiai todėl, kad tėvelių pageidavimu mokėsi Amerikoje ir sugebėjo išvengti visos tos mėsmalės, turėjo tikrą, nors ir gana šablonišką charakterį.

Rita Mikučionytė

Paroda „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ Šiuolaikinio meno centre

 

Milda Brukštutė

Konstantino Bogomolovo „Mano tėvas – Agamemnonas“ Vilniaus mažajame teatre

Visa, kas mus pasiekia, tėra tuštuma. Ji nepanaši į tragišką tuštumą, ji – ta tikroji, buka tuštuma. Ji sklinda nuo kambario (scenografė, kostiumų dailininkė – Larisa Lomakina), kuriame, rodos, tvyro amžina prietema. Nuo primityvaus, gana rusiško, tradicinio kambario su balkonu ir nuo visko, kas jame vyksta. Vos tik spektakliui prasidėjus galima suprasti, kad patekome į norinčių pasilinksminti kūrėjų pinkles, todėl visa, ką pamatysime, tebus tik juos pačius pralinksminęs pokštas. Šis rusų režisieriaus Konstantino Bogomolovo spektaklis taip sudėtas, kad nė akimirkai nevirstų mums spektakliu, kad neduotų to, ko atėjome. Tačiau, nors iš šių žodžių taip ir gali pasirodyti, tai nėra vienas tų labai sukrečiančių, įvairiais būdais siekiančių žiūrovą sunervinti šiuolaikinio meno variantų.

Kristina Steiblytė

Spektaklis „1 for 2“ Vilniaus teatre „Lėlė“

 

Neseniai viename naujienų portalų pasirodė sukrečianti žinia: Lietuvoje mažėja vyrų. Situacija toli gražu ne kritinė, tačiau norinčios turėti savo asmeninį vyrą turėtų suskubti, mat vėliau gali tekti dviem dalintis vienu. O valdžiai reikės spręsti monogamijos draudimo klausimą. Tokia grėsminga žinia (su numatomomis dar grėsmingesnėmis pasekmėmis) pasirodė iš karto po jaunų lėlininkų trupės „23:50“ spektaklio „1 for 2“ (režisierė – trupės narė Vera Rozanova), pristatyto Vilniaus teatre „Lėlė“. Yra tikimybė, kad ne spektaklis paskatino tokią publikaciją, tačiau tiek viena, tiek kita neabejotinai susiję su moterų baime dalintis vienu vyru. Tiesa, spektaklį kūrė tarptautinė komanda (trys aktoriai: lietuvė, rusė ir prancūzas), tad galima įtarti, jog problema aktuali ne tik Lietuvoje: visa Europa jau nujaučia artėjančią demografinę tragediją.

Dalijimosi vienu vyru tema jauni kūrėjai susidomėjo ne dėl naujausių statistinių duomenų, o skaitydami Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ Šarlevilio-Mezjero (Prancūzija) nacionalinėje lėlių teatro meno mokykloje (čia studijuoja ir lietuvių lėlininkė Jūratė Trimakaitė, spektaklio „1 for 2“ bendraautorė, pasistengusi, kad spektaklis būtų parodytas ir Lietuvoje). Pasinaudoję šio teksto ištraukomis ir personažų įkalinimo idėja (spektaklyje personažai įkalinti ne urnose, o savo lėles ar skulptūras primenančiuose kūnuose) aktoriai papasakojo nesibaigiančią Jo, Žmonos ir Meilužės (meilės) istoriją.

Daiva Šabasevičienė

Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“

 

Milda Brukštutė

 

Festivaliui „Naujojo cirko savaitgalis“ pasibaigus

 

Įdomu, kad daugiausiai prasmių šįkart būtų galima įžvelgti vieninteliame lietuvių pasirodyme. Asociacija „Teatronas“ ir studija „Ugnies ratas“ pristatė Gildo Aleksos režisuotą šiuolaikinio cirko spektaklį „Maja“. Išvydome itin didelį būrį skirtingus gebėjimus turinčių jaunų žmonių, kurie į šią sceną, rodos, norėjo sudėti viską: viską, ką bent šiek tiek moka iš vaidybos, fizinio meistriškumo, dainavimo, poezijos ir gyvenimo. Scenoje vienas po kito sekė vis nauji simboliai ir prasmės, tačiau, deja, bent jau man jie taip ir liko neįkandami. Įtikinamiausias paaiškinimas, kodėl scenoje vyksta viena ar kita, atrodė tai, kad buvo norėta įtraukti į kūrybinę komandą vieną ar kitą asmenį. Rodos, kad ir ko atsisakytume, net jeigu tai būtų ir pati Maja, jokia visuma nesužlugtų, gal net nepasikeistų, nes kaip tik visumos čia ir nėra. Nors ir bandyta kurti istoriją, turinčią daugybę poetinių prasmių, liko tiesiog žavėtis degančiais prie scenos dar nepripratusių artistų veidais.

Sigita Ivaškaitė

„cezario grupės“ premjera „Dar viena meilės staigmena“

Edita Grudzinskaitė

Pokalbis su choreografe Germaine Acogny

Nemačiau pašnekovės akių. „Skype“ ryšys su Senegalu buvo labai blogas. Tačiau nei viena, nei antra aplinkybė nesutrukdė pajausti neeilinės charizmos ir nesumeluoto optimizmo, kuriuo apdovanota Germaine Acogny – Senegalo šiuolaikinio šokio žvaigždė.