(Ne)romantiškas pasivaikščiojimas alėja

Paprasta klaidžioti gatvėmis, kai niekas netrukdo, nestveria už skverno, neklausia, kodėl tu čia esi, kodėl apkritai esi. Tačiau kartais būni priverstas pabusti iš letargo, buvimo savyje, nes skubant prieš tave staiga išauga neaiškus padaras, išnyra neįprasta žmogysta. Tokių praeivių, apsnūdusių, įsigilinusių į save, ir ieško gatvės meno kūrėjai, performansų menininkai. Jie priverčia išvysti supančią erdvę, prispiria apsidairyti aplink, pamatyti, kad esi ne vienas. Tokie menininkai primena viduramžių keliaujančius aktorius, ieškančius gyvos miesto arterijos, kad joje pagautų praeivio žvilgsnį, jį sustabdytų. Šiandien tokių menininkų ne vienas. Prie jų imame pratintis.

 

Štai šį rudenį vilniečiai nebepraeina abejingi pro miesto vaiduokliu tapusį kino teatrą „Lietuva“, ant kurio užrašo įžūliai pakibo figūrėlė (dail. Ernestas Zacharevičius), ima žvalgytis į grindinį, ar neužlips ant beviltiškai bandančio atsistoti bekojo piliečio (dail. Markas Jenkinsas ), o rugsėjo 13 d., penktadienį, Užupio gyventojai žygiavo pro gyvą skulptūrų alėją, įsikūrusią šalia lietuviškojo Montmartro tilto. Praeiviai lietė neįprastas skulptūras, joms šypsojosi, bandė prakalbinti. Tik mašinos važiavo pro šalį, o kai kurios sulėtinusios blyksėjo fotoaparatais. Motorizuotieji neturėjo laiko įsižiūrėti, kad alėjoje bandė iš vietos išjudėti suspausta sraigė su mėlynu kiautu, išmargintu žvaigždėmis, bejėgiškai mojavo trumpomis rankytėmis geltona susiplojusi žmogysta, nepamatė trapios figūrėlės, palinkusios po didžiuliu techniniu mechanizmu, nespėjo suprasti, kas ta juoda figūra, skausmingai plasnojanti rankomis ir kinkuojanti ilga tarsi snapas galva, nespėjo įsižiūrėti į keistą mažą figūrėlę, besivaduojančią iš daiktų kalno, į medžio šaknimis pavirtusį kūną, išsiaiškinti, kas slepiasi po kasečių juostomis ir didžiulėmis ausinėmis, neparagavo pyragaičių iš dirbtinių rankų ir nepanoro išsiaiškinti, kas toji įspūdinga dama, pranykstanti po ryškiai geltonu galvos apdangalu ir didžiuliu krinolinu.

 

Vilniaus dailės akademijos scenografijos studentai, kurie mokslus pradeda spalio mėnesį (kitaip nei kitos aukštosios mokyklos), rugsėjį išnaudoja kūrybiniams projektams ir praktikoms. Šiemet, apsirengę „Extrem“kostiumus, pagamintus iš įvairių neišvaizdžių medžiagų, nereikalingų, sunaudotų, išmestų daiktų, suformavo neįprastus kūnus. Būsimieji teatro dailininkai pratęsė gyvenimą plastikiniams buteliams, pakuotėms, panaudotam kartonui, popieriui, plastmasei. Jie aistringai kūrė ir provokavo praeivius kartu su savo sumanymo iniciatore ir vadove Pat Oleszko, atvykusia iš Niujorko. Tai aktyvios socialinės nuostatos menininkė, kuri keliauja per pasaulį ir įsiliedama į abejingą miesto žmonių minią priverčia sustoti prie Velykų kiaušinio, įsižiūrėti į vaikštantį kalakutą, kurį paprastai mato tik ant Padėkos dienos stalo.

 

Šiuolaikinio meno aktyvus socialinis pobūdis verčia meno kūrinį išeiti iš uždarų erdvių, parodų ir muziejų salių, skatina uždarai dirbantį dailininką susijungti su savo kūriniu ir susitikti su žiūrovu akis į akį, taip panaikinti stereotipus ir įsitikinimus. Scenografai savo kūrinius įpratę atiduoti teatro scenai, kurioje pagrindiniu smuiku groja aktorius. Nors smuikas padarytas meistro, įprasta vertinti tik grojančiojo virtuoziškumą. Panašiai vertinami teatro dailininkai pasirodo ne tik teatre, bet ir parodų salėse. Todėl šiandien patys ima groti savo sukurtais „instrumentais“, priversdami pamatyti medžiagą, be kurios neišsiverčia nė vienas spektaklis, net kai scenoje nėra scenovaizdžių, funkcionalių atributų, aktorius juk visada išeina kažkuo prisidengęs.

 

Studentų sugalvota teatrinė alėja – tai ne tik socialinis eksperimentas, gamtos ir gyvo žmogaus pagalbos šauksmas, kartu tai – savotiškas iššūkis ir pasipriešinimas abejingumui bei susidariusiai nuomonei, kad scenografas yra pasyvus teatro scenos apipavidalintojas. Pasirodo, į scenografiją niekas nežiūri – kaip tik taip galima pagalvoti apsilankius Šiuolaikinio meno centre veikusioje parodoje „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“, kur išeksponuotos gražios fotografijos su tuščiomis salėmis. Kita šios parodos dalis fiksavo nedidelę dalį spektaklių, kuriuos daugiau nei 20 metų stebėjo keli fotografai. Pasirodo, teatro dailininkai nieko nekuria autentiško, nes didžiulėje salėje it narve įkalinti vos keli objektai, vienas maketas ir visa krūva ginklų. Tik tiek įrodymų, kad teatro dailininkai ateina į sceną po truputį, kad kuria ne scenografijos iliuziją. Bet apie tai praneša teatrologų straipsniai, jie iškalbingai pakeičia dailininkų eskizus ir tampa pagrindiniu ekspozicijos eksponatu. Reikia suprasti, kad scenografija gyva tik straipsniuose ir fotografijose. Parodoje paaiškėja, kad nesvarbi net scenografijos autorystė, nes ranka užbraukta klaidingai parašyta dailininko pavardė prie vieno iš naujausių sostinės pagrindinio teatro spektaklių liudija apie požiūrį į dailininką. Tad neturėtų kilti klausimas, kodėl beveik 25 metus lauktos scenografijos parodos taip ir neteks pamatyti, nes teatro dailininkai, kelerius metus beldęsi į įvairias institucijas, siūlę įvairias idėjas, nebuvo išgirsti. Jie naiviai tikėjosi įrodyti, kad verti pasirodyti su scenografijos darbais ne tik savoje žemėje, bet ir artėjančioje pasaulinio masto teatro dailės parodoje – Prahos kvadrienalėje. Tad būsimieji scenografai jau nebesvajoja apie uždaras erdves, apie parodas, jie tiesiog eina į gatves, kur negalioja jokių institucijų užgaidos, ir mokosi kurti iš nieko.