7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Atžalyno“ objektas – tiesa ir tėvynės meilė

Lapkričio 8 ir 9 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks Kazio Binkio „Atžalyno“ premjera

 

 

Nr. 40 (1054), 2013-11-01
Teatras
Laurynos Liepaitės spektaklio eskizas
Laurynos Liepaitės spektaklio eskizas
Lietuvių literatūros klasiko Kazio Binkio (1883–1942) draminė kūryba užima svarbią vietą Lietuvos dramaturgijos istorijoje. Nors negausi, ji yra meniškai ir visuomeniškai vertinga, o praeityje sulaukė ne vieno garsaus Lietuvos režisieriaus dėmesio. Drama „Atžalynas“ (1937) atspindi etines ir moralines dramaturgo vertybes, sugebėjimą kurti paprastą veiksmo intrigą, orientuotą į pačią įvairiausią auditoriją. „Atžalyną“ yra statę Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Žemaičių teatrai. Šis kūrinys dėmesio susilaukė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos teatruose. Ypač populiari XX a. viduryje ir antroje pusėje, ši penkių veiksmų pjesė anuometiniame Vilniaus miesto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą buvo suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas; spektaklio dailininkas – Stepas Žukas). Ypatingo dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941) – čia, kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose, J. Miltinis siekė vaidybos paprastumo, vengė jausmų nenuoširdumo.
 
Egzilio poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas K. Binkį vadino „vienu iš pačių įdomiausių asmenybių naujausioj literatūroj“, lygino jį su viduramžių poetu François Villonu, kuris šiandien vadinamas modernios prancūzų poezijos pradininku. Garsusis semiotikas Julius Greimas labai taikliai nusakė K. Binkio kūrybos dvasią: „Nesaugojo, netaupė Binkis tos savo jaunatvės, tų kišenėse pūpsančių pavasariškų šimtinių, o švaistėsi jomis į visas puses, išvilkęs iš skrandos, „leido savo sielą ant vėjo“, į visus keturius vėjus. Nesaugojo savo žodžių išrinktiesiems, nedangstė savo minčių nuo „kvailos minios“, nes jo sieloje buvo didelis tikėjimas ir dar didesnė meilė: meilė savo tautai ir tikėjimas jaunyste. Šios vaižgantiškos sielos mums nesuprasti be jo didelio ir gyvo tikėjimo – tikėjimo jaunyste, jaunimo idealistine ir pasiaukoti mokančia jėga.“
Dalis naujojo „Atžalyno“ kūrybinės grupės dar birželio mėnesį lankėsi pas Kazio Binkio sūnų Gerardą Binkį, kuris tuo metu buvo tik ką paminėjęs savo devyniasdešimties metų jubiliejų. Tai buvo ypatinga asmenybė – kaip ir daugelio jo kartos žmonių, jo jaunystę atėmė okupacijos, jis įsitraukė į rezistencinį judėjimą, buvo ištremtas ir kalintas. Gerardas Binkis pasakojo apie tėvo Kazio Binkio „Atžalyno“ rašymo peripetijas, dalinosi mintimis apie šį kūrinį. „Daug kas mėgsta pasvaičioti apie laisvę. Pagrindinis laisvės elementas yra tiesa. Jeigu nežinai, kas yra tiesa, tai kokia gali būti laisvė? O kas dabar yra tiesa? Tiesa yra tai, kas duoda pelną. Gauni pelno, vadinasi, tvarka. O kad nuskriaudi kitą, kad iš jo atimi, – tas nesvarbu. Ne veltui pasakyta: teisingumas – valstybių pamatas. Valstybės be teisingumo neišsilaiko. Norint gyventi teisingai reikia gebėti atpažinti tiesą, skirti, kas yra teisinga, o kas ne“, – per susitikimą kalbėjo Gerardas Binkis. Deja, praėjus vos dviems mėnesiams po susitikimo, 2013 m. rugpjūčio 25 d. G. Binkis iškeliavo Anapilin. Urna su jo palaikais lapkričio 9 d. bus pervežta į Kauną ir palaidota tėvo kape.
Mintimis apie „Atžalyną“ dalinasi  spektaklio kūrėjai.
 
