Paprasta klaidžioti gatvėmis, kai niekas netrukdo, nestveria už skverno, neklausia, kodėl tu čia esi, kodėl apkritai esi. Tačiau kartais būni priverstas pabusti iš letargo, buvimo savyje, nes skubant prieš tave staiga išauga neaiškus padaras, išnyra neįprasta žmogysta. Tokių praeivių, apsnūdusių, įsigilinusių į save, ir ieško gatvės meno kūrėjai, performansų menininkai. Jie priverčia išvysti supančią erdvę, prispiria apsidairyti aplink, pamatyti, kad esi ne vienas. Tokie menininkai primena viduramžių keliaujančius aktorius, ieškančius gyvos miesto arterijos, kad joje pagautų praeivio žvilgsnį, jį sustabdytų. Šiandien tokių menininkų ne vienas. Prie jų imame pratintis.
Performanso „Kodėl gi mums to nepadarius kelyje?“ fragmentas, 2013 m. rugsėjo 13 d. A. Matulevičiūtės nuotr. Performanso „Kodėl gi mums to nepadarius kelyje?“ fragmentas, 2013 m. rugsėjo 13 d. A. Matulevičiūtės nuotr. Performanso „Kodėl gi mums to nepadarius kelyje?“ fragmentas, 2013 m. rugsėjo 13 d. A. Matulevičiūtės nuotr. Performanso „Kodėl gi mums to nepadarius kelyje?“ fragmentas, 2013 m. rugsėjo 13 d. A. Matulevičiūtės nuotr. Performanso „Kodėl gi mums to nepadarius kelyje?“ fragmentas, 2013 m. rugsėjo 13 d. A. Matulevičiūtės nuotr. Pat Oleszko ir Virginija Idzelytė. G. Brazytės nuotr.