Režisierius Jonas Vaitkus: Prasminga grįžti prie dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Iš mūsų taško žiūrint ji gali pasirodyti ir paprasta, per nuoširdi, primityviai sentimentali, bet tuose žodžiuose, kurie ištariami Kazio Binkio „Atžalyne“, slypi kažkoks spindėjimas. Manau, kad destrukcijos analizavimas, ėjimas link jos, neigimas tampa jau neįdomus, net atgrasus. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra šiame kūrinyje. Bet jame yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.
Statydamas šį spektaklį, sieksiu dokumentalumo, vidinio aktorių jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, sulaužytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, o žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio – pradedi suvokti, kaip vėlai, per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą. Man skaitant švarų „eilėraštį“ – koks yra „Atžalynas“, – šie dalykai tampa reikalingi: ir mums, ir žmonėms, kurie dirba prie šio spektaklio. Bus ir tokių, kuriems „Atžalynas“ atrodys kaip patyčių vertas objektas, kurie mūsų spektaklį išjuoks kaip niekingą „nemodernios“ Lietuvos produktą.
 
Scenografė Lauryna Liepaitė: Eiti pačiai ir vestis su savimi žiūrovą į naivią, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“ yra iššūkis. Svarbiausia šioje pjesėje – žodžio ir poelgio paprastumas. „Atžalynas“ – tai savotiška citata, pakibusi istorijos juodumoje. Man šios pjesės klasė – tai tie, kuriuos įkvėpė Dariaus ir Girėno skrydis, kurie turės išgyventi karą ir kurių istorija galbūt pasibaigs po 1939 metų... Galima likti pasyviu veiksmo stebėtoju, galima bandyti grįžti į praeitį ir lyginti save su pjesės personažais, galvoti, ar tokia situacija šiandien įmanoma. Bet man įdomiausias šios pjesės neatpažįstamumas šiandienos pasaulyje. Pjesės veiksmas – tarsi nuotraukos vaizdas, užstrigęs praeityje, neturintis tęstinumo, todėl besikartojantis.
 
Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė: „Atžalynas“ mane žavi savo nuosaikumu, nuoširdumu. Dabar gyvybiškai svarbu kalbėti apie sąžinę, pasiaukojimą, draugystę, – apie vertybes, kurios per amžių amžius yra nesenstančios ir kurias šiandien yra taip užgožęs, išstūmęs besotis žvėris, pasivadinęs didingu vardu „AŠ-MANO-MAN“. Galbūt rizikuojame likti nesuprasti, senamadiški, nepopuliarūs, neduodami maisto tam baisiam egoistiškam grobuoniui, marindami jį badu. Bet tai būtina – sugrįžti prie esmės, prie šerdies, peržiūrėti savo vidų ir išsikuopti tamsiausias kertes. Ir visiškai nesvarbu, kurios kartós ar kokios socialinės padėties atstovais esame – gimnazistai, mokytojai, profesoriai, turtuoliai ar vargetos.
Man be galo svarbu viską derinti su aktoriais, pažinti juos, pajausti, kas galėtų padėti, prisidėti prie jų kuriamo personažo. Iš savo nors ir neilgos patirties supratau, kad mano darbas yra padėti aktoriui gerai jaustis nenuklystant nuo bendros idėjos, nuo scenovaizdžio idėjos. Dažniausiai patys aktoriai turi viziją, ko reikėtų, kad jų personažas geriau atsiskleistų. Man patinka tas jausmas, kai manęs tarsi nėra, o po truputį atsiranda medžiagos, formos, ryškėja spalvos... Pernelyg drąsu būtų sakyti, kad aš kuriu kostiumus, jie gimsta iš mūsų visų – kūrybinio ir techninio personalo bendro noro, bendro darbo ir pastangų. Ir tai yra didelė dovana.
 
Kompozitorius Algirdas Martinaitis: Žvelgiu į kultūrinį palikimą lyg į traukinį, kūrenamą malkomis: kiek garvežyje tilps malkų, tiek ir nuvažiuosi. Imantis „Atžalyno“ kyla klausimas, kiek ir kur su juo nuvažiuosi? Vienas žinomas „postmodernistinis“ kelias – pašaipa, patyčios, taip yra nutikę su Jonu Biliūnu, Žemaite ir kitais. Kitas – „Atžalyno“ „išėjimas“ į publiką švariai, su patikliu jautrumu, neišverčiant savo purvo ant tų, kurie kūrė mums ateitį ir išliko savo tekstais, paveikslais, muzika.

 

 
Laurynos Liepaitės spektaklio eskizas
Laurynos Liepaitės spektaklio eskizas
Scena iš spektaklio repeticijos
Scena iš spektaklio repeticijos